Lukašenkos režimui jau seniai nerūpi nei Vakarų nuomonė, nei naujų sankcijų grėsmė, nei (juo labiau) Baltarusijos piliečių valia. 2020-ųjų vasarą diktatorius atsilaikė prieš masines demonstracijas ir kraujo klanuose paskandino protestus. Dabar, su didžiojo Rytų brolio tyliu pritarimu, jis ėmėsi valytis kiemą.
Ciniška KGB operacija su „MiG-29“ naikintuvu – tik vienas iš pastarųjų savaičių radikalių veiksmų. Po ilgesnio laiko pasaulis vėl atkreipė dėmesį į paskutinį Europos diktatorių, tačiau jo šutvė jau yra pasiekusi tokį būvį, kuomet galima nebekreipti dėmesio į kritiką, smerkiančius pareiškimus ir kitus civilizuotų kraštų protokolus. Baltarusija nėra civilizuota šalis. Tai – Šiaurės Korėja Europoje. Mūsų kaimynė.
Gegužės viduryje uždarytas didžiausias nepriklausomas naujienų portalas tut.by, kurio auditoriją sudarė per 3,3 mln. unikalių vartotojų – tai net 64 proc. visų Baltarusijoje internetu besinaudojančių žmonių.
Naujienų organizacijai suduotas dvigubas smūgis – blokuotos tarnybinės stotys ir iškeltos baudžiamosios bylos portalo vadovams bei savininkams. Įdomi detalė: smaugiant vieną paskutinių laisvesnių informacijos kanalų pasitelktas Aukštųjų technologijų parkas Minske – tokia lyg ir Silicio slėnio versija, kuria diktatorius mėgo puikuotis.
Dabar viskas gali garmėti velniop: verslai, investicijos, mokesčiai, piliečiai. Ir tikrai – kokios dar aukštosios technologijos, kai apsišaukėlis prezidentas laksto su automatu rankose, o per posėdžius laiko jį po ranka? Tai – pilietinis karas.
Tiesa, vis dar šaltasis, bet ateityje gali virsti ir tikru karu. Mat erdvės manevrams lieka vis mažiau, o režimo veiksmai visuomenę nepaliaujamai stumia ginkluotos priešpriešos kryptimi.
Vaizdo agentūros „Nexta“ įkūrėjo sulaikymas sekmadienį – tik dar vienas epizodas, patvirtinantis liūdną faktą. Vyksta susidorojimas su laisvo žodžio likučiais. Tut.by vadovai apkaltinti mokesčių slėpimu; panašus likimas laukia ir kitų mažesnių ir vos kvėpuojančių nepriklausomų portalų. Jie turi tik du kelius: emigruoti ir tęsti veiklą iš užsienio arba pradėti tarnauti režimui. Tačiau, kaip parodė istorija su „Ryanair“ lainerio užgrobimu, net ir gavus politinį prieglobstį svetur, režimas nenustoja medžiojęs savo priešų. Žinia visiems kitiems – jūs niekada ir niekur nebūsite saugūs. Atėjus laikui mes jus susirasime.
Kas skaito portalus Baltarusijoje? Visi, kuriems įgriso tas nuožmus dėdė su ūsais. Tuo tarpu Lukašenkos gerbėjai tie, kuriems viskas apskritai dzin, žiūri valstybinę televiziją. Sprendimas uždusinti nepriklausomus kanalus visų pirma reiškia du dalykus.
Pirmas: Lukašenka šitą visuomenės dalį yra galutinai nurašęs į nuostolius ir davė komandą represiniam aparatui ją toliau spausti, o labiausiai kliudančius – neutralizuoti. Antras: po šių įvykių dar labiau įsibėgės radikaliai nusiteikusių žmonių.
Nelikus tradicinių redakcijų informacija persikels į socialinius tinklus. Juos blokuoti irgi galima, tačiau XXI amžiuje opozicija randa efektyvių būdų perteikti žinias ir nurodymus. Ta informacija nebūtinai bus profesionaliai parengta ir patikrinta, vietoj vieno didelio šaltinio rasis šimtai mažesnių ir įvairaus patikimumo lygio, tačiau žmonės juos skaitys ir darys atitinkama išvadas. Būtų naivu net Lukašenkai tikėtis, kad uždarius portalus kas nors ims klausyti jo paistalų per oficialią TV.
