Kiek didesnio šurmulio sulaukė nebent Panevėžio teisėjos Vaivos Savickienės byla. Mat teisėja, pasibaigus apie dešimtį metų trukusios bylos epopėjai, prisiteisė iš valstybės penkiasdešimt tūkstančių eurų už jai teisėsaugos tarnybų padarytą neturtinę žalą. Dėl turtinės žalos teisėja į teismą nesikreipė, sako, per daug buvo išvargusi, reikėjo rūpintis sveikata. Dažnam žmogui dešimt metų apklausų, teismų yra tas pat, kas dešimt metų už grotų. Minėtą sumą valstybė sumokėjo teisėjai iš šalies biudžeto, t. y. iš mokesčių mokėtojų kišenių.
Pinigai jaudina žmones. Todėl šiam įvykiui buvo parodyta daugiau dėmesio, buvo daugiau šnekėta, pasipiktinta. Bet tiek LR generalinės prokuratūros, tiek STT aukšti pareigūnai visus nuramino. Jie pasakė, jog nesą jokio reikalo nei kuo nors piktintis, nei ieškoti pareigūnų klaidų, tuo labiau jų kaltės, tuo labiau materialinės ar kokios nors kitokios (pvz., baudžiamosios) atsakomybės.
Subliūško ir tiek. Ateis laikas, visi subliūkšim. „Šie įvykiai (STT bylų subliūškimai – J. J.) pernelyg stipriai rezonuoja, per daug juos eskaluoja žiniasklaida“, – kalbėjo STT direktoriaus pirmasis pavaduotojas Jovitas Raškevičius. „Nežinau, kam tai naudinga“, – retoriškai klausia pareigūnas ir paaiškina: „Aš norėčiau nuvilt tuos mūsų kritikus ir galbūt visuomenę, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba ir prokurorai daro klaidą po klaidos, tikrai taip nėra. Nesutikčiau su tuo, kad yra netinkama pareigūnų kvalifikacija.“
Taigi garbusis pareigūnas supeikia ne tik kritikus, bet ir klystančią visuomenę. Tai drąsu, gal net arogantiška. O dėl pareigūnų kvalifikacijos ir viena po kitos jų nedaromų klaidų nesiginčysim. Mes taip pat galvojame, kad pareigūnų kvalifikacija pakankamai gera. Kad tos viena po kitos daromos klaidos išvis ne klaidos. Kad viskas daroma apgalvotai, pamatuotai, kartais gal kiek skubotai. Bet tai jau kita kalba.
Matyt, tos ne klaidos daromos siekiant konkrečių, iš anksto užsibrėžtų ar iš viršaus užbrėžtų tikslų. Kokių tikslų? Kad ir politinių, o gal ir privačių, asmeninių, materialinių. Arba ir tų, ir tų. Visokie galimi variantai.
O dėl naudos, tai kaipgi be jos? Jeigu yra tikslai, tai turi būti ir nauda. Nebūtinai piniginė, nebūtinai materialinė. Politinė nauda neretai kotiruojasi aukščiau už pinigą. Vienam geriau turėti eurą saujoje, kitam – valdžią kišenėje, o trečiam norisi ir to, ir to.
Šiame tekste daugiau dėmesio skirsime politinei naudai, tačiau nepamiršime ir kitų naudos rūšių, kurias galima išspausti iš rezonansinių bylų.
Teisiniu požiūriu subliūškusios bylos laikomos niekinėmis, – nieko nepasodino, nieko nenuteisė, o jei ir nuteisė, tai po metų, trejų ar penkerių išteisino, paleido. Gi politiniu požiūriu tos bylos toli gražu ne niekinės. Jos naudingos. Kartais net labai. Žinoma, bliūkšena vien dėl to, kad ji subliūško, jokios naudos neatnešė. Nauda ne mana – iš dangaus nekrenta. Naudingas bliūkšenas gamina profesionalai.
Taigi mūsų tekste pirmenybė bus teikiama bylų politinei dedamajai, nors „nuoga politika“ įžūliai į akis nelįs. Gal tik vieną kitą kartą užlips ant bačkos, ką nors pasakys ir tiek. Bet akylesnis skaitytojas supras, kad būtent ji laiko rankose vadeles.
Teisėtvarkai, deja, šiame rašinyje atiteks antraplanis, politiką aptarnaujantis vaidmuo. Tačiau tai jokiu būdu nereikš, kad tas vaidmuo bus ne toks reikšmingas, reikalaujantis mažiau pastangų bei talento. Nieko panašaus. Antraplanininkai irgi gauna oskarus.
Svarbu, kad jie (tie antraplanininkai) savo vaidmenis atliktų sąžiningai, nuoširdžiai, kad vaidmenys jiems plauktų iš pačios širdies gelmių. Labai norėtųsi, kad šio rašinio visų herojų vaidyba rastų atgarsį skaitytojo širdyje. Kaip sakoma, iš širdies į širdį. Tikėkimės, taip ir bus.
Tad palinkėkime mūsų herojams įkvėpimo bei kūrybinės sėkmės. Lai gerbiamas skaitytojas nepagaili jiems liaupsių bei karštų katučių.
Atsiprašom, pamiršome paminėti dar kai kuriuos veikėjus. Šių veikėjų herojais nepavadinsi. Todėl ir pamiršom. Visi juos pamiršta. Tai mūsų politikos ir teisėtvarkos aukos. Jos bene vienintelės šiame rašinyje nepelnys jokios naudos, nepatirs jokio džiaugsmo, jokių šviesesnių akimirkų. Joms bus labai nelinksma, bet išgyvens. Gal ne visos išgyvens. Gal kai kurioms taip apkars gyvenimas, kad ir gyventi nesinorės. Tai liūdna, bet ką darysi. Toks gyvenimas. Kiekvienam savo.
O dabar malonaus pasiskaitymo bei gerų emocijų, gerbiamas skaitytojau.
Tekstą pradėsime nuo kiek platesnio istorinio politinio konteksto. O po to imsimės konkrečių nūdienos reikalų.
Juodinimas politikoje
Juodinimas yra vienas populiaresnių politinio rungtyniavimo metodų. Apjuodinti politinį varžovą – reiškia paskleisti apie jį tikrovės neatitinkančią neigiamo pobūdžio informaciją. Toje informacijoje gali būti truputis tiesos. Bet gali jos ir nebūti. Gali būti visiškas pramanas. Juodinimo tikslas – sumenkinti, sunaikinti politinį oponentą.
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais šiam reikalui dažniausiai buvo naudojamas KGB baubas. Užteko paskleisti žinią / paskalą, kad tas ir tas buvo susijęs su KGB, kad stukalino, rašė danosus, ir jo, kaip politiko, kaip diplomato, kaip teisininko ir t. t. karjerai kilo rimtas pavojus.
Šis ginklas buvo panaudotas ir prieš vieną ryškiausių ar patį ryškiausią Sąjūdžio lyderį, vadinamą Sąjūdžio dainiumi, poetą Justiną Marcinkevičių.
Matyt, kai kurie mažiau ryškūs atgimusios respublikos veikėjai baiminosi, kad poetas gali dalyvauti šalies prezidento rinkimuose ir juos laimėti. Todėl buvo paskleista žinia, esą jaunystėje poetas įkvėpimo bei siužetų savo kūrybai ieškojęs KGB archyvuose.
Iš tiesų poetui dar gimnazijos metais teko pabuvoti toje įstaigoje, tik ne jos archyvuose, o rūsyje, daboklėje. Tai paliko poetui neišdildomą įspūdį ir iš tiesų įkvėpė jį parašyti esė „Taburetė virš galvos“. Įdomu tai, kad dar tada KGB būstinėje tardytojo aukštai pakelta taburetė tvojo poetui per galvą jau šiais nepriklausomos Lietuvos laikais. Kirčio būta perteklinio. Poetas net nesiruošė dalyvauti rinkimuose. Jis buvo apsisprendęs likti poetu. Visgi, dėl viso pikto, kad žmogus nepersigalvotų, buvo imtasi prevencinių priemonių. Jos giliai paveikė poetą, o gal net ir pagreitino jo kelionę į Menininkų kalnelį. Ši kelionė kitomis aplinkybėmis galėjo įvykti ir vėliau. Deja.
