Nors Paulius Gritėnas siūlo Lietuvos partijoms vos ne nacionalinį susitarimą „kertiniu užsienio politikos uždaviniu paversti Lukašenkos pašalinimą“, pasaulio dėmesys mūsų regionui nesitęs amžinai.
Pernai, po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų, šią šalį Vakarai užmiršo net greičiau, negu OMON-as išvaikė paskutinius baltarusių protesto židinius. Kodėl dabar turėtų nutikti kitaip?
Manau, kad daugiau ar mažiau įmanomi keturi Baltarusijos įvykių scenarijai, kuriems mes turėtumėm būti pasiruošę, kad galėtumėm ne tik reaguoti Seimo rezoliucijomis bei feisbuko profilių nuotraukų rėmeliais, bet ir aktyviai juose dalyvauti.
1. Nenutiks nieko
A. Lukašenka gal ir atrodo televizijos ekrane kaip gyva kolchozinių laikų iškamša, bet per ketvirtį amžiaus sukaupė savo rankose absoliučią valdžią, kurios su niekuo neketina dalintis.
Po 2020 m. vasaros ir rudens protestų numalšinimo iš naujo išvesti į gatves šimtus tūkstančių žmonių opozicijai gali būti gerokai sunkiau, nes dauguma jos lyderių įkalinti arba išvyti iš šalies, o Baltarusijos KGB pasiruošusi iš anksto užkardyti bet kokį judesį.
Net jeigu Vakarų sankcijos visiškai nuskurdintų šalį, A. Lukašenka gali valdyti ją, neturėdamas daugumos gyventojų palaikymo, vien jėga ir represijų baime.
2. Rusija praris Baltarusiją
Kremliaus propagandos ruporo „Russia today“ vadovė Margarita Simonian lyg tarp kitko twitteryje pavadino Baltarusiją Rusijos „sąjungininke ir galbūt būsima federaline apskritimi“.
Jos vaidmuo viešai įgarsinant tai, ko pats Vladimiras Putinas nedrįsta pasakyti, žinomas jau nuo Krymo aneksijos laikų, o išskirtinis interviu su Skripalių nuodytojais „novičioku“ Anatolijum Čepyga ir Aleksandru Miškinu atskleidė glaudžius ryšius su GRU. Todėl teorija, esą Kremlius ruošiasi Baltarusijos aneksijai, gali būti visiškai pagrįsta.
„Ryanair“ lėktuvo užgrobimą Baltarusijos KGB galėjo suplanuoti drauge su Rusijos GRU, o pastaroji iš anksto suplanavo, kad Vakarų sankcijos po šio įvykio nepaliks A. Lukašenkai kito kelio, kaip tik prašytis į Rusijos Federaciją. V. Putinas savo šalies viduje pakenčia net gerokai žiauresnį už A. Lukašenką Čėčėnijos vadovą Ramzaną Kadyrovą.
Todėl galimybė A. Lukašenkai, leisti jam valdyti Baltarusiją iki gyvos galvos, gal netgi paliekant sostą sūnui Nikolajui, dar šiais metais gali tapti pasiūlymu, kurio senstantis diktatorius negalės atsisakyti.
3. Perversmas ir nauji rinkimai
Iš Baltarusijos pabėgęs buvęs kandidatas prezidento rinkimuose Valeras Cepkalo paskelbė 11 mln. eurų atlygį už neteisėto prezidento A. Lukašenkos sulaikymą.
Net ir be tokios premijos įmanomas scenarijus, kad Baltarusijos valdžios, armijos ir KGB elitas pats nuspręstų nušalinti nuo valdžios A. Lukašenką, nes tolimesnis jo valdymas paverstų šalį izoliuota skurdžia Šiaurės Korėjos tipo diktatūra Europos viduryje.
A. Lukašenkos režimo elitas per pastarąjį dešimtmetį įprato prie vakarietiškos gyvenimo kokybės, kelionių po Europą, prisipirko butų Vilniuje ir Druskininkuose, šeimos narių vardu valdė verslus Lenkijoje ir Baltijos šalyse.