Minsko režimas jau seniai gyvena apgultos tvirtovės režimu. O su vaduku į apgultį patekę parankiniai ir jų metodai tampa vis žiauresni. Tie, kurie iki praėjusių rinkimų farso dar palaikydavo neutralių santykių su Vakarais kryptį ir demonstravo šiokį tokį valstybinį mąstymą, dabar yra arba nustumti, arba peržiūrėję vertybes ir aklai vykdantys visus pamišusio valdovo nurodymus. Tai – slogi aplinka, kurioje ne taip ištartas žodis ar nepakankamai džiugus plojimas gali būti palaikytas silpnumo, o gal – net išdavystės ženklu. Už tokius dalykus baudžiama griežtai. Ateityje vidaus priešų medžioklė, tikėtina, taps viena pagrindinių vidaus kovos kryčių.
Pats Lukašenka visa tai vadina „palaidų varžtų priveržimu“. Jo supratimu, „penktoji kolona“ su Vakarų pagalba pernai vasarą išbalansavo iki tol nepriekaištingą valstybinę tvarką ir ekonomiką. Maža to – rengė pasikėsinimą į jį ir jo šeimą, todėl dabar už visa tai turės skaudžiai sumokėti. Visa kita nebėra svarbu.
Varžtai priveržiami kietai – baudžia ne tik už „išdavikų“ vėliavas, bet ir lipdukus ant automobilio kapoto, susidorojimų vietoje uždegtas žvakeles, „neteisingos“ spalvos kojines, įrašus socialiniuose tinkluose.
Jėgos struktūros, tiesiogiai atsiskaitančios Lukašenkai už savo veiklą ir veikiančios su jo pritarimu, yra suinteresuotos pagrįsti savo naudą, todėl sistemingai ieško vis naujų aukų susidorojimams.
Kai kas sako, kad sistema pamažu ima ryti pati save, nes sunaikinusi opoziciją rėmusius verslus, ji savo smogikų rankomis vis dažniau imasi net visiškai apolitiškų, bet kažkam į akį kritusių bendrovių. O apkaltinti sąmokslu ar išdavyste tokioje valstybėje dabar – visiškai paprasta. O tada – čiupk, ką gali.
Kažkuriuo metu galingesni, gudresni ir įtakingesni valdžios aparato krumpliaračiai pradės traiškyti mažesnius sraigtus – tai neišvengiamas visų panašių diktatūrų raidos procesas.
Daugiau nei 35 tūkst. Baltarusijos piliečių nuo pernai vasaros buvo sulaikyta, tūkstančiai patyrė kankinimus. Pradėta tūkstančiai baudžiamųjų bylų, režimas už grotų laiko apie 400 politinių kalinių. Valomos neįtikusių karininkų, mokslininkų medikų, valstybės tarnautojų gretos. Jei viskas ir toliau vyks tokiais tempais, Baltarusijoje po kurio laiko neliks žmonių, kurių artimieji, draugai ar pažįstami nebūtų buvę paliesti represijų.
Susidorojimų tik daugės, o užgniaužtas įniršis kaupsis, kol prasiverš. Lietuvai, kuri, atrodytų, padarė viską, kad Baltarusija pasikeistų, belieka tik kurstyti į NATO bei ES partnerių ryžtą. Ir melstis, kad neišvengiamai artėjanti suirutė aplenktų Astravo AE personalą.
Vakarai neturi įrankių, kurie paveiktų šį diktatorių.
Griežtesnės sankcijos jį tik skatins dar nuožmiau kankinti savo piliečius ir persekioti opoziciją – net ir užsienyje. Rusija į šiuos procesus kurį laiką tikrai nesikiš. Politinių reformų tikimybė Baltarusijoje dabar praktiškai yra lygi nuliui, o sekmadienio incidentas parodo, kad režimas – ne tik įsiutęs, bet ir neprognozuojamas.
Todėl labiausiai tikėtina yra tolimesnė panašių vykių seka, kuri kaimyninę šalį įstums į dar didesnę tarptautinę izoliaciją ir dar sunkesnę jos žmonių padėtį. Išsėmusi visus taikaus pasipriešinimo, pareiškimų ir deklaracijų išteklius, opozicija kažkuriuo metus susidus su sunkia dilema: tęsti simbolinį pasipriešinimą iš užsienio, ar ryžtis kitokiai kovai?