Ne visos juodinimo akcijos buvo tokios efektingos bei dramatiškos. Buvo visokių. Visgi labai intensyviai eksploatuojama KGB tema išsisėmė, žmonėms pabodo. O jaunajai kartai KGB nebelabai ką ir reiškė. Prireikė keisti politinio juodinimo technologiją. Vietoje KGB imta naudoti kita veiklioji medžiaga – korupcija. Pasikeitus veikliajai medžiagai, pasikeitė ir jos panaudojimo procedūros. Į juodinimo procesą teko įjungti ikiteisminio tyrimo tarnybas.
Tarnyba, gavusi taip vadinamą politinį užsakymą, užduotį, liaudiškai zadanije, inicijuoja ikiteisminį tyrimą ir pareiškia įtarimus zadanijoje nurodytam asmeniui ar asmenims. Į tuos įtarimus ir gula pagrindinis juodinimo turinys. Kuo įtarimų daugiau ir kuo jie bjauresni, tuo didesnis efektas.
Buvęs Lietuvos teisingumo ministras Gintautas Bartkus rašė, jog vykdant politinius užsakymus „Ikiteisminiai tyrimai naudojami ne nusikalstamai veikai išaiškinti,“ o „politinės kovos konkurentui pašalinti“. Tam tikslui pasiekti „pakanka, kad jam (konkurentui – J. J.) būtų pareikšti įtarimai“.
Žinoma, kuo ilgiau trunka ikiteisminis tyrimas, kuo ilgiau žmogus tąsomas po apklausas, kuo ilgiau apie jį skleidžiama juodinančio turinio informacija, tuo geriau prilimpa teršalas.
Visgi reikšmingiausias pats įtarimų pareiškimas bei jų preliudija – kaukėti pareigūnai, sulaikymas, antrankiai, naktinės kratos, būrys kviestinių žurnalistų su foto bei TV kameromis ir t. t.
Tai padarius galima sakyti, kad konkurentas jau pašalintas nuo politinio teatro scenos, o jei jis ir užsiliko kur nors scenos kamputyje , tai vis tiek jau ne herojus, o tik sargybinis, stovintis su alebarda prie pilies vartų.
Bartkus sako: „Gyvenam tokioje visuomenėje, kur visko pasitaiko. Tenka pastebėti vietinių politikų, o kartais ir centrinių politikų, norą paveikti ikiteisminius tyrimus arba prokuratūros veiksmus. To atmesti jokiais būdais negalime.“ Šiame tekste mes tikrai nieko neatmesime, nieko neignoruosime, pasidomėsime ir vietiniais veikėjais, ir centriniais.
Pradažioje panagrinėsime keletą pavyzdžių, kaip realiame gyvenime veikia ši juodinimo technologija.
Druskininkų byla
Druskininkų sveikatingumo ir poilsio centro AQUA (toliau centro /parko) direktorius Edmundas Antanaitis STT pareigūnų buvo sulaikytas, nuvežtas į Kauną ir uždarytas į areštinę. Jam buvo pareikšti septyni įtarimai: esą jo vadovaujamoje įmonėje buvo pažeisti viešųjų pirkimų įstatymai;
- esą jo vadovaujamoje įmonėje nemokamai ilsėjosi ir naudojosi įvairiomis sveikatinimo paslaugomis socdemė, tuometinė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė;
- esą Druskininkų merui, vicemerui ir savivaldybės Investicijų skyriaus vedėjui buvo įteikti pluošteliai pakvietimų nemokamai poilsiauti tame parke (čia trys įtarimai);
- esą švenčiant minėto mero Ričardo Malinausko gimtadienį Druskininkų padangę nušvietė fejerverkai, kuriuos apmokėjo poilsio parkas;
- esą parko akcininkai važiavo į komandiruotę užsienin, už ką vėlgi apmokėjo parkas.
Išvežus direktorių prasidėjo kratos. Vienas parko darbuotojas tvirtina girdėjęs kalbantį telefonu pareigūną. Pašnekovas kitame laido gale šaukė: „Raskit ką nors, nes kitaip mus visus išvarys gatvių šluoti.“ Pareigūnai gatvių šluoti nenorėjo, todėl labai stengėsi. Jie pririnko didelę šūsnį popierių ir sukrovė ją į centro autobusiuką, nes į STT automobilį popieriai nebetilpo. Krovinys buvo išvežtas į Kauną. Prasidėjo tų popierių ekspertizės, analizės ir visa kita.
Maža to, iš centro darbuotojų buvo pareikalauta daryti likusių dokumentų kopijas. Jų prisidarė apie tūkstantį.
Pareiškus cento vadovui įtarimus, Seime radosi iniciatyvinė grupė, kuri pavedė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai savo kompetencijos ribose ištirti galimas nepotizmo, protekcionizmo ir pan. apraiškas Centre. Komisija netruko nustatyti / identifikuoti berods trisdešimt tris socdemus, kurie galimai nemokamai naudojosi parko paslaugomis.
Žiniasklaidoje pasipylė publikacijos, pasirodė ir karikatūros, vaizduojančios Centro vandenyse nemokamai mirkstančius aukštus socdemų partijos narius. Byla įgijo visus rezonansinės bylos bruožus, išskyrus vieną – skubėdami į operaciją STT pareigūnai pamiršo pasiimti antrankius. Tad direktorius buvo vežamas į areštinę laisvomis rankomis.
Tyrimas truko beveik trejus metus ir viskas, viskas subliūško. Byla nepasiekė net teismo. Iš septynių įtarimų neliko nė vieno. Pasirodo, kad nei kas maudėsi be pinigų, nei poilsiavo, nei ištvirkavo. Niekas jokių fejerverkų mero garbei nešaudė. Ir viešųjų pirkimų įstatymų niekas nepažeidinėjo.
Ar gali būti taip, kad patyrę pareigūnai padarė net septynias klaidas iš eilės, pačias kvailiausias, pačias absurdiškiausias? STT pirmasis direktoriaus pavaduotojas Raškevičius teigė: taip būti negali, pareigūnai yra tikrai kvalifikuoti ir klaidų viena po kitos nedaro. Tad kyla klausimas: ką gi jie daro?
Įtarimai, nepagrįsti jokiais įrodymais, yra ne klaidos, o kliauzos (Lietuvių kalbos žodyne paaiškinta: tai intrigos, pinklės, plepalai).
Ir čia gerbiamam skaitytojui gali iškilti nemažai papildomų klausimų: kodėl STT pareigūnai taip negražiai kliauzina?
Kodėl tų kliauzų tyrimas užtruko vos ne trejus metus? Kodėl kuruojantis ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujantis prokuroras nepanaikino jų iš karto? Jei ne visai iš karto, tai bent per savaitę ar dvi? Kodėl jis su tomis kliauzomis tąsėsi trejus metus?
Kodėl prokuroras neiškėlė klausimo dėl STT pareigūnų atsakomybės, dėl jų negebėjimo dirbti tokį atsakingą darbą? Kodėl pelningai dirbančios ir tvarkingai mokesčius mokančios pagrindinės Druskininkų įmonės darbas buvo trikdomas tiek laiko? Juk ši įmonė darbo vietomis aprūpina bent kelis šimtus druskininkiečių.
Kyla klausimų ir dėl STT vadovybės, ir Generalinės prokuratūros pozicijos. Sunku patikėti, kad šiems itin aukštiems pareigūnams rodėsi, jog visa, kas buvo daroma Druskininkuose, buvo daroma ir teisėtai, ir kvalifikuotai, ir gerai?
Klausimus galima tęsti, bet nuo to niekas nepaaiškės, atsakymų nerasim. Nes mes jų ieškom ten, kur jų nėra. Mes jų ieškom teisėsauginiame procese. Deja, šis procesas ne teisėsauginis, o politinis. Tiksliau, teisėsauginis savo forma, politinis turiniu. Kaip jau minėjome pradžioje, čia teisėsauga aptarnauja politiką.
Čia teisėsauga yra tik įrankis politiniams tikslams įgyvendinti.
Tikslai Druskininkų atveju buvo aiškūs: reikia suduoti smūgį socdemų partijos autoritetui, reikia vieną kartą kaip reikiant supurtyti Druskininkus, neįveikiamą socdemų bastioną, reikia pasikasti po nepakeičiamu miesto meru, socdemų partijos vicepirmininku, po kuriuo specialiosioms tarnyboms niekaip neišeina pasikasti.