Tačiau daugelis iš jų jaučiasi priklausomi nuo A. Lukašenkos ir baiminasi, kad laisvi rinkimai atves į valdžią opozicijos politikus, kurie panaikins jų privilegijas, o gal ir pareikalaus atsakomybės už represijas prieš protestuotojus bei rinkimų klastojimą.
4. Maidano tipo revoliucija
Pernai taip ir nesulaukiau, kada baltarusiai į masinius mitingus ir protesto eitynes vietoje gėlių, ukrainiečių pavyzdžiu, ims neštis padangas. Šiemet revoliucija dar mažiau tikėtina, tačiau politiniai stebuklai nutinka būtent tada, kai jų mažiausiai laukiame.
OMON-o gatvėse sumušti ir areštinėse kankinti jauni žmonės ir jų artimieji niekada neatlies A. Lukašenkai ir nesusitaikys su jo buvimu valdžioje. Reikia tik kibirkšties, kuri išvestų į gatves ne kelis šimtus ar tūkstančius, o šimtus tūkstančių baltarusių. Revoliucija gali baigtis diktatoriaus pabėgimu, pakabinimu ant stulpo arba kruvinu jos numalšinimu. Pastarajam scenarijui taip pat turime būti pasiruošę, nes tada sulauktumėm iki šiol neregėto pabėgėlių srauto.
„Vieša paslaptis, kad Vilnius jau seniai tapo Lukašenkos saugumiečių „poilsio“ vieta, kur nuolat sekami Baltarusijos ir Lietuvos demokratijos aktyvistai ir kur Lukašenkos šnipai dirba ir Kremliaus labui.
Keista, kad mes iki šiol nematome suimtų Lukašenkos kagėbistų Lietuvoje, kurių čia yra veikiausiai daug, ir jie seka ne tik S. Cichanouskajos koordinacinį komitetą, bet ir Lietuvos piliečius, aktyviai remiančius Baltarusijos demokratinį sąjūdį“, – stebisi VDU profesorius Gintautas Mažeikis.
Ir ne tik Vilnius, į A. Lukašenkos administracijos valdomą Druskininkų sanatoriją „Belorus“ dešimtmečiais važiavo toli gražu ne tik neįgalūs vaikai. Tarp komerciniais vadinamų „ligonių“ išsiskirdavo sportiškos išvaizdos ir kariškų manierų vyrai, dažniausiai atvykstantys po du, bet tikrai ne todėl, kad ieškotų tolerantiškesnės už gimtinę vietos parko takeliais susikabinę už rankų pasivaikščioti.
Apie tokių „poilsiautojų“ bandymus verbuoti iš Lenkijos atvykusius kurorto svečius ne kartą yra pranešę lenkų specialiosios tarnybos, būta netgi sulaikytų ir Lenkijai perduotų Baltarusijos KGB agentų. O dabar iš naujo pagalvokite, ar A. Lukašenkos sanatorijos darbuotojų maršas į Vilnių, reikalaujant naikinti sankcijas, nebuvo panašus į dar vieną Baltarusijos KGB operaciją?
Galbūt ambicingą P. Gritėno sumanymą išvaduoti Baltarusiją nuo A. Lukašenkos vertėtų pradėti nuo Lietuvos, kad Baltarusijos KGB čia negalėtų jaustis kaip namie, o pabėgusiems nuo represijų opozicijos lyderiams Vilniaus gatvėse nereikėtų dairytis per petį? Lenkai ir net ukrainiečiai jau dabar, viliodami iš Minsko bėgančius IT verslus, akcentuoja saugumą nuo režimo persekiojimų.
Bet geriausia Lietuvos, kaip saugios prieglobsčio šalies, reklama dabar būtų parodomasis Baltarusijos KGB agentų sulaikymas Vilniuje, tiesiogiai transliuojant populiariausiuose naujienų portaluose, bei iškeitimas į R. Pratasevičių ir S. Sapegą.
