Nors padėtis gerėja, pandemija dar neįveikta. Praeitos savaitės viduryje Lietuva buvo antroje vietoje ES pagal naujų užkrėtimų skaičių. Tai nedžiuginanti statistika, kuri turėtų būti paskata Vyriausybei pasitempti, skatinti rasti geresnių priemonių COVID-19 sutramdyti. Pandemijos įveikimas nėra Vyriausybės svarbiausias prioritetas. Svarbiau – įtikinti ar priversti prezidentą Gitaną Nausėdą leisti premjerei atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje (EVT).
Viena vertus, ši konservatorių ir pačios premjerės Ingridos Šimonytės obsesija – siautėjant pandemijai, šio klausimo sureikšminimo kitaip negalima vadinti – sunkiai suprantama, kita vertus – beveik prognozuojama.
Savo galios žaidimu konservatoriai ne tik siekia didinti premjerės matomumą ir autoritetą, apriboti Nausėdos galias ir nustumti jį į paribį, bet ir pertvarkyti Lietuvos valdymo sąrangą praplečiant Seimo galias bei apribojant prezidento.
Drįsčiau teigti, kad viena pagrindinių paskatų šiems, ko gero, su Konstitucija nesuderinamiems ketinimams yra suvokimas, jog partija yra tiek nemėgstama rinkėjų daugumos, kad joks konservatorius neturi realių šansų būti išrinktas prezidentu. Patys konservatoriai neturi daug iliuzijų dėl savo populiarumo. Jie nekėlė savo kandidato abu kartus, kai prezidento rinkimuose dalyvavo D. Grybauskaitė.
2019 m. daug vilčių siejo su populiariausio partijos atstovo, t. y. Šimonytės, kandidatūra. Nors ji surinko šiek tiek daugiau balsų negu politinis autsaideris G. Nausėda pirmame rate, ji buvo sutriuškinta antrame, kuriame Nausėda surinko dvigubai daugiau balsų. Jei radikaliai nepasikeis politinė konjunktūra, joks konservatorius netaps prezidentu, tad atsiranda priežastis riboti prezidento institucijos galias.
M. Maldeikiui ir kai kuriems kitiems konservatoriams pradėjus reikalauti, kad Šimonytė atstovautų Lietuvai EVT, premjerė dievagojosi, kad jai šis klausimas ne toks svarbus, jam neteikia pirmenybės. Aiškinimas nebuvo įtikinimas, nes ji būtų galėjusi pasakyti Maldeikiui ir kitiems atstovavimo Briuselyje entuziastams liautis kėlus šį reikalą. Bet to nedarė, leido partiečiams didinti spaudimą, iki kol praeitą ketvirtadienį ji pranešė raštu informavusi šalies vadovą apie savo poziciją dėl atstovavimo šaliai EVT. Ji besilaiko nuomonės, kad prieš kiekvieną tarybą vertinant darbotvarkę reikėtų susitarti, kieno atstovavimas duotų daugiau vertės.
Raštas prezidentui ir viešas jo paskelbimas yra piaro akcija, siekiant didinti spaudimą Nausėdai, pavaizduoti jį nenorinčiu nuoširdžiai tartis svarbiais valstybės klausimais. Laiškas nėra nuoširdus. Šimonytė puikiai žino, kad Nausėda ketina toliau atstovauti Lietuvai visuose viršūnių susitikimuose, kad jis savo nuostatų nekeis, ir kad susitikę šio klausimo neišspręs. Atsakomybė dėl negebėjimo rasti kompromisą bus suverčiama Prezidentui, nes jis esą, kitaip nei Šimonytė, atsisakė nusileisti.
Konservatoriai eilinį kartą pertempė stygą, neadekvačiai įvertino savo kieto spaudimo pasekmių. Partijų Seime daug, prezidentas vienas ir nepartinis, tad jie manė, jog sulauks kitų partijų palaikymo. To nebūta.
Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas E. Gentvilas pažymėjo, kad konservatorių peršamas įstatymas, kuriuo būtų reglamentuojama Lietuvos atstovavimo EVT tvarka, iš karto būtų atiduotas į Konstitucinį Teismą, nieko veiksmingo neduotų, o tik sukeltų trijų valdžios šakų konfliktą.