Kiek merui per visokius tyrimus buvo pareikšta įtarimų, kiek jų panaikinta ir kiek dar jų kažkur esama, meras sako ir pats nežinąs. Kai tik artėja rinkimai – taip ir įtarimai. Meras sako, visada tam yra pasiruošęs. Jis savo automobilyje laikąs kuprinėlę, kurioje vilnonis megztinis, šiltesnės kojinės, dantų šepetėlis, pasta ir tabletės nuo širdies.
Mums belieka pastebėti, kad ir šį kartą visi įtarimai, pareikšti Centro vadovui, vienaip ar kitaip kabina ir merą – jis gauna pluoštą kvietimų nemokamai poilsiauti AQUA parke, per jo gimtadienį leidžiami parko apmokėti fejerverkai. Pagaliau parkas priklauso savivaldybei, o savivaldybės galva yra meras. Jei blogi dalykai dedasi parke, tai už juos turi atsakyti ir meras.
Žiūrint į šį procesą per politinę prizmę, galima suprasti ir ilgą ikiteisminį tyrimą. Jei visi septyni įtarimai būtų panaikinti per savaitę ar dvi, tai nebūtų pasiekta jokių politinių tikslų. Tuomet nei socdemai bendrai, nei meras atskirai nebūtų tinkamai apjuodinti ir dar būtų apsijuokta. O per trejus metus skleidžiama bjaurastis gali ir priskrebti. Kol šie plausis, kol krapštys nuo savęs tą purvą, dvokas sklis, žmonės už dvokiančius galimai nebalsuos. Ir viskas bus gerai.
Dėl STT pareigūnų darbo, – tai jie pasidarbavo visai neblogai. Jie atlėkė į Druskininkus kaip į gaisrą. Jie šoko į dilges nuogi, neprisidengę jokia faktine medžiaga, neatlikę jokių namų darbų. Galima manyti, kad jie gavo skubią zadaniją iš viršaus ar iš pačio viršaus. Nes tik viršus ar viršiausias viršus gali juos išvyti gatvių šluoti.
Supraskime ir tų žmonių nepavydėtiną padėtį, kai jie kabinasi už kiekvieno per kratas išimto popieriuko lyg skęstantysis už šiaudo. O vilčių vis mažiau ir mažiau. Negi reiks šluoti gatves? O kaip prokurorui ar prokurorams ištempti trejus metus tą procesą kaip mėšliną virvę ir vaizduoti, kad kažkas vyksta. Jei žmogus turi savigarbos, profesinio išdidumo, tai labai sunku. Bet jei ne ar jau ne – tada ne.
Direktoriaus nuomone, jis pats, nepriklausantis jokiai partijai ir vykdantis grynai ūkines funkcijas, šitame politiniame žaidime maža figūra ar net ne figūra.
STT pareigūnai, siekdami sukrėsti Druskininkus bei „pasikasti“ po meru, pabandė tai padaryti per parką, nes per kitur neišėjo. Tad būtinai teko pervažiuoti ir per AQUA vadovą, prireikė išbalansuoti gerai dirbančios įmonės veiklą, ją apibjauroti .
Vadovas, turintis aukštąjį teisininko išsilavinimą bei draugų teisininkų sostinėje ir kitur, sako, kad jį jau buvo pasiekusi žinia iš Vilniaus, esą „tarnyboms buvo duota užduotis „patvarkyti Druskininkus“. Sulaukę šios žinios „supratome, kad vienas taikinių bus vandens parkas, nes tai – lyg Druskininkų vizitinė kortelė.” Kalbėdamas apie šios bylos ištakas, jis mano taip: „Matyt, mūsų teisinėje sistemoje iki šiol užprogramuotas Leningrado universiteto ir milicijos mokyklos mąstymas.“
Utenos byla
Iš Druskininkų persikelkim į Uteną, Aukštaitijos sostinę, kurios meras, kaip minėjime, šį pavasarį po ilgo operatyvinio bei ikiteisminio tyrimo, po kelerius metus užsitęsusių teismų buvo išteisintas. Kartu su juo buvo išteisinta ir bylos bendražygė, buvusi premjero Butkevičiaus sekretoriato vadovė Džiuljeta Žiugždienė.
Utenoje STT pareigūnai pademonstravo aukštesnę juodinimo klasę. Pirmiausia pastebėsime, kad čia darbavosi STT Panevėžio valdybos pareigūnai. Jie yra neabejotini bliūkštančių rezonansinių bylų specialistai. Skirtingai nuo kauniškių, triūsusių Druskininkuose, jie nepuolė nuogi į dilgėles. Pirmiausia jie pasijungė techniką ir mero Alvydo Katino kabinete įtaisė slaptą vaizdo kamerą, kuri nežinia kiek laiko fiksavo viską, – ką Katinas daro, ką kalbą, su kuo kalba, kas čia ateina, kas išeina.
Ir taip viską fiksuodami (galimai ir pasiklausydami Katino telefoninių pokalbių) užtiko, kad viena moteriškė paprašiusi mero pagelbėti. Girdi, jos kaimo gryčios stogas kiauras, visur bėga. Katinas išklausęs moters pasiteiravo vienos įmonės vadovo, ar kuom nors galėtų pagelbėti kiaurojo stogo šeimininkei. Ir dar Katinas pažymėjo, jog tas pagelbėjimas, gink Dieve, neturi pažeisti kokio nors įstatymo. Įvykis elementarus, eilinis, kasdieninis. Tokių ar panašių mero gyvenime apstu. Kam stogas prakiuro, kam langai supuvo, kam kaminas nugriuvo. Bet šiuo atveju oi ne viskas elementaru. Ta moteriškė pasirodo esanti premjero Butkevičiaus sekretoriato vadovė. O premjeras, kaip žinia, yra socdemų partijos pirmininkas, o socdemų partijos reitingai labai aukšti (aukštesni už konservatorių), o rinkimai netoli.
Todėl tas kiauras stogelis nebe šiaip sau stogelis, o Dievo dovana, iš kurios pareigūnai privalo išspausti viską, ką galima ir ko negalima. Tas „viskas“ – tai visų pirma įtarimai piktnaudžiavimu tarnyba merui Katinui, o paskui ir kokie nors įtarimai premjero sekretoriato vedėjai. Bet pirmiausia Katinui, nes be Katino piktnaudžiavimo nebus kuo įtarti ir stogelio savininkės.
Tik įtarimus dera surašyti tinkamai. Juose reikia rašyti, jog Katinas ne „prašo“ įmonės vadovo padėti moteriai ,o „nurodo“ padėti. Tarp „prašo“ ir „nurodo“ esminis kriminalinis skirtumas. Jeigu „prašo“, tai piktnaudžiavimo nėra. Maža kas ko gali paprašyti, tuo labiau moters. Jeigu „nurodo“, tai jau piktnaudžiavimas valdžia. O Katino žodžiai apie būtinybę laikytis įstatymų turi dingti iš visų vaizdo kameros įrašų. Taip pasitvarkę (surašę tokius įtarimus ir pradanginę nepalankius įrašus) STT pareigūnai neforsuoja įvykių.
Jie supranta, kad tokie įtarimai labai silpni, šakėmis ant vandens parašyti. Ir štai čia pasireiškia panevėžiečių klasė. Katino žodžiais, pats valdybos viršininkas Žydrūnas Krampalcas asmeniškai pakalba su juo ir pasiūlo pačiam „biški prisipažinti“ ir pažada, kad viskas bus gerai. Girdi, net už grotų neatsidursi, užteks baudą susimokėti. Ir kaip niekur nieko galės sau toliau mero krėsle sėdėti. Ir dargi paaiškina, kad pareigūnus irgi spaudžia, jiems irgi reikalingi darbo rezultatai. Reikia ką nors pričiupti, įtarti, apkaltinti, nuteisti.
Katinui atsisakius sandėrio, „biškis“ viršininkas pykteli ir pasako: dabar vietoje vienos bombos gausi tris, kitaip sakant, vietoje vieno įtarimo bus trys. Kaip viršininkas tarė, taip padarė, – Katinui pareiškiami trys įtarimai: jis įtariamas piktnaudžiavimu tarnyba, prekyba poveikiu bei kyšininkavimu.
