Kas sieja, atrodo, du sunkiai palyginamus įvykius: Šeimų gynimo maršo triukšmą ir medikės savižudybę Šiauliuose? Ar korektiška net bandyti lyginti du skirtingus faktus, turinčius tiek daug kompleksinių paaiškinimų ir aplinkybių, tokį stiprų emocinį foną?
Mano manymu, rasti bendrą vardiklį įmanoma. Už abiejų šių ir daugelio kitų plačiai nuskambančių įvykių tvyro ta pati empatijos trūkumo problema. Gebėjimas įsijausti į kito emocijas, patirtis, suprasti jo požiūrius ar vertybes nėra skatinamas ir netgi, atvirkščiai, stumiamas iš viešosios erdvės. Ką jau kalbėti apie privačiąją.
Prieš penkerius metus plačiai aptarinėtas Mičigano universiteto atliktas tyrimas, parodęs, kad lietuviai užima blogiausią poziciją 63 valstybių empatijos reitinge. Dugne atsidūrėme kartu su kitomis Rytų Europos valstybėmis. Tuomet šis faktas sulaukė vienadienės diskusijos, tačiau taip ir netapo plačios politinės darbotvarkės dalimi.
Nepaisant galimo skeptiško požiūrio į tyrimo metodologiją ir indekso sudarymo kriterijus, reikia pripažinti, kad problema pastebima ne tik sociologo, bet ir paprasto viešojo gyvenimo stebėtojo akimi.
Bendravimą socialiniuose tinkluose, protestus, viešas diskusijas jautriais klausimais lydi lengvai atpalaiduojamas pyktis, priešų