Chimera yra kombinacija: kažkiek žmogus, truputį plėšrūnas. Šiaip nieko naujo: dar Antikos graikai tokia zoologine kūryba užsiiminėjo. Imkime Scilę: buvo daili mėlynakė nimfa, tapo siaubinga pabaisa su šešiomis šunų galvomis, mintanti prakaituotais jūrininkais. Naujausia tokio tipo produkcija pateikta amerikietiškame seriale „Teen Wolf“: vilkberniai ir vilkmergės. Dieną – dailūs, seksualūs licėjaus studentai, naktį – alfa vilkolakiai, gauruoti, bet smagūs, nes žiūrovas niekaip negali apsispręsti, kuris variantas jam labiau patinka.

Prieš jus – vidutiniškai plėšrus, lietuviškasis „tyn-volfo“ variantas. Chimera, kurios mitologinis vardas „Užingridas“. Lapjaunimas.

Mes tokios tradicijų prabangos, holivudinio arba graikų mitologijos epo, neturime. Mes – iš kaimo išėjęs miestas su šlėktišku „Ordo Iuris“ aromatu. Todėl pas mus mezgasi gan kuklūs produktai: vištiniai lapinai ir lapės. Vis dėl to apdairesniems būti teks. Ne tik moterims moterų tualetuose dėl ne visai moterų žvilgsnio. Ne tik sėdant ant suoliuko dėl suoliuko spalvos. Jeigu sutiksite štai tokį padarą – „išsilavinęs-aukštesnes-pajamas-gaunantis-jaunas-didmiesčio-gyventojas“ – neatsipalaiduokite! Jokiu būdu! Prieš jus – vidutiniškai plėšrus, lietuviškasis „tyn-volfo“ variantas. Chimera, kurios mitologinis vardas „Užingridas“. Lapjaunimas.

Na, lap tai lap. Nors aš, pavyzdžiui, nemanau, kad ta mergička, kuri už pagyvenusios moteriškės nugaros tampė plastiko penį, būtų lap. Pernelyg nepavojinga, pernelyg akivaizdžiai paveikta radikaliojo LGBT agitpropo ir gal dar kažko. Tai turbūt tas atvejis, kai reikia mažiau ceremonijų, o tiesiog kelnes numaut ir beržinės košės įkrėst. Ir tiek mitologijos. Ką darysime su tuo vaikinu iš Ukmergės „nu–pederastai-kelionė buvo sunki–išgėrėmė–nu pedikai“? Šitas irgi vargu ar lap. Matosi, kad ne. Ir ypač girdisi. Bet iš tos mergičkos falą galima atimti. O iš Ukmergės vaikino jo leksemų neatimsi. Jis taip kalbėjo, taip kalba ir turbūt toliau taip kalbės.

Šitie ir anie – aiškūs, konkretūs, skaidrūs imbicilai. Jie tinka nebent kaip vaizdinės feisbuko iliustracijos. Kai viena pusė argumentuoja orlauskinio cirko arba „va, penis mergaitės rankose, jeigu ką“ nuorodomis. Kita pusė atkerta: „štai tau intelekto nepalytėtas Ukmergės naratyvas“. Abiejų pusių argumentai dažniausiai nesuveikia. Lieka paskutinė ir neapskundžiama priemonė – banas.

Žymiai pavojingesni jie – armaniais išsikvėpinę milenialsai. Jaunimas lap. Panelės ir ponaičiai užingridai. Jiems kažkiek pasisekė – juos sukergė su mielais sodžiaus viščiukais ir laputaitėmis, o ne su ožiais, vilkais ar kitais raguotais, naguotais, kanopiniais. Esą tai – naujo tipo socialinės chimeros, naujo tipo VLKJS, sorošinio pragaro rezervistai, laukiantys palankaus karjeros momento. „Sąmoningi, progresyvūs, labai garsiai už-lygybę-už-teisingumą-prieš-diskriminacijas-prieš-patyčias, lankstūs kaip meldai, turintys puikią uoslę menkiausiems galios lauko virpesiams ir niekada nepavedantį savisaugos instinktą paklusti“.

Be abejo, mums tuoj pat užeis noras susipažinti su normaliu gėriu. Paprasta: tereikia lapjaunimo bruožus apsukti į priešingą pusę ir turėsime kažką gražesnio.

Perskaitę šitą litaniją automatiškai įjungiame vertybinį face control ir nesunkiai atpažįstame: bet juk tai gėris atvirkščiai! Kitaip tariant, blogis. Be abejo, mums tuoj pat užeis noras susipažinti su normaliu gėriu. Paprasta: tereikia lapjaunimo bruožus apsukti į priešingą pusę ir turėsime kažką gražesnio. Neregėsime siaubingojo Doriano Grėjaus portreto, ar ne? Galime tik spėlioti, ką matysime: nelankstūs kaip kelmai, menko išsilavinimo, nesubjauroti jaunatvės perversijų ir panašiai. Bet faini.