O buvusiai sekretoriato vadovei surašomi net keturi įtarimai, o per abu septyni. Tiek pat, kiek Druskininkuose.
Taigi darbas padarytas visai neblogai. Vienu teršalu užtaisytu šoviniu šaunami bent keli zuikiai (ir dar kokie zuikiai!): pašautas Utenos meras socdemas Katinas, pašauta socdemė, premjero sekretoriato vadovė, o kartu rikošetu kulka kliudo ir patį socdemų lyderį, patį premjerą. Ir tai atsitinka pačiu laiku, „nei per anksti, nei per vėlai“, artėjant Seimo rinkimams.
Reikšminga ir tai, kad kaip tik tuo metu garsiai skamba Druskininkų byla. (Iki jos subliūškimo dar toli, ir niekas apie tai dar net negalvoja).
Ir štai tada į sceną išeina aukštoji politika. Jos ekscelencija šalies prezidentė taria žodį. Ji pasako, kad socdemų partijoje dedasi labai blogi dalykai. Tie dalykai išeina už vienos partijos ribų ir kenkia visai respublikai. „Didžiausią populiarumą turinčią politinę partiją vienas po kito krečiantys skandalai ir net prie premjero aplinkos priartėjęs korupcijos šešėlis menkina žmonių pasitikėjimą šalies politine sistema.
Tai aiškus signalas visoms politinėms jėgoms, kad negali būti jokio pateisinimo piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nepotizmui, protekcionizmui ar nomenklatūrinėms privilegijoms.“
Po šių, ir ne tik šių, skandalingų bylų ir po Jos ekscelencijos pareiškimo socdemų populiarumas staigiai smukteli. Jie ne tik nelaimi Seimo rinkimų, bet nusirita į trečią vietą.
Kas vyksta po to – nebūtinai vyksta dėl to. Bet kas galėtų paneigti, kad tos antisocdemiškos bylos ir aukščiausius šalyje reitingus turinčios prezidentės pareiškimas neturėjo jokios įtakos piliečių, atėjusių prie balsadėžių, apsisprendimui?
Visai nesvarbu, kad visi tie slapta paklausomieji, sekamieji, įtariamieji, kaltinamieji bei nuteistieji po trejų ar penkerių, ar dar daugiau metų bus visiškai išteisinti, kad bylos gėdingai subliūkš ir teisiniu požiūriu pasirodys esančios niekinės. Bet tuo metu, kai reikėjo, ir bylos, ir Jos ekscelencijos žodis skambėjo ir garsiai, ir įtikinamai, ir paveikiai.
Deja, rinkimus laimėjo ne tie. Juos laimėjo ne geriečiai, o dar už blogus socdemus galimai blogesni valstiečiai. Galbūt ir jiems reikėjo kokius nors įtarimus sugalvoti. Bet tai jau kita istorija.
Atsiprašom, pamiršom pastebėti, kad Katino / Žiugždienės byloje ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams iš karto pakylėtos pareigos. Reiškia, gerai padirbėjo.
O dabar persikelsime į Panevėžį.
Panevėžys – subliūškėlių sostinė
Iš pateiktų pirmųjų juodinimo pavyzdžių gerbiamam skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad teisėsauga, specialiųjų tarnybų pareigūnai užsiima apjuodinimu tik tada, kai gauna zadaniją. Žinoma, gali būti ir taip, bet gali būti ir kitaip.
Tikrai pareigūnai neprivalo laukti, kol kas nors iš viršaus pirštu parodys, kur reikia pasikapstyti, ką būtų pravartu pričiupti, uždaryti ir pan.
Nuovokūs pareigūnai supranta, kad esama tam tikros etikos ir viršui ne visada patogu siuntinėti konkrečius nurodymus. Neduok Die, iškils toks nurodymas į paviršių, bus visiems nemalonu. Nuovokūs pareigūnai supranta lūkesčius tų, nuo kurių priklauso jų karjera. Todėl jie ir stengiasi. Kartais persistengia ir ne iš blogos valios pakiša kiaulę tam ar tiems, dėl kurių stengėsi. Visko gyvenime būna.
Vėlgi, nereikia galvoti, kad pareigūnai tik ir galvoja, kaip įsiteikti vienokiai ar kitokiai valdžiai, kaip ir kam prisigerinti. Jie gali turėti ir savų ambicijų, savų siekių. Štai ta pati Panevėžio valdyba tikrai siekė, siekė ir pasiekė, kad jų vadovas Povilas Urbšys pats taptų aukštu politiku.
Valdyba inicijavo/sukūrė daug rezonansinių bylų ir ant tų bylų lyg ant žirgo, iškėlęs kovotojo su korupcija vėliavą, valdybos viršininkas atjojo į Seimą. Tai buvo ir valdybos, ir jos vadovo triumfo valanda. Bet tos valandos sparčiai bėgo, ir bylos ėmė bliūkšti.
Žmogus dar bandė nusitverti Panevėžio mero kedės. Dar buvo pabandyta kaip nors apjuodinti oponentą, bet viskas perniek. Kokia gyvenimo ironija... Buvęs garsus kovotojas su korupcija pralaimi rinkimus asmeniui, įtariamam korupcija. Panevėžiečiai kovotojo išsižadėjo. Liūdna istorija. Bet mes ir nežadėjome, kad mūsų istorijos bus labai linksmos.
Dar grįžkime prie vienos konkrečios Panevėžio bylos.
Jos ekscelencija šalies prezidentė, vos tapusi prezidente, pasakė, jog reikia teisėjų klaną apvalyti nuo korupcijos apraiškų. Jei reikia, tai reikia. Vadinasi, reikia kokį nors teisėją prigriebti. Pradžiai nors vieną.
Panevėžio STT valdybos pareigūnai pirmieji suskubo parodyti konkrečius to prezidentės kurso rezultatus. Jie jau kuris laikas slapta klausėsi teisėjos Vaivos Savickienės šeimos telefoninių pokalbių. Tai yra klausėsi jos, jos vyro ir jos tėvų, o kiek vėliau klausomasi jau ir teisėjos dukros. Kuo daugiau klausaisi, tuo daugiau prisiklausai. O kai atsiranda konkretus reikalas ką nors užgirsti, tai ir užgirsti arba kas nors pasigirsta. Ir taip, matyt, nuo įtempto klausymosi pareigūnams pasigirdo korupcija, grynų gryniausia korupcija. Sekliai išgirdo, kaip teisėja telefonu teiraujasi kolegės, šeimos gydytojos giminaitės, ar gydytoja gali išduoti nedarbingumo pažymą jos dukrai, šiuo metu esančiai Vilniuje.
Beje, tuomet Lietuvoje siautėjo gripas. Tokios pažymas išdavinėdavo ir nuotoliniu būdu.
Pažyma dukrai buvo išrašyta, o po dviejų dienų grįžusi į Panevėžį ji pati apsilankė pas šeimos gydytoją, kuri pažymą pratęsė. Beje, būdama Vilniuje ji darėsi kai kuriuos tyrimus ir tyrimų išrašus turėjo išsaugojusi.
Ir štai teisėjai įtariama. Teisėja piktnaudžiauja tarnyba. Galimas daiktas, gerbiamam sveiko proto skaitytojui sunku suprasti, kur čia tas piktnaudžiavimas. Kai reikia ką nors prigriebti, tai sveikas protas nereikalingas, reikalingas prigriebimas. Taip prasidėjo dešimties metų teisėjos odisėjos po apklausas, po visų instancijų teismus ir dargi ne po vieną kartą. Galiausia byla subliūško, subliūško iki galo, neapskundžiamai ir gėdingai. Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad baudžiamasis persekiojimas, vykdytas teisėjos atžvilgiu, buvo neteisėtas.
Aukščiausiojo teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas pareiškė: „Tiek ikiteisminis tyrimas, tiek kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo neteisėti. Nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo teisėjos atžvilgiu vykdyti tokius veiksmus.“
Taigi teisėjos šeimos telefono pasiklausymas buvo neteisėtas, neteisėtas buvo ir jos dukros telefono pasiklausymas, ir teisėjos sekimas, ir visa kita neteisėta. Byla buvo sukurpta ant neteisėto pagrindo, ant neteisėto ikiteisminio tyrimo, kuris išaugo iš neteisėto operatyvinio tyrimo.