Valstietis G. Surplys, kuris priklauso Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetams, nepatenkintas, kad konservatoriai šiuos du svarbius komitetus įtraukė į savo karą su prezidentu ir pasiruošimą ateinantiems prezidento rinkimams.
Konservatoriai gal vylėsi sulaukti socialdemokratų palaikymo, nes tai irgi partija, kuri neturi didesnių lūkesčių laimėti prezidento rinkimus. Bet palaikymo viltis penktadienį palaidojo partijos pirmininkė V. Blinkevičiūtė, kuri pasakė, kad ginčas per ilgai užsitęsęs ir visiškai nereikalingas. „Man labai keista, kad konservatoriai taip įsikibę ir jau vos ne pusę metų – tiek, kiek dirba, tą klausimą iškelia kaip vieną pagrindinių.“ Ir tai daro pandemijos laiku. Nors Nausėda EVT tinkamai atstovauja Lietuvos interesams. Ji dar pridūrė, kad jai visiškai nepriimtinas tonas, kuriuo konservatoriai kalba su šalies prezidentu.
Konservatorių argumentai dėl premjerės dalyvavimo EVT yra silpni, nors suprantu, kad galima laikytis kitos nuomonės. Patys konservatoriai siekia sustiprinti savo poziciją ne itin veiksmingais šalutiniais argumentais. Prezidentas negali priklausyti politinei partijai, tad negali dalyvauti prieš EVT posėdžius rengiamuose europinių partijų pasitarimuose. Bet tie pasitarimai nėra itin svarbūs, neprisimenu nė vieno, kuris būtų priėmęs reikšmingą sprendimą. Jei iškiltų itin svarbus reikalas, kuriame turėtų dalyvauti partijos vadovai, nebūtų tenkinamasi trumpu pasitarimu prieš EVT posėdį.
Be to, klausimus iš anksto derina patarėjai, tad tiesioginė partijos vadovo intervencija nereikalinga.
Konservatoriai aiškina, kad premjeras turėtų dalyvauti posėdžiuose, kuriuose svarstomi vidaus politikos klausimai. Bet EVT bene kas kartą svarsto įvairius klausimus. Net jei ketinama daugiau dėmesio skirti pandemijai, reaguojama į užsienio politikos iššūkius, kaip Navalno areštą ar neramumus Baltarusijoje, juolab, kad pandemijos suvaldymas turi tarptautinį aspektą, kuris priklauso prezidento kompetencijai. Šią savaitę nuotolinėje parengiamojoje Europos Vadovų Tarybos sesijoje Prezidentas Gitanas Nausėda su Bulgarijos, Graikijos, Maltos ir Suomijos lyderiais aptarė klimato kaitos, koronaviruso pandemijos valdymo klausimus, taip pat santykius su Rusija ir Izraelio bei palestiniečių konfliktą. Ne premjerei spręsti šiuos reikalus.
Tai žino pati Šimonytė, kuri 2019 kovą rašė, kad „klausimai Europos Vadovų Taryboje būna įvairaus turinio. Kartais, matyt, labiau pridera tose diskusijose dalyvauti prezidentui, kartais – premjerui. Bet aš manau, kad ta struktūra, kuri dabar susidėliojusi, kuri veikia dešimt metų, veikia neblogai ir aš nesiūlyčiau to keisti.“ Atrodo, kad tapimas premjere ir pralaimėti rinkimai paskatino ją kalbėti kitaip.
Klausimas nedings, reikia jį svarstyti. Pritariu tiems, kurie tvirtina, kad reikėtų priimti nutarimą tik po ilgų diskusijų apie pačios Konstitucijos pakeitimą ir tik po 2024 m., taigi po kitų Seimo ir prezidento rinkimų.
Gal be pagrindo įžiūriu nuoseklias konservatorių pastangas keisti valdymo sąrangą savo naudai. Bet jie jau siūlė keisti Seimo rinkimų tvarką, panaikinant vienmandates apygardas, kuriose jų kandidatams nelabai sekasi.
Ironiška, kad konservatoriai siekia sumenkinti prezidento galias, prisimenant, kad partijos įkūrėjas V. Landsbergis buvo nuosekliausias galingos prezidento institucijos rėmėjas. Antra vertus, tai nestebina. Dabartiniai konservatoriai mažai ką bendro turi su ta partija, kadaise su pagrindu save laikiusia Sąjūdžio tęsėja.
