Šioje pasaulėžiūrinių vertybių priešpriešoje itin svarbūs dalykai lieka nepastebėti, taip pat ir tokie, kurie lemia šį vertybinį konfliktą. Tokia padėtis labai patogi tiems, kurie yra įpratę naudotis priedanga. O jei dar tinkamai suplanuojami viešieji ryšiai, o tikrasis tikslas paslepiamas po dailia užsklanda – sėkmė garantuota.

Tai pasakytina net ir apie tokias iniciatyvas, kurios perskirsto politines galias, kuria sistemą, kuri įgalina net ir politikus paversti marionetėmis.

Pats pavadinimas ir jame deklaruojamas įstatymo tikslas turėjo užčiaupti net ir didžiausius kritikus: Lietuvoje neatsiras nei vieno, kuris tvirtintų, kad su korupcija kovoti nebūtina.

2020 metais STT parengė naują Korupcijos prevencijos įstatymą. Formaliai pristačius įstatymo projektą visuomenei, dėl akių padiskutavus, įstatymo projektas iškeliavo į Seimą. Pats pavadinimas ir jame deklaruojamas įstatymo tikslas turėjo užčiaupti net ir didžiausius kritikus: Lietuvoje neatsiras nė vieno, kuris tvirtintų, kad su korupcija kovoti nebūtina.

Kai tikslas toks kilnus, kam varginti akis skaitant nuobodžias įstatymo tezes. Tačiau po blizgia pakuote iniciatoriai, ko gero, slepia politinio lauko paveikimo scenarijų.

Įstatymo projekte ryškėja trys esminiai viešai nedeklaruoti dalykai: pirma, kitų valstybinių institucijų lėšomis yra kuriamas STT bendradarbių tinklas, antra, STT legalizuoja iki šiol neteisėtą, prieštaraujantį ES teisei asmens duomenų tvarkymą, taip pat įteisina asmens duomenų rinkimo žymų padidėjimą. O kad susitvarkytų su šiais naujais uždaviniais, įstatymas užkoduoja būtinumą didinti STT biudžetą.

Beje, įstatymo rengėjai nepasivargino pateikti, kiek šis naujų STT bendradarbių įdarbinimas kainuos valstybei. Tai atlikti teko Vyriausybei: 18 (!) puslapių nutarime Vyriausybė paskaičiavo, kad papildomos biudžeto išlaidos gali siekti virš 6 mln. eur: beveik pusę dabartinio STT biudžeto.

Naujojo įstatymo projektas numato, kad kiekviena valstybės ar savivaldybės įmonė ar įstaiga privalės už savo lėšas įsteigti už korupcijai atsparios aplinkos kūrimą atsakingus padalinius ar skirti už korupcijai atsparios aplinkos kūrimą atsakingus asmenis. Jei įstaigoje ar įmonėje dirba mažiau nei 200 darbuotojų, šią funkciją galima pavesti užtikrinti pareigūnui tokio subjekto, kuriam pirmasis yra pavaldus, ar kurio valdymo sričiai yra priskirtas.

Paprastai tariant, kiekviena didesnė valstybės įmonė, įstaiga ir organizacija privalės įdarbinti korupcijos prevencijos pareigūną arba visą pareigūnų padalinį. Vyriausybės skaičiavimu, bendradarbių kolektyvas pasipildys iki 230 (!) naujų darbuotojų. Tokiais pareigūnais galės būti tik gerai korupcijos prevenciją išmanantys asmenys, o tokių specialistų nemažai yra pačioje STT ar kitose ikiteisminį tyrimą vykdančiose institucijose.

Toks asmuo nori ar nenori privalės užsitarnauti STT palankumą, paprasčiausia – tapti STT agentu arba informatoriumi.

Net jei naiviai manytume, kad ne vien STT pareigūnais pasipildys valstybės įstaigų, įmonių ir organizacijų darbo kolektyvas, tokio darbuotojo kontrolė bus užtikrinta per netiesioginį pavaldumą STT. Toks asmuo nori ar nenori privalės užsitarnauti STT palankumą, paprasčiausia – tapti STT agentu arba informatoriumi.

Formaliai STT teisę turėti pareigūnų tinklą kartu su teikiamu projektu užtikrintų Kriminalinės žvalgybos įstatymas: jame tai vadinama STT agentūrine veikla. Kol kas STT sukurti plataus agentūrinio tinklo nepavyko dėl santykinai riboto STT biudžeto (13 mln. Eur). Po šio įstatymo projekto priėmimo savų lėšų naudoti STT nebereikės – kiekviena įstaiga STT bendradarbį įdarbins savo lėšomis. STT bus reikalingos santykinai nedidelės papildomos lėšos naujųjų bendradarbių kontrolei ir jų teikiamo didžiulio kiekio informacijos apie asmenis ir įstaigas apdorojimui.

Jei kiltų klausimas, kam STT informacija apie kiekvieną politiškai ir visuomeniškai aktyvesnį Lietuvos pilietį, derėtų priminti STT teisę pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą teikti apie kiekvieną į valstybės tarnybą pretenduojantį asmenį iš esmės niekam neatskaitingas pažymas, su kurių turiniu negali susipažinti joks toje pažymoje minimas asmuo: nuo nežinomo turinio neįmanoma ir apsiginti.

Naujieji pareigūnai bus idealus informacijos šaltinis, išsibarstęs po visas valstybės įmones, įstaigas ir organizacijas. Beje, šie bendradarbiai įstatymo projektu tiesiogiai įpareigojami rinkti informaciją. Panašu į sovietinį KGB tinklą, kuris apraizgys visą Lietuvą?

Bet įstatymo projektas, kurį reikia skaityti kartu su galiojančiu Kriminalinės žvalgybos įstatymu, čia nesustoja. Naujieji bendradarbiai įmonėse, įstaigose ir organizacijose galės net ir imituoti nusikalstamas veikas. Vietoje to, kad užtikrintų korupcijos prevenciją – galės nusikalstamumą net skatinti. Juk pateiktas įstatymo projektas neužkerta kelio korupcijos prevencijos pareigūnui įmonėje būti slaptuoju STT agentu, kuris turi teisę atlikti visą spektrą STT veikų, taip pat ir atlikti slaptąsias operacijas, imituoti nusikalstamą veiką, t. y. sukurti nusikalstamos veikos modelį ir stebėti, kaip ant jos užkibs nepatyręs pilietis.

Jei šį straipsnį skaito teisininkas, priminsiu, kad korupciniai nusikaltimai yra formalieji, t. y. nereikalauja jokių pasekmių – paprašė kažkas valdininko kažką padaryti ir užsiminė, kad už tai bus labai dėkingas, o jei tokio asmens valdininkas nedelsiant neišvarys iš kabineto, o tik linktels ar pasakys, kad pasistengs padėti, – nusikaltimas baigtas, korupciniai įtarimai ir sulaikymas su antrankiais garantuoti. Teismai gal ir nenuteis, bet karjera – baigta, valdininko garbės, išvedus su antrankiais iš to kabineto, nebelieka.

Beje, šie naujieji įstaigų darbuotojai pagal kompetenciją ne tik vykdys korupcijos prevencijos stebėseną ir kitas panašias funkcijas, bet ir atliks teisės pažeidimų tyrimą ir užtikrins pranešėjų apsaugą, t. y. iš esmės taps savarankiškais tyrėjais. Ir svarbiausia ne tai, kad korupcijos prevencijos įstatymo projekto skambus pavadinimas neatspindi tikrųjų įstatymo tikslų, bet tai, kad jis įgalina agentūrinio tinklo plėtrą ir slaptos informacijos apie bet kurį asmenį rinkimą ir naudojimą.

Vienas kolega manęs retoriškai klausė, ar po 30 metų nepriklausomos Lietuvos STT neperspjaus KGB? Ir, deja, tai nėra literatūrinė paralelė.

Vienas kolega manęs retoriškai klausė, ar po 30 metų nepriklausomos Lietuvos STT neperspjaus KGB? Ir, deja, tai nėra literatūrinė paralelė. Tarp STT atliekamų tikrų korupcijos tyrimų yra visa šūsnis istorijų, kaip STT užkirsdavo kelią asmenims tapti garsiais politikais ar pareigūnais, kaip buvo persekiojami ir sekami, nesuteikiant nei menkiausios galimybės apsiginti teismine tvarka.