Išeina, kad ne tik STT sekliai prisidirbo su neteisėtais dalykais, bet ir Generalinės prokuratūros prokuroras ar prokurorai, vadovavę ikiteisminiam tyrimui, irgi prisidirbo. Šių pareigūnų neteisėtų veiksmų grandinę galėjo nutraukti Jos ekscelencija, bet ji ne tik to nepadarė, bet dargi uždegė žalią šviesą tolimesnei įvykių eigai, kuri buvo labai, labai ilga ir kankinanti.
Jos ekscelencija, gavausi iš Generalinės prokuratūros pažymą, kuri, kaip dabar žinome, buvo pagrįsta jau minėtais neteisėtais dalykais, atleido teisėją iš pareigų jos net neišklausiusi. Prisiminkime, savo laiku prezidentė rado laiko išklausyti Kauno teisėją Neringą, kuri buvo pasisavinusi svetimą mergaitę ir dėjosi gelbstinti ją nuo menamo pedofilų klano.
Galimas daiktas, kad Jos ekscelencijai magėjo kuo greičiau pamatyti savo paskelbto antikorupcinio kurso rezultatus – uždarytą bent vieną teisėją, todėl ir paskubėjo, todėl ir neišklausė. Gali būti ir taip, kad Generalinė prokuratūra, norėdama įtikti Jos ekscelencijai, pasistengė ir toje pažymoje prirašė tokių dalykų, jog prezidentei neliko nieko kito, kaip tik kuo greičiau atleisti teisėją iš pareigų.
Savo vaidmenį šiame procese suvaidino ir teisėjų taryba.
Teisėjų taryba pritarė prezidentės dekretui dėl teisėjos atleidimo iš pareigų. Tiesa, ne iš pirmo karto, o iš antro. Manoma, kad Teisėjų taryba gavo paraginimą iš prezidentūros, – gal iš prezidentės, bet greičiau iš jos patarėjos teisėsaugai. Kalbėjo, esą patarėja reikalui esant patardavo teismams, kaip reiktų išspręsti vieną ar kitą bylą. Savickienės nuomone, „jie (tarybos nariai – J. J.) tai darė iš baimės, drebėjo dėl savo karjeros“.
Tada vienas iš tarybos narių, matyt, neparėmusių prezidentės dekreto, kalbėjo: „Kaip mes visi atrodysime, jei bus paskelbtas išteisinamasis nuosprendis?“ Bet išteisinamasis nuosprendis bus priimtas dar ne šiandien ir ne rytoj ir nežinia, kada. O gyventi reikia šiandien. Ir koks čia gali būti gyvenimas, kai virš tavo galvos kabo Damoklo kardas – Jos ekscelencijos rūstybė.
Beje, baimė daug kam buvo tapusi permanentine būsena. Jos ekscelencija pati aiškino prezidentūroje susirinkusiems vaikučiams, kaip jos akivaizdoje ministrai drebina kinkas. Gal jas drebino ir prokurorai, ir STT pareigūnai, ir teisėjai.
Svarbiausia tuomet buvo tai, kad ant šventos kovos su korupcija laužo reikėjo supleškinti kokią nors raganą ir padaryti tai kuo greičiau. O kad po kelerių metų pasirodys, kad ta ragana visai ne ragana, mažai kam berūpės. Ta ragana ne ragana seniai bus užmiršta.
Nebent ją primins tie eurai, kuriuos valstybė turi išmokėti teisėjai už jai padarytas skriaudas.
Pati pačiausia subliūškelė
Derėtų iš rezonansinių subliūškėlių išrinkti pačią pačiausią subliūškėlę, subliūškelių čempionę. Tą titulą norėtųsi suteikti beprotiškiausiai, absurdiškiausiai, beprasmiškiausiai ir t. t. subliūškėlei. Bet tai padaryti nelengva. Nei absurdas, nei beprasmybė, nei beprotybė neturi mato. Kita vertus, viena byla gali atrodyti tokia absurdiška, kad daugiau nebėra kur, o kita kvaila be galo. Ir kaip tada?
Kad išvengtume intrigų, apkalbų, paskalų, kurios dažnai lydi įvairius konkursus, pačiausios titulą skirsime bylai, atitinkančiai vieną labai aiškų kriterijų. Tą kriterijų sugalvojome ne mes. Jį suformulavo Vilniaus apygardos teismas. Jis prokurorui ar prokurorams, palaikantiems kaltinimą toje byloje, pasakė: Lietuvoje žmonės už gerus darbus valstybei neteisiami.
Prokurorai tokiais teismo žodžiais nepatikėjo. Negali būti, kad neteisiami, ir pasiskundė Apeliaciniam teismui. Bet ir ten nieko nepešė.
Taigi, subliūškėlę, kurioje kaltinami žmonės už tai, kad jie sąžiningai, nesiekdami asmeninės naudos dirbo Lietuvai, ir vadinsime pačia pačiausia. Šis titulas atitenka Panevėžiui, konkrečiau, STT Panevėžio valdybos ir Panevėžio prokuratūros bylai, kurioje korupciniais nusikaltimais buvo kaltinama Lietuvos krepšinio federacija, jos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, Panevėžio meras Vitalijus Stankevičius, Panevėžyje esančio viešbučio Romantic savininkė Dalia Kuklierienė ir dar šeši asmenys.
Istorija tokia. FIBA Europe patikėjo Lietuvai 2011 metais surengti Europos krepšinio čempionatą. Lietuva, savo ruožtu, įsipareigojo pasirengti čempionatui tinkamai. Varžybos turėjo vykti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Darbo ėmėsi Lietuvos Vyriausybė, Krepšinio federacija ir miestų savivaldybės.
Besiruošiant šiam įvykiui, buvo pastatytos ar rekonstruotos krepšinio arenos, bet apsižiūrėta su kai kuria infrastruktūra. Pasirodo, kad Panevėžys neturi tinkamo viešbučio atvykstantiems sportininkams bei teisėjams apgyvendinti. Buvo suskubta ir rekonstruotas viešbutis Romantic. Prie šios renovacijos pagal sutartį lėšomis prisidėjo ir Vyriausybė. Vėliau dėl to viešbučio ir lėšų STT ir užvirė košę.
Čempionatas įvyko. Jį FIBA Europe įvertino labai gerai. Reiškia, lietuviai ne tik moka žaisti krepšinį, bet ir geba aukščiausiu lygiu pravesti aukščiausio lygio čempionatus. Ir štai tada sprogo bombelė. Korupcija. Visi vagia. Turnyro sėkmė vienu akies mirksniu virto nesėkme. Gražiai skambėjęs Lietuvos vardas suskambo negražiai. Krepšinį, tą antrąją, o kai kam ir pirmąją tautos religiją pagraužė korupcijos kinivarpa.
Ši žinia akies mirksniu apskriejo ne tik Lietuvą, bet ir visą krepšinio pasaulį. Pasaulį pasiekė ir nuotraukos, filmuota medžiaga, kaip galimai korumpuoti ar tiesiog korumpuoti asmenys surakintomis rankomis tempiami iš namų, kaip už pažastų juos veda kaukėti pareigūnai, kaip žurnalistai lipa vienas per kitą, kad tik kuo įspūdingesniu rakursu užfiksuotų vedamųjų sumišusius veidus, kaip vedliai vedamųjų galvas paniurko žemyn ir sodina/grūda į automobilius, veža į areštines ir ten uždaro.
Areštinėse areštantai visiškai izoliuojami nuo pasaulio, nuo artimųjų ir vienas nuo kito, kad tik jie ko nors nesusitartų, kad ko nors nepaveiktų, nenuslėptų, nesuklastotų, nesunaikintų ir t. t. Jie gali cypti kartu su alkanomis areštinės žiurkėmis – jų niekas neišgirs, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.
Po penkerių ar šešerių metų buvęs Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Balčiūnas vienoje TV laidoje pasakė, jog atsidūręs už grotų visai nesuvokė, kas atsitiko – absurdiška klaida, kažkokia varanti žmogų iš proto beprotybė ar dar kas nors. Atrodė, kad greitai viskas paaiškės ir košmaras baigsis. „Tikrai nesitikėjau, kad ta beprotybė ir beprasmybė šitiek tęsis, – penkerius metus truko šios bylos nagrinėjimas.“
Žurnalistė Daiva Žeimytė paklausė Balčiūno, ar jam buvo daromas spaudimas.
