Nors santykių ekspertai mėgsta pabrėžti, kad dėl krizių kaltos abi pusės, politikoje tai ne visada yra teisinga. Šiuo atveju kalčiausias nėra prezidentas. Ir net ne premjerė, bet jos bendražygiai iš Tėvynės Sąjungos (TS-LKD) frakcijos Seime, agresyviai kėlę idėją, kad Lietuvai Europos vadovų taryboje (EVT) atstovautų premjerė arba prezidentas vyktų tada, kai svarstomi ES išoriniai klausimai (praktikoje toks reguliavimas reikštų, kad premjerės kelionės būtų gerokai dažnesnės).

Galbūt tai, kad klausimą aktyviausiai kėlė asmenys, nedirbantys Vyriausybėje, buvo sąmoningas žingsnis, kuris leistų išlaikyti šiokį tokį atstumą nuo konflikto eskalavimo tiek premjerei, tiek ministrams.

Tačiau tokiu atveju apsiskaičiuota, retorika nebuvo pagarbi ir tai pakenkė santykiams galbūt labiau už pačią idėją keisti atstovavimo tvarką. Prezidentą tikrai turėjo įžeisti Žygimanto Pavilionio pasisakymai, kad jis Porto viršūnių susitikime atstovavo asmeniniams savo prioritetams, o prieš tai šis politikas kalbėjo, kad G. Nausėda „uzurpavo“ atstovavimą.

Neabejotinai yra ir kitų įtampos tarp prezidento ir valdančiųjų taškų, bet šis dega karščiausiai.

Dar prezidento rinkimų kampanijoje I. Šimonytė buvo kitokios nuomonės dėl EVT – teigė, kad esamos tvarkos keisti nereikia. Formuodama Vyriausybę taip pat buvo užsiminusi, kad klausimas šiuo metu nėra aktualus. Dabar pati premjerė vis dažniau kalba apie norą keisti esamą tvarką ir G. Nausėdai raštu išdėstė savo poziciją. Prezidentas žadėjo klausimą aptarti artimiausiame susitikime.

Gegužės 20 dieną bendrame Seimo Užsienio reikalų bei Europos reikalų komitetų (ERK) posėdyje šalies vadovai paraginti patys susitarti dėl atstovavimo. Tai rodo, kad bent jau laikinai nuo mėginimo padėtį spręsti įstatyminio reguliavimo būdu yra atsitraukta. Bet ERK pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pabrėžė, kad, jeigu sutarimo iki birželio pabaigos nebus, prie šio klausimo reiks grįžti.

EVT svarstomi klausimai labiau susiję su Vyriausybės veikla. Su tuo taip pat būtų sunku ginčytis.

Palaikančių premjerės atstovavimą stovykloje vyrauja trys argumentai. Pirma, partiškumas EVT yra labai svarbus veiksnys. Prieš oficialius susitikimus pozicijos derinamos ir europinių partijų pagrindu. Lietuva galbūt galėtų daugiau pasiekti, jeigu būtų atstovaujama premjerės, o ne nepartinio prezidento. Argumentas iš esmės teisingas. Antra, EVT svarstomi klausimai labiau susiję su Vyriausybės veikla. Su tuo taip pat būtų sunku ginčytis.

Tačiau pati TS-LKD užleido EVT nepartinei Daliai Grybauskaitei, su kuria kartu dirbo 2009-2012 metais. Ir jeigu kas nors mėgintų sakyti, kad prezidentės atstovavimas buvo žalingas Lietuvos interesams, turbūt būtų pirmieji, kurie stotų ginti prezidentę. Nuo to laiko prezidento įgaliojimai Lietuvoje reikšmingai nesusiaurėjo Vyriausybės sąskaita, jog būtų galima sakyti, kad dabar padėtis jau kitokia. Išaugo tik EVT svarstomų klausimų spektras. Tačiau TS-LKD nė neketino aršiai ginti Sauliaus Skvernelio teisės atstovauti Lietuvai vietoje G. Nausėdos ar D. Grybauskaitės.

Net jeigu atrodo, kad dabar I. Šimonytė kaip asmuo geriau pasiruošusi EVT, po 2024 m. rinkimų galbūt tie patys žmonės jau gailėsis, kad toks įstatymas kažkada buvo priimtas. Teisės aktai negali būti pritaikomi prie konkrečių asmenybių ir pagal jas kaitaliojami.

Trečiasis argumentas dažniau sutinkamas politinėse diskusijose iš eilinių TS-LKD palaikančių piliečių, bet tarp eilučių išskaitomas ir politikų pareiškimuose. Jo esmė būtų tokia, kad, atsižvelgiant į asmenines politikų savybes ir sugebėjimus, logiškiau į EVT vykti I. Šimonytei, o ne G. Nausėdai. Ypač sunku suvokti, kodėl kartais tuo savo pozicijas grindžiantys asmenys pasisako už atstovavimo įtvirtinimą įstatymiškai. Žmonės dažnai linkę pamiršti, kad teisės aktai yra ilgaamžis dalykas. Net jeigu atrodo, kad dabar I. Šimonytė kaip asmuo geriau pasiruošusi EVT, po 2024 m. rinkimų galbūt tie patys žmonės jau gailėsis, kad toks įstatymas kažkada buvo priimtas. Teisės aktai negali būti pritaikomi prie konkrečių asmenybių ir pagal jas kaitaliojami.

TS-LKD iniciatyvos dėl pokyčių pirmiausiai yra galios žaidimas, o ne nuoširdus susirūpinimas geresniu Lietuvos atstovavimu.

Logiškiausia tvarka būtų tokia, kad į EVT vyktų premjeras. Dažniau joje svarstomi klausimai susiję ne su išoriniais ES santykiais, o su sritimis, už kurias pagal Konstituciją atsakomybę neša Vyriausybė. Rotacijos modelis būtų kiek keistas, nes daugelis EVT diskusijų yra tęstinės ir kartais prezidentui ar premjerei dėl darbotvarkės kompleksiškumo tektų tęsti kito asmens pradėtas derybas. Lietuva iš to daugiau pralaimėtų negu išloštų. Be to, tai apsunkintų ir pasiruošimo koordinavimą.

Jeigu ieškotume panašiausios prezidento galingumu ES šalies į Lietuvą, tai būtų Kroatija. Ją EVT atstovauja premjeras.

Daugelyje ES šalių toks klausimas apskritai net teoriškai nelabai gali būti keliamas – prezidento institucijos nėra arba jo vaidmuo yra ribotas ir aiškiai žemesnis už premjero. ES tėra dvi prezidentinės respublikos – Prancūzija ir Kipras, kurių vadovai turi neginčijamą vietą prie diskusijų stalo. Trečiasis be Gitano Nausėdos EVT dalyvaujantis prezidentas – Rumunijos, remiantis skirtingais prezidentų institucinės galios indeksais, turi platesnius įgaliojimus negu Lietuvos vadovas. Jeigu ieškotume panašiausios prezidento galingumu ES šalies į Lietuvą, tai būtų Kroatija. Ją EVT atstovauja premjeras.

Idėja reglamentuoti atstovavimą Lietuvai yra gana pagrįsta – konfliktų gali iškilti ir ateityje, o rašytinės žaidimo taisyklės padėtų jų išvengti. Tačiau vien dėl karšto emocinio fono, logiškiausia būtų vienokio ar kitokio sprendimo įsigaliojimą nukelti po 2024 m. Seimo rinkimų, kai tauta prie balsadėžių bus perrinkusi ir prezidentą, ir Seimą.

Tačiau įtvirtinti nuostatą, kad į EVT vyksta premjeras arba vykdoma rotacija, būtų labai sudėtinga. TS-LKD kol kas stokoja palaikymo net pačioje koalicijoje. Galbūt daugiau balsų galėtų pritraukti būtent įsigaliojimo atidėjimas, nes tai perkeltų diskusiją nuo dabartinio triukšmo į labiau ilgalaikę perspektyvą.

Jeigu būtų siekiama sprendimo jau dabarčiai, konservatoriai neturi šansų pakeisti padėtį.

Svarbu nepamiršti, kad prezidentas turėtų ne vieną priemonę kaišioti pagalius į šio sumanymo ratus. Nors žmonės ne itin domisi užsienio politika, bet G. Nausėda nelabai gali sau leisti pralaimėti šį mūšį.

Vidaus politikoje kol kas G. Nausėdai dažnai lieka šešėlyje. Nuo užsienio politikos perrinkimas priklauso mažiau, žmonės Lietuvoje ne per labiausiai ja domisi. Tačiau atstovavimas EVT yra gana svarbus instrumentas būti matomam – „Černobylio“ DVD vežimasis į Portugaliją yra vienas geriausių to pavyzdžių.

Didelė tikimybė, kad prezidentas svarsto apie antrą kadenciją, tad jam nebūtų priimtina ir reforma, kurios įsigaliojimas nukeliamas. Kadangi greičiausiai toks reguliavimas galėtų būti fiksuojamas Konstituciniame akte dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, prezidentas pataisas galėtų vetuoti.

Todėl realiausia, kad bent jau iki prezidento kadencijos pabaigos jokių pokyčių nematysime. Ką nors pasiekti veikiausiai būtų galima pasiekti tik po naujų rinkimų. Konservatoriai patys tą veikiausiai supranta. Ir jeigu deramas Lietuvos atstovavimas EVT jiems tikrai labiau rūpi negu galios žaidimai, nuo greito pokyčio idėjos jie atsitrauks.