Milenialsai (angl. millenial) – išskirtinė publika. Visiškai kitokia nei jų tėvai – vaikų darytojai, ekonominės gerovės kaupėjai beibibumeriai (angl. baby boomer). Gimusieji tarp 1945 ir 1965 metų stengėsi, kad jų sūnums ir dukroms nieko netrūktų, kad laimingi vartotų ir vargo nepažintų. Jie taip norėjo. Bet išėjo kaip visada: vieni stato, kiti nusisuka. Aišku, mūsiškiai beibibumeriai kažkiek skyrėsi nuo tų, kurie anapus geležinės uždangos Vakarų bumą darė. Vieni Vietname napalmą laistė, angelus virš Berlyno stebėjo, į gegutės lizdą dairėsi. Kiti aiškinosi, su kuo druska valgyta, vystė garliavinės architektūros „du aukštai po žeme, trys aukštai virš“ tipologiją. Sodino medį. Gimdė milenialsus.

Bet palaukite! Jeigu jau vieni su vištom ir lapėm sukryžminti, reikėtų gal ir sovietmečio beibibumerius kažkaip zoologiškai įprasminti. Bebrai su barsukais? Žiurkėnai plius voverės? Nežinau, tesugalvoja kažką talentingoji karikatūristė Herta Burbė.

Faktas tas, kad formulė „pastačiau namą-pasodinau medį-užauginau sūnų“ milenialsų nedomina. Ir ką tu jiems? Jie regėjo, kaip du labai dideli namai Niujorke pelenais virto. Pačiame romantiškos pilnametystės įkarštyje matė, kaip 2008 - ųjų ekonominė krizė tėvelių užkaltas babkes tvarkė. Ištikti jaunuoliškos hormonų audros, skaitinėjo internete apie violetinius Klonio gatvės sysalus. Kokių tradicinių vertybių aš, sovietmečio marazmų užgrūdintas beibibumeris, galėčiau reikalauti iš milenialsų?

Lapjaunimas – išsilavinę miestiečiai, piešiami niurzgios antipatijos fone. Tokie ir anokie Gateso technologijų sužaloti šlykštukai, ane? Galbūt. Gal jie iš tiesų nėra nei kvadratinių metrų plėtotojai, nei tradicinėmis pozomis genofondą turtinantys vertybininkai. Jeigu Vakarų ir Rytų beibibumeriai ideologiškai gerokai skyrėsi, tai milenialsai ten ir milenialsai čia visiškai panašūs. Jautrūs diskriminacijoms, „lankstūs kaip meldai“, domisi klimato kaita. Ir ką tu jiems?

Šiomis dienomis bendravau su keliais milenialsais. Bandžiau perprasti jų pasaulį. Emotikonų ir memų semantikos kalba ir mane erzino. Tu jiems sakinį – jie tau dvi širdutes, vieną žvėriuką, tris vėliavas, keturis velnias žino ką. Ir ką tu jiems?

Šiomis dienomis bendravau su keliais milenialsais. Bandžiau perprasti jų pasaulį. Emotikonų ir memų semantikos kalba ir mane erzino. Tu jiems sakinį – jie tau dvi širdutes, vieną žvėriuką, tris vėliavas, keturis velnias žino ką. Ir ką tu jiems? Vakarų sociologai tvirtina, kad milenialsus, panašiai kaip ir Fitzgeraldo - Stein „lost generation“ galime vadinti prarastąja karta. Tik klausimas, kas ją prarado? Ir kodėl neatranda?

Kažkiek keista, kad jie taip be ceremonijų užingridinti. Kita vertus... Kam juos galėtume priskirti? Pagalvokime. Karbauskio pagoniškajam naisizmui? Skvernelio policiniam ordnungui? Kirkilo ir Blinkevičiūtės aparatiniam kailio vartymui? Ne, šitiems negalėtume priskirti. Dėl vienos paprastos priežasties: šitie žmonės ironijos nevartoja. Nes nesupranta.

Ten pas Nidą pabaigoje aiškėja, kieno kraują žada gerti lietuviškieji „tynvolfai“. Dėl chronologijos ir, matyt, dėl ryškesnės fonetikos pateikiamas krūtas aukų apibūdinimas: „chlopai“. Va. Turime naują, šviežiai išraustą tranšėją: ironiškieji milenialsai vs sovietbumeriai-barsukai. Kažin, ar laimės vištiniai lapinai. Silpni jų ginklai. Kažką gal ir ištapšnos savo mobilkose.

Paskui, kai Karbauskis į areną sugrąžins blaivius-tvirtus kaip kelmai-memais nužemintuosius, tada anie susirinks žaislus ir emigruos. Jaunimo keiksnojimas yra neproduktyvus spjaudymas prieš vėją. Vėjas šiuo atveju – Vakarų. Konvencijų, libertarinių idėjų, migracijos – emigracijos skersvėjis.