Jis sakė, kad spaudimas buvo daromas nuo pirmos minutės, kai tik atėjo pareigūnai į namus jo išsivesti. Psichologinis spaudimas yra pirmoji priemonė, po to – tik teisinės. Pradžioje – kaukės, antrankiai, kamera. Po to... O kas po to? Po to prieinama prie to, vardan ko tas beprotiškas psichologinis spaudimas ir buvo daromas. Taigi po to pareigūnai padavė areštantui pasirašyti raštą. Tik „vienas tavo parašas po siūlomu tekstu, ir situacija keisis iš esmės“. Nepasirašysi – kaltink save. Sekretorius nepasirašė, bet savęs nekaltino ir po šiai dienai nekaltina. Todėl, jo žodžiais, jam buvo iškeltos net keturios bylos. Galimai būtų užtekę vienos.
Kokį tekstą pakišo pareigūnai pasirašyti, Balčiūnas nedetalizavo.
Praktika rodo, kad tekstai gali būti dviejų rūšių: arba žmogus prisipažįsta padaręs tai, ko nepadarė, arba melagingai paliudija, kad kažkas kitas yra padaręs tai, ko nėra padaręs. Bet gali būti ir trečias variantas, – ir prisipažįsta, ir melagingai paliudija.
Apie tokių ar panašių prisipažinimų praktiką, suvešėjusią STT Panevėžio valdyboje, kalbėjo ir buvęs šios valdybos pareigūnas Saulius Gimžauskas. Apeliaciniame teisme, nagrinėjant uteniškio Katino bylą, S. Gimžauskas pasakė: „Aš nesutikau su jo (su tuometinio viršininko Žydrūno Krampalco – J. J.) darbo metodais, perteklinių priemonių naudojimu. Man nepatiko visi tie prisipažinimai – negalima žmogaus perspausti.“ Tokių „prisipažinimų“ spaudžiant ir perspaudžiant būta ne vieno. Tai sistema.
Su tuo metodu kaktomuša teko susidurti ir buvusiam lobistui, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentui Andriui Ramanovskiui. Jo nuomone, byloje pagrindiniu pareigūnų taikiniu buvo ne jis, o Seimo narys, buvęs Panevėžio meras Vitas Matuzas.
Romanovskis sako: „Aš turėjau būti įrankiu, bet nesutikau būti juo, dėl to teko nemažai laiko praleisti kalėjime. Aš atsisakiau sulaužyti vieną iš 10 Dievo įsakymų – melagingai liudyti prieš artimą. (... ) Buvo norima, kad aš melagingai liudyčiau.“ Romanovskui buvo pareikšti įvairiausi korupcinio pobūdžio įtarimai. Proceso metu jie buvo keisti net tris kartus. Jis buvo nuteistas dvidešimt aštuonių tūkstančių eurų bauda. Po šešerių metų visiškai išteisintas.
Nereikėtų galvoti, kad žmogaus perspaudimas, sulaužymas niekada pareigūnams neatneša geidžiamų rezultatų. Jei niekada neatneštų, tai kvalifikuoti pareigūnai to ir nedarytų.
Panevėžio teisėjos byloje gydytoja, išrašiusi nedarbingumo pažymą teisėjos dukrai, pareigūnų gerokai spustelėta irgi paliudijo tai, ko išvis gyvenime nebuvo, bet ko norėję pareigūnai. Buvusi teisėja Savickienė sako: „Tą dieną STT pareigūnai sulaikė į darbą einančią poliklinikos medikę. Kvotė ją visą dieną. Taip užpulti žmonės iš baimės bet ko gali prikalbėti. Taigi medikė paliudijo, kad paimti nedarbingumo pažymos į polikliniką buvo atėjęs mano vyras. Tai ir buvo bandoma įrodyti.“
Suprantama, prie įtariamosios teisėjos pridėjus įtariamąjį jos vyrą, taip pat buvusį teisėją, ir dar įtariamą jos dukrą, kuri buvo jau baigusi teisės studijas, būtų buvęs visas galimai nusikalstamas teisininkų klanas. Pareigūnams patvarkyti tokį klaną būtų didelė garbė. Bet šį kartą teko tenkintis mažesne garbe. Vaizdo kamera užfiksavo, kad tuo metu, kai iš poliklinikos turėjo būti paimta pažyma, teisėjos vyras buvo savo darbo vietoje.
Kaip pamename, Utenos byloje irgi buvo bandoma paspausti merą Katiną. Ten, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, pareigūnams Katino uždaryti į belangę nepavyko, neišėjo ir surakintomis rankomis po miestą pavedžioti, bet kažkiek paspausta visgi bandyta: prisipažinsi, Katinai, bus vienas straipsnis, neprisipažinsi – bus trys. Katinas pasirinko tris.
Kiek didesnė sėkmė bent pradžioje prispaudėjus lydėjo toje pačioje byloje tvarkantis su liudininkais. Galimai spustelėtas įmonės, remontavusios stogelį, vadovas iš pradžių teigė, kad Katinas jam nurodęs ar palėpęs suremontuoti tą nelemtą stogą. Gi vėliau, jau teismo metu, liudijo, jog Katinas nei liepęs, nei nurodęs, o tik paprašęs.
Minėtam S. Gimžauskaui savo laiku teko apklausti tą įmonės vadovą. Gimžauskas sako, jog jam jau tada susidarė įspūdis, kad prieš apklausą šis liudininkas buvo kolegų apdorotas, jog su juo kolegos jau buvo atitinkamai pasikalbėję, paspaudę. Todėl jis ikiteisminio tyrimo metu paliudijo vienaip, bet teisme jau kalbėjo ką kitą. Byla subliuško.
Buvęs STT Panevėžio valdybos viršininkas Urbšys, tapęs Seimo nariu ir ten praleidęs dvi kadencijas, skundėsi žiniasklaidai, kad rezonansinės bylos ima bliūkšti dėl to, jog liudininkai ima keisti savo parodymus. Iš pradžių jie liudija vienaip, t. y. liudija gerai, o po kiek laiko ima liudyti kitaip, dėl ko pareigūnų visas ilgų metų triūsas eina šuniui ant uodegos. Taigi dėl bylų subliuškimo yra kalti nestabilūs liudininkai. Urbšys sako: „Tokios rezonansinės bylos paprastai tiriamos labai ilgai, o per tą laiką, kaip taisyklė, įrodymų nepadaugėja, bet jų mažėja. Žmonės, kurie pradžioje sutiko bendradarbiauti, po to apsigalvoja – keičia parodymus.“
O kodėl taip atsitinka?
Ar tie liudininkai geranoriškai sutinka bendradarbiauti, ar jie būna priversti, perspausti, pribauginti ir todėl sutinka?
Kai šokas praeina, baimė atslūgsta.
Žmonės atsiima savo žodžius, kurie iš tiesų buvo visai ne jų žodžiai. Ir metų metais pūstos rezonansinės bylos išleidžia orą.
Sugrįžkime vėlgi prie jau aptartos krepšinio federacijos bylos.
Balčiūno manymu, pagrindinis šios bylos taikinys buvęs ne krepšinio federacija ir ne jos sekretorius. STT ir prokurorų pagalba, bet visų pirma STT, buvo sprendžiami miesto valdžios klausimai. Neatmestina, kad buvo bandoma pasitvarkyti su savivaldybe, su jos vadovais. Tai nebūtų jokia naujiena, nes Panevėžyje taip atsitinka. Ir dabartinis meras Rytis Mykolas Račkauskas, kuris yra įtariamas korupcija, sako, kad tais įtarimais siekiama jį apjuodinti, ir tai yra kova dėl valdžios.
Neatmestina ir tai, kad STT šitoje krepšinio byloje taip pat siekė kai kurių vietinės reikšmės politinių tikslų. Bet pareigūnų tikslai šioje byloje galėjo būti ir didesni, ir ambicingesni, neapsiriboti vien savivaldybės reikalais.
Krepšinio federacija su jos generaliniu sekretoriumi ir kitais nariais galėjo būti ne tik priemonė, kuria pasinaudojant lengviau pasikasti po miesto valdžia, bet ir pakankamai reikšmingas taikinys. Koks?
Vienas esminių mūsų jau minėtų, o ir neminėtų bliūškenų raiškos tikslų – sukelti garsą ir jį kuo plačiau paskleisti. Tokio sukelto triukšmo dėka pareigūnai tampa pastebimi, matomi. Apie juos rašo žiniasklaida, kartais parodo TV. Jiems paaukštinamos pareigos, jie sulaukia paskatinimų, apdovanojimų, pvz., vardinio ginklo ar ordino ir pan. Kaip jau minėjome tokių bylų dėka net Seimo nariu įmanoma tapti.
Ko reikia, kad byla įgautų skambesį, būtų triukšminga, intriguojanti ir t. t. Tam esama įvairių priemonių ir būdų. Bet kartais užtenka tik pričiupti „teisingą“ žmogų, ir byla suskamba it varpas. Šiuo atveju teisingą reiškia žinomą, populiarų, gerbiamą ir pan.
Uždėk antrankius paprastam verslininkui ar šiaip žmogeliui, vedžiok jį po prospektą visą pusdienį, niekas nepastebės, nesistebės, neaikčios, žurnalistai iš paskos nebėgios. Niekam tas STT cirkelis nebus įdomus.
Bet uždėk tuos pačius antrankius Krepšinio federacijos generaliniam sekretoriui, gerbiamam ir žinomam žmogui ne tik Lietuvoje. O dar apkaltink visą Federaciją, apkaltink miesto merą ir dar septynis Respublikoje ar bent Panevėžyje žinomus žmones. Tai jau ne šiaip rezonansas, tai jau bomba.
Beje, nors bylos ir subliūkšta, bet jų kūrėjų pareigos nepažeminamos, iš jų apdovanojimų neatima, ordinų nuo krūtinių nenusega. Tiesa, Romanovskis sakė, jog jį tardęs ar tardę pareigūnai turėtų atsakyti asmeniškai.
Girdi, jei aš nukentėjau asmeniškai, tad ir jie turi atsakyti asmeniškai.
Tačiau jo žodžiai niekam įspūdžio nepadarė, todėl viskas ir bus kaip buvo.
Dar vienas paskutinis pastebėjimas dėl jau buvusio Federacijos generalinio sekretoriaus pavartoto termino „psichologinis spaudimas“. Ko gero, tai jau ne psichologinis spaudimas, o psichologinis smurtas, lydimas viešų patyčių. Kaip pavadinti tai, kai užsimaukšlinę ant galvų juodas kaukes (tokias kaukes filmuose dėvi bankų plėšikai) pareigūnai vedžioja po viešas erdves surakintomis rankomis moterį it kokią teroristę ar serijinę žudikę. Paskui dar tą moterį visam mėnesiui uždaro į areštinę, kurios pakampėmis šmirinėja žiurkės.
O kur dar lavina visai Lietuvai pagarsintų absurdiškų įtarimų, užgriūvančių žmogaus galvą. Tai kerta ir per žmogaus fiziką, ir per psichiką. Druskininkietis Antanaitis sako, jog nuo logiškų įtarimų galima gintis, bet kaip gintis nuo absurdo? Čia jokia logika neveikia. Romanovskio nuomone, neveikia ne tik logika, bet ir nekaltumo prezumpcija. Užtat veikia kaltumo prezumpcija. Įrodyk, kad esi ne kupranugaris, jei ne – sėsi. Ir visa tai daroma remiantis įstatymais, poįstatyminiais aktais, instrukcijomis. Valstybės vardu. Valstybės vardu smurtaujama prieš piliečius, dirbančius valstybės labui.
Be abejo, tai besielgiantys pareigūnai nėra šiaip sau smurtautojai. Paprastas buitinis smurtautojas vargu, ar turi bet kokį racionalų tikslą. Sakykim, kokį tikslą gali turėti namo grįžęs įkaušęs vyriškis, besikoliojantis, grasinantis, prilupantis savo žmoną, keliantis siaubą vaikams, kurie paskui naktimis sapnuoja košmarus ir šlapinasi į lovą.
Žinoma, tai, ką daro pareigūnai, nėra smurtas dėl smurto. Pareigūnų veiksmuose esama racionalaus tikslo – sėkmingai užbaigti ikiteisminį tyrimą ir perduoti bylą teismui. O kaip teismas tvarkysis, tai jau jo problemos.
Atidžiau įsigilinę galime pastebėti, kad pareigūnai savo veiksmais gali sukelti labai panašias pasekmes, kaip ir buitinio smurtautojo veiksmai. Pavyzdžiui, kai pareigūnai su kaukėmis, o kad ir be jų, paryčiais ateina į namus, daro kratas, viską išverčia ir išsiveda tėvelį ar mamytę. Tai stebėję vaikai patiria panašų siaubą, kaip ir dėl buitinio smurtautojo.
Sakoma, kad smurtautojais dažnai būna žmonės, turintys tam tikrų problemų, dėl ko jie kenčia. Sakoma, kad pasmurtavęs smurtautojas jaučiasi geriau. Mes nemanome ir nesakome, kad STT pareigūnai ar prokurorai, atlikdami aukščiau minėtus veiksmus, jaučia pasitenkinimą, kaifuoja. Bet jausdamiesi blogai jie ieškotų kitų priemonių teisingumui Lietuvoje įgyvendinti.
M.Balčiūnas, nemažai pabendravęs tiek su Panevėžio STT pareigūnais, tiek su prokurorais, prabyla ir apie tam tikrą šių tarnybų sukurtą subkultūrą, kurioje ir tarpsta tokio pobūdžio bylos arba kuri ir gimdo tas bylas. Prie tos subkultūros dar trumpam grįšim vėliau. O dabar pakalbėsim apie pinigus.
Subliūškėlių kaina
Šiame tekste nemažai dėmesio skyrėme bliukšenų teikiamai naudai. Pastebėjome, kad jos gali būti naudingos politikams – ir centriniams, ir vietiniams. Jos gali būti naudingos ir bliūkšenų autoriams, gal ir dar kam nors. Bet mūsų sudėtingame pasaulyje kiekviena nauda turi ir savo kaštus, savo kainą. Kokia gi subliūškėlių kaina?
Sakykime, kad teisėjos bylos kaina yra penkiasdešimt tūkstančių eurų, kuriuos valstybė turi jai sumokėti. Toks atsakymas būtų neapgalvotas, skubotas ir klaidingas. Mes nepretenduojame viską suskaičiuoti, sukalkuliuoti. To padaryti neįmanoma. Mes tik norime šiek tiek pajudinti tą temą, prie kurios vengia prisiliesti prokurorai, specialiųjų tarnybų žmonės.
Kalbos apie bliūkšenų kaštus vengia ir politikai, kurie, kaip ir minėti pareigūnai, retsykiais yra atsakingi dėl tų kaštų atsiradimo ir kuriems, ko gero, neateina į galvą net mintis nors vienu kitu centu prisidėti prie tų kaštų padengimo. Beje, nei centais, nei eurais, nei kita valiuta visų tų kaštų ir neįmanoma padengti.
Nesunku pastebėti, kad subliūškusių bylų kaina susideda iš nemažo skaičiaus dėmenų. Suskirstykime juos į dvi pagrindines grupes: vieni dėmenys sudarys kainą, skaičiuojamą pinigais, kiti – kainą, neturinčią piniginio ekvivalento. Ji pinigais neapskaičiuojama.
Kiekvieną šių grupių dar padalinsime į du pogrupius: į kainą, kurią moka valstybė, ir kainą, kurią moka subliūškėlių aukos.
Pradėsime nuo valstybės pinigų. Konkreti biudžetinių pinigų suma, kurią „suvalgo“ konkreti subliūškėlė, priklauso nuo dalyvaujančių procese asmenų skaičiaus ir nuo proceso trukmės. Grubiai skaičiuojant, viena rezonansinė subliūškusi byla, kurioje kaltinamas vienas ar du asmenys, vidutiniškai tęsiasi penkerius šešerius metus. Jeigu į proceso laiką įskaičiuosime ir operatyvinį tyrimą, kuris neretai nežinia kada prasideda, tad reikėtų pridėti dar mažiausiai metus ar daugiau.
Procese, kuris pasiekia Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, dalyvauja nemažas būrelis teisėjų (sakykim, apie dešimt), keletas prokurorų (sakykim, trys - keturi ) ir dar STT agentų, – jų gal penki, gal dešimt, gal daugiau.
Kai kurie jų užsislaptinę, todėl sunku suskaičiuoti. Tad iš viso išeitų kokios trys dešimtys pareigūnų.
Bet būna bylų, kuriose, pavyzdžiui, buvo kaltinami bent devyni fiziniai ir vienas juridinis asmuo. Tada joje besidarbuojančių pareigūnų skaičius gerokai padidėja.
Būna, kad, išteisinus proceso auką, ši pareiškia ieškinį valstybei dėl patirtos žalos atlyginimo. Tada prasideda viskas iš pradžios ir vėl nauja aritmetika.
Visi bylą tiriantys asmenys gauna algas ir, tikėtina, ne minimalias. Visi turi įrengtas darbo vietas, dauguma jų atskirus kabinetus. Jie naudojasi tarnybinėmis ryšio priemonėmis, kai kurie ir specialiąja technika, kai kurie tarnybiniais automobiliais ir t. t. Dar yra aptarnaujantis personalas. Visa tai pinigai.
Lietuviškos bylos pasiekia ir Strasbūro teismą. Ten Lietuva vėlgi toli gražu ne visada laimi. Šiuo metu Strasbūre savo eilės laukia mažiausiai viena STT byla. Ieškinys Lietuvai ten skaičiuojamas šimtais tūkstančių (nepatikrintais duomenimis, apie pusę milijono). Daugiau tikėtina negu netikėtina, kad šią bylą Lietuva pralaimės. Analogiška byla jau buvo pralaimėta anksčiau.
Iš kur paimti tuos šimtus tūkstančių, o kartais gal ir kokį vieną kitą milijoną? Aišku, kad iš biudžeto. Tai yra iš mokesčių mokėtojų kišenių. Taigi subliūškusių bylų kaštus dengia mokesčių mokėtojai.
Be abejo, savo dalį sumoka ir proceso aukos. Asmenys, kuriems pareiškiami įtarimai, dažnu atveju netenka darbo, o kartu ir pajamų. Neretai tas procesas negrįžtamas. Sakykim, teisėjas, nors ir bus po kelerių metų visiškai išteisintas, niekada nebeteisėjaus ir vargu, ar galės užimti panašaus lygio pareigas. Jis praranda ne tik pinigus, bet ir profesiją.
Prie aukos finansinių netekčių reikia priskaičiuoti advokato ar advokatų paslaugas, važinėjimą į apklausas, į teismus ir t. t. Žurnalistės Žeimytės užklaustas buvęs Krepšinio federacijos sekretorius Balčiūnas, kiek jam kainavusi bylą, atsakė: „Labai daug. Tikrai ne vieną dešimtį tūkstančių“.
Taigi byla gali ne tik ištuštinti aukos bei jos šeimos piniginę, bet ir įstumti į skolas.
Bet yra ir tai, ko pinigais nepamatuosi.
Valstybė už bliūkšeną moka ne tik pinigais, bet ir savo geru vardu. Kokią žalą tam vardui padarė krepšinio subliūškėlė, sunku pamatuoti, bet kad padarė – tikrai.
Rezonansinės subliūškėlės griauna piliečių pasitikėjimą teisėtvarka, vienu pagrindinių valstybės ramsčių. Tai reiškia, kad jos griauna žmonių pasitikėjimą ir pačia valstybe. Nukenčia ir valstybė, prarasdama savo piliečių pasitikėjimą, ir piliečiai, prarasdami pasitikėjimą valstybe.
Kas dar sudaro nepiniginę kainą, kurią moka piliečiai?
Jau sakėme, kad rezonansinė byla prasideda organizuotu šou. Per vieną dieną žmogus, tapęs proceso auka, paverčiamas blogiečiu. Per vieną dieną sunaikinamas žmogaus geras vardas, garbė ir orumas.
Bet kai auka po kelerių metų išteisinama, tai kokio nors portalo kampelyje jei ir pasirodo žinutė, ją mažai kas pastebi. Taip proceso auka ir lieka žmonių atmintyje amžinu nedorėliu. Ne vienas po išteisinimo sakė, kad palengvėjo, bet vis tiek slegia.
Proceso auka už procesą moka ne tik pinigais, ne tik geru vardu, bet ir savo sveikata. Vieną apninka depresija, kitam sustreikuoja širdis, trečiam į kepenis įsimeta vėžys, ketvirtą paguldo insultas ir pan. Bet kokiu atveju procesas trumpina žmogaus gyvenimą.
Teisėja Savickienė „Lietuvos rytui“ sakė: „Mano sveikatos būklė kurį laiką buvo visiškai pakrikusi. Susirgau depresija, turėjau gydytis. Negalėjau net pagalvoti apie darbą. Negalėjau miegoti, valgyti ir netekau daug svorio. (...) Mano kraujospūdis pradėjo šokinėti, buvo diagnozuota hipertenzija. Kitiems gal keistai skamba, kad į Teisėjų tarybą kviečiami žmonės atsiduria ligoninėje. Bet tai didelis stresas, aš irgi buvau ten atsidūrusi. Kai žmonės užpuolami iš pasalų, nuo streso jie gali ne tik susirgti depresija, bet ir patirti širdies smūgį, susirgti vėžiu, numirti.“
Už procesą moka ir aukos šeimos nariai – tėvai, vaikai, sutuoktinis ar sutuoktinė, artimieji. Romanovskį sulaikius ir pradėjus jį tampyti po teismus, jo tėvą ištiko insultas. Byla ilgam prislegia visus, visi tampa aukomis. Parko direktoriaus dukra pagimdė anūkę, kuri berods po keturių mėnesių mirė. Ekspertai, atlikę tyrimą, pasakė, kad tai galėjo įvykti dėl motinos nėštumo metu patirtų stresų. Kai STT sulaikė ir uždarė tėvą, duktė laukėsi, buvo jau aštuntas mėnuo.
Pabaiga
Lietuvos advokatai neseniai kreipėsi su pareiškimu į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT), esą Lietuvoje specialiosios tarnybos piktnaudžiauja slaptais pasiklausymais, sekimais, stebėjimais, patikrinimais ir pan. Esą tokiu būdu grubiai pažeidžiamos žmonių teisės. Europos žmogaus teisų teismas skundą priėmė.
Į tai sureagavo kai kurie garbūs šalies asmenys. Pavyzdžiui, prezidento vyriausiojo patarėjo teisėsaugai Dariaus Kuliešiaus nuomone, nieko baisaus Lietuvoje nevyksta, esama tik daug „sklandančių mitų apie tokius didelius sekimus, apie tokius didelius pasiklausymus.“
STT direktoriaus pirmasis pavaduotojas Raškevičius pareiškė: „Jei advokatūra mato problemą, galėsime gintis.“ Supraskit, pati STT problemos nemato ir nelinkusi ką nors matyti. Pamatysime, ką pamatys EŽTT.
Bet ką EŽTT bepamatytų, iš principo situacija neturėtų keistis, nes ją (žmogaus teisų situaciją) sąlygoja ne pasiklausymų, sekimų, netgi ne absurdiškų įtarimų, kaltinimų ar subliuškusių bylų skaičius. Parko direktoriaus žodžiais, tai sąlygoja dar gajus anų laikų mąstymas, kurio apstu teisėtvarkos sistemoje.
Buvusio Krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus žodžiais, tai sąlygoja susiformavusi specifinė kultūra/subkultūra. Ta kultūra ir tas mąstymas turi vieną bendrą esminį bruožą – nepagarbą ar net panieką žmogui. Visai nesvarbu, kas jis, tas žmogus, (poetas, politikas, meras, teisėjas, verslininkas ir t.t. ) bebūtų, dera jį perlaužti, perspausti, dera jį apteršti, jeigu tik tai gali atnešti kokią nors politinę ar nepolitinę naudą.
To vertybinio požiūrio EŽTT savo sprendimais pakeisti negali. O, jei ir pabandytų kažką keisti, kaip sako STT direktoriaus pirmasis pavaduotojas, mes nepasiduosime, mes „galėsime gintis“. Gintis niekas nedraudžia.
Tai tiek. Iki malonaus susitikimo, gerbiamas skaitytojau.