Po dviejų-trijų metų paaiškėjus, kad asmuo buvo persekiotas nepagrįstai, jo reputacija viešųjų ryšių pagalba būdavo tiek paveikta, kad pastarasis sunkiai rasdavo darbą net ir privačiame sektoriuje.

Ne kartą rašyta ir apie perbraižomą Lietuvos politiką: per poveikį atskiriems politikams ar svarbiems pareigūnams. Teismai konstatuoja, kad kriminalinės žvalgybos priemonės taikomos neproporcingai, ilgą laiką klausantis asmenų pokalbių. Aukščiausiasis teismas net pridėjo: kriminalinės žvalgybos priemonės naudojamos ne kaip būdas išaiškinti nuskalstamas veikas, bet kaip „būdas „surasti“ asmenų veiksmuose nusikalstamų veikų požymių“.
Perfrazuojant Aukščiausiąjį teismą, asmuo ilgą laiką sekamas tam, kad surasti bet kokį pažeidimą, jį fiksuojant ir pradedant asmens persekiojimą. Panašu į užsakomą susidorojimą su neįtinkančiu asmeniu?

STT atlieka dvi viena kitai prieštaraujančias funkcijas: korupcijos prevencijos ir ikiteisminio tyrimo. Šios funkcijos tarpusavyje nedera, jei yra vykdomos tos pačios įstaigos: jos sukuria neišvengiamą interesų konfliktą.

Reikšminga šios istorijos grandis: STT atlieka dvi viena kitai prieštaraujančias funkcijas: korupcijos prevencijos ir ikiteisminio tyrimo. Šios funkcijos tarpusavyje nedera, jei yra vykdomos tos pačios įstaigos: jos sukuria neišvengiamą interesų konfliktą.

Nedera todėl, kad tik nuo pačios STT priklauso, ar leisti nusikaltimui vykti, ar jį užkardyti preventyviai: nepatinkantį asmenį galima pasodinti, o „savą“ – perspėti, arba surinkti duomenis, pagąsdinti ir palikti pareigose, kad taptų dar savesnis. Apie panašiai vykusius scenarijus turbūt skaitėte ne vienoje publikacijoje.

Pabaigai, dėl STT veiksmų ir netinkamo įstatyminio reguliavimo šiuo metu yra pateiktas skundas Europos Komisijai, tebevyksta teisminis procesas Lietuvoje, skundą ėmėsi nagrinėti Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Vien Lietuvoje pasiekti rezultatų yra itin sunku: STT galinti nekontroliuojamai taikyti slaptą sekimą bei, turėdama kitus itin plačius įgaliojimus, tikėtina, valdo didelį kiekį jautrios informacijos apie įvairius asmenis (visuomenės lyderius, valstybės pareigūnus, net ir politikus), žinoma, nemažai jos gali būti pateikiama slaptose pažymose. Todėl vargu, ar atsiras daug norinčių pyktis su tokia organizacija.

Tokiomis aplinkybėmis, įsivaizduoju, labai nesunku mandagiai paprašyti neeskaluoti situacijos, perspėti tokius asmenis ir pasiūlyti jiems nesikišti. Būtų itin patogu užtildyti ir advokatūros vadovybę, kovojančią už teisinę valstybę.

Pavyzdžiui, apsimestinai teisėtu tikslu atlikti kokią provokaciją, kurią fiksuotų „atsitiktinai“ atsiradę žiniasklaidos atstovai. Arba bent viešųjų ryšių akcija žiniasklaidoje, nuolat kartojant kelių advokatų neskaidrias veikas ir taip menkinant visos advokatų bendruomenės reputaciją. Tuomet būtų žymiai lengviau į korupcijos prevencijos pakuotę įvilkti net kai kurių valstybių nacionalinio saugumo institucijų funkcijas gerokai viršijančius STT užmojus. Ar tikrai atsitiktinai (nors ir nesėkmingai) praeitais metais STT siekė tapti dar viena nacionalinį saugumą užtikrinančia institucija?