Šalis su tokia istorija, kokią turi Lietuva, neturi prabangos maištams užsienio politikos laive. Nors esu Šešėlinis užsienio reikalų ministras, džiaugiuosi, kad Lietuvos politikai visada randa vieningą sutarimą dėl svarbiausių užsienio politikos klausimų. Matau tame ir savo, kaip Šešėlinio užsienio reikalų ministro, misiją. Taigi jokiu būdu nesakau, kad į žmogaus teisių pažeidimus reikia nekreipti dėmesio, kad į demokratijos grėsmes galima užmerkti akis dėl pelningesnių kontraktų ar, kad nereikia saugotis visų įmanomų grėsmių nacionaliniam saugumui.
Tačiau taip pat nenoriu, kad pasidavę momento entuziazmui užneštume Lietuvos ir Kinijos santykių laivą ant seklumos. Todėl pasiūlysiu modelį, kaip išlikti principingiems, bet kartu pagarbiems ir akyliems Lietuvos verslo interesams.
Ar yra kuo džiaugtis, jei nėra, kuo pasigirti?
Kinija yra milžinas, didžiausia pasaulio rinka ir antra didžiausia ekonomika. Ir tai jau seniai nebėra milžinas molinėmis pigios darbo jėgos kojomis. Tai – ant aukštojo mokslo ir ateities technologijų besistojantis greitas milžinas. Ir jis auga... po 7% kasmet (JAV – po 2%)! Per dešimtmetį turėtų pralenkti JAV.
Kinijoje koncentruojasi pramonė, per Kiniją driekiasi daugelis gamybos grandinių. Šį mėnesį Kinija pasiekė 1,4 mlrd. gyventojų skaičių. Tai – ne tik pigios, bet ir prabangos produkcijos didžiausias vartotojas pasaulyje. Natūralu, kad Kinija generuoja ir milžiniškus logistikos srautus sausuma, jūra ir oru.
Lietuvos ir Kinijos santykiai yra mažiukai. Lietuvos eksportas sudaro tik 0,02 procento importo į Kiniją. Pagal šį rodiklį esame 7 nuo galo tarp ES šalių. Lietuvai Kinija yra tik 20-oji eksporto kryptis pagal apimtis. Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos Kinijoje 4 kartus lenkia Kinijos investicijas Lietuvoje. Taigi, atrodo, neturime, ką prarasti ir galime drąsiai aikštytis užsienio politikos srityje.
Tačiau kyla du klausimai: A. Ar neturėti, ką prarasti santykiuose su antrąja pasaulio ekonomika yra pagirtina? B. Galbūt galime ir būti principingi užsienio politikoje, ir kurti tvarius daug intensyvesnius prekybos santykius?
Labai tikiuosi, kad Lietuvos užsienio politikos diskursas vyks apie tai, o ne apie pasimatavimą, kas išradingiau spragtels Kinijai.
Partneriai, geriausi pavyzdžiai, strategija
Galvodami, kaip išlaikyti gyvas avis ir pašerti... vanagus, atkreipkime dėmesį, kaip santykius su Kinija projektuoja Europos Sąjunga ir JAV.
Priartėjo prie galutinės versijos ES ir Kinijos susitarimas dėl investicijų. Iš principo jis atrodo visiškai sveikintinas abiem pusėms, kurių kasdienė prekybos apyvarta sudaro milijardą eurų. Jis gina ES investicijas Kinijoje, jis užkardo kelią intelektinėms vagystėms ir numato veikiančius ir atvirus ginčų sprendimo mechanizmus. Mano supratimu, jis užprogramuoja galimybę Kinijai tapti ES mokslo ir verslo bandymų poligonu.
Priminsiu ir apie kitą dokumentą, kuris pasirašytas 2020 m. – ES ir Kinijos strateginė bendradarbiavimo darbotvarkė. Jis dešimčiai metų užbrėžia bendradarbiavimo planus ne tik ekonomikos, bet ir saugios kibernetinės erdvės ir žmogaus teisių srityse.
Kalbant apie JAV, naujasis prezidentas Joe Bidenas Kiniją vadina „svarbiausia JAV konkurente“. Ne grėsme, net ne iššūkiu. Taip, buvęs Valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo yra Kinijos sankcijų sąraše ir taip, JAV garsiai piktinasi ne tik tuo, bet ir uigūrų padėtimi ar situacija Honkonge, tačiau JAV ir Kinija tęsia bendradarbiavimą tose srityse, kurios joms abiem yra svarbios.
Dabar apie sėkmingus pavyzdžius. Puikiai žinome apie tai, kad Vokietijai ir Prancūzijai Kinija yra labai svarbi ekonominė erdvė. Tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į dvi šalis, kurios artimesnės Lietuvos ekonomikos galimybėms. Airija ir Slovakija turi teigiamą prekybos balansą su Kinija ir yra laikomos sėkmingo ekonominio bendradarbiavimo pavyzdžiais.
Airija tapo pirmąja ES šalimi, kuriai buvo leista importuoti jautieną į Kiniją. Prekyba su Kinija klesti. Ir geriausiai į klausimą „kodėl“, atsako buvęs Airijos ambasadorius Kinijoje Eoin‘as O’Leary: “Airija yra tvirta žmogaus teisių gynėja ir mes to neslepiame, tačiau mes netikime megafono diplomatija”
Slovakija naudojasi tuo, kad yra vienintelė Vyšegrado šalis, kurios valiuta – euras, bet taip pat yra aiškiai atsiejusi politiką nuo ekonomikos. Ekonominius santykius ten stumia ne aukščiausio rango politikai, bet pats verslas ir su ekonomika susijusios ministerijos. Tačiau svarbiausia turbūt, kad Slovakija bene vienintelė ES yra priėmusi konkrečią santykių su Kinija strategiją.
Šiuo keliu ir siūlyčiau eiti... Drąsiai pasirengti atvirą santykių su Kinija strategiją bendradarbiaujant su mūsų verslu. Strategija pasakytų, ko mes norime ir ko nenorime iš Kinijos, ir kaip ketiname tai pasiekti. Ji galėtų būti sudėtinė Pietryčių Azijos strategijos dalis, kaip yra Švedijoje ir Suomijoje.
Manau, tai būtų sąžininga Kinijos ir mūsų verslo atžvilgiu, nes tiesiog būtų aiškiai įvardyta, kokia mūsų pozicija, kokie principai, kokios raudonos linijos. Be to, tai leistų pasiekti vieningą veikimą tarp šalies institucijų.
Mes nevalgome šaltibarščių su ryžiais, bet parašykime tai meniu
Lygiai prieš 3 metus, kai dirbau Lietuvos žemės ūkio ministru, Lietuvoje priėmėme Kinijos žemės ūkio ministrą. Vienas žurnalistas spaudos konferencijoje uždavė klausimą apie tuo metu Lietuvoje vykusį Dalai Lamos vizitą. Negalėčiau teigti, kad Kinijos delegacijai šis klausimas pasirodė malonus. Tačiau vėliau, aprimus aistroms ir paaiškinus, kad Lietuvos žurnalistai gali klausti, ko tik nori, Kinijos ministro įspūdis apie Lietuvą ir jos maisto pramonę nė kiek nesubjuro.
Kinija, kaip ir kiekviena kita kultūra, „gali suvalgyti viską, kas paduota“. Svarbu, kad meniu būtų pateiktas kaip įmanoma anksčiau. O dar geriau, jeigu tame meniu surašytos ir mūsų tradicijos bei principai – kad mes nevalgome šaltibarščių su ryžiais. Lygiai taip pat Kinijoje nenustembame vietoj šakutės ir peilio gavę pagaliukus. Bet tai netrukdo susitarti dėl visuotinai priimtų standartų ir bendrauti.
Beje, po labai intensyvių derybų, 2019 m. Kinija atvėrė savo rinką Lietuvos javų eksportui. Tai įvyko pastaruoju metu garsiai linksniuojamame 17+1 formate. Deja, 2020 m. tuose grūduose buvo „rastas“ grybelis ir eksportas užsidarė. Įdomu tai, kad, pasak Lietuvos grūdų augintojų, tokio grybelio Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Gal esu naivus, bet manau, kad ES-Kinijos susitarimas ir jo numatomi arbitražo mechanizmai būtų pirmasis etapas, kad tokie politizuoti sprendimai nebepasikartotų.
Taigi, su verslu aptarta strategija, principinė atvira pozicija ir suderinamumas su ES ir JAV. Tokius matau Lietuvos santykius su milžinu titano kojomis.