Tokia nuomonė ne tik šlykšti ir labai primityvi, tačiau turime suprasti, kad ji neišvengiama homofobiškoje visuomenėje, kuri labai lėtai juda lygių teisių ir galimybių link. Taip pasisakiusiajam nėra žinoma, kad, jeigu įstatymiškai pripažįstame ir gerbiame žmonių įvairovę, asmenis saugome nuo diskriminacijos, lygiai taip pat įstatymu (ir faktiškai) turi būti suteiktos teisės įtvirtinti santykius, jei jie apskritai šalyje registruojami, nepaisant to, kad šie santykiai gali skirtis nuo heteroseksualių asmenų santykių.
Dalis heteroseksualių žmonių visada savo nuostatas gina tuo, kad tos pačios lyties santykiai yra nenormalu, nes nenatūralu. Tačiau jų įsitikinimai remiasi tik auklėjimu ir aplinka, kuri juos išugdė, nes gamtoje nenatūralių santykių nėra – nenatūralu yra skraidyti lėktuvais, sužinoti žinias iš kito žemyno realiu laiku.
Prof. Yuval Noah Harrari kartą yra ironizavęs, kad mūsų burnos iki šiol atlieka pirmykštę savo funkciją priimti maisto medžiagas, tačiau žmonės šiandien ir bučiuojasi, ir kalba per burną, ir netgi su ja ištraukia sprogstamosios granatos kaištį. Ir todėl profesorius retoriškai klausė – „Ar kuris nors iš šių burnos panaudojimo būdų yra nenatūralus vien dėl to, kad kirmėles primenantys mūsų protėviai prieš 600 milijonų metų tokių dalykų burnomis nedarė“. Taigi, vadinti tos pačios lyties santykius nenatūraliais yra nei daugiau, nei mažiau kaip tam tikros kultūrinės elgsenos iškėlimas virš natūralios gamtos.
Jie ratu apsupo batsiuvio dukterį ir pasakė:
– Tai yra mūsų jauniausioji sesuo, neleisime jos skriausti. O paskui atsisuko į karalaitę:
– Matai, kas nutinka, kai nepasakai savo norų. Jei būtum iš karto tėvui karaliui prisipažinusi, kad myli mūsų seserį, tai ir mums nebūtų reikėję šitiek laiko lakštingalom giedoti, ir jūs į tokį pavojų nebūtumėt patekusios.
Ši pasakos ištrauka kadaise išgąsdino „natūralių“ santykių gynėjus, kai patys išsigalvojo ir paskleidė žinią, kad neva Tolerantiško Jaunimo Asociacijos nariai skaitė šią pasaką pradinių klasių mokiniams. Juos išgąsdinusi jautri ir pamokanti a. a. autorės Neringos Dangvydės pasaka iš rinkinio „Gintarinė širdis“ išties daugeliui galėtų būti gera įžanga į supratimą, toleranciją ir pagarbą. Tačiau piktavaliai teigė, kad tokių pasakų skaitymas yra per amžius egzistuojančios santuokos sampratos niekinimas. Įvairiuose komentaruose buvo teigiama, kad santuoka yra paminėta tokiose knygose kaip biblija ar kituose prieštvaniniuose tekstuose ir yra kone šventa ir nekintanti.
Tai, žinoma, absoliuti nesąmonė. Daugybė mokslinių tyrimų yra nuodugniai išanalizavę ir patvirtinę, kad santuoka visais laikais kito. Ir tikrai yra žinoma, kad heteroseksualios santuokos, kuriose vyrai dominavo, o moterys laikytos antrarūšėmis, buvo tikrai svarbios dėl to, kad apsaugotų nuo nepatogių paveldėjimo klausimų. Labai abejočiau, kad šiuolaikinės Lietuvos moterys tikrai norėtų bent kažkiek archaiškesnės santuokos, kuri prieš gerą šimtmetį buvo sudaroma ne moterų laisva valia, o teisiškai įtvirtindavo, kad moteris yra vyro nuosavybė ir pan.
Šiandieniniame gyvenime, kuriame vedybos jau yra įgijusios romantinį įvaizdį, sakralumo simbolizmą, daliai visuomenės sunku pripažinti esmines tokios sąjungos civilines pasekmes ir, kad dalis visuomenės, šiuo atveju tos pačios lyties poros, negali jų turėti. Dėl to dalis LGBT+ bendruomenės problemos sprendimą mato galimybėje leisti sudaryti tokius civilinius santykius, kurie užtikrintų lygiateisiškumą. Tokį LGBT+ bendruomenės pasirinkimą aš palaikau.
Visgi pats nesu didelis vedybų ar partnerysčių gerbėjas, nes manau, kad gauti privilegijų vien todėl, kad sudarai santuoką ar partnerystę ir tampi kažkoks svarbesnis, nėra normalu.
Kitas klausimas partnerysčių įtvirtinimo kontekste – ar „normaliais“ besitituluojantys asmenys nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. nuostatos, kad, įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių? Nes pripažinkim, kad de facto heteroseksualus asmuo šiandien vis dar yra labiau privilegijuotas.
Dėl privilegijų praradimo lygiateisiškumo faktas verčia kurti mitus apie griūvančias santvarkas, ardomas šeimas ir pan. Tuos, kurie dreba dėl savo šeimos ir „per amžius egzistuojančios“ santvarkos griūties, galiu nuraminti – teisės aktais prievarta primesta šeimos samprata niekaip neapsaugos nei jūsų šeimos, nei sugriaus mano šeimą. Nes mano šeima yra mano širdyje ir mintyse, o ne teisės aktuose.
Siekdami apibrėžti šeimą tik per vyro ir moters santuoką, tradicijų šalininkai realiai niekaip nenulemia pačių šeimų egzistavimo, o tik surūšiuoja žmones į labiau žmones, kuriems užtikrinamos privilegijos, ir mažiau žmones, kuriems draudžiama turėti lygias teises.
Todėl renkantis, ar palaikyti Partnerystės įstatymą, šis išsigalvotas argumentas yra skirtas tik pažeminti tos pačios lyties šeimas ir dėl to gėdingas. Demokratiniame pasaulyje tokia nuostata nyksta ir užtraukia gėdą tiems, kurie save laiko geresniais už kitus.
Santuokos ar partnerystės lygybė turi būti užtikrinta visiems, įskaitant ir tos pačios lyties asmenis, o oponuojantiems norisi palinkėti įsiklausymo, supratimo ir domėjimosi dovanos. Nyderlandai prieš 20 metų įteisino tos pačios lyties asmenų santuokos lygybę ir niekas šeimų dėl to fakto neprarado. Visos šeimos kaip buvo, taip ir egzistuoja.
LGBT žmonės, turėdami lygias teises, nesugriaus skirtingos lyties šeimų, nesugriaus visuomenės, kurią bendrai kuria. Demokratinio pasaulio akimis mes labai vėluojame pripažinti vienodas teises visiems piliečiams, tačiau turime šansą kiek prisivyti 2021 m. rudenį, todėl nenustokime diskutuoti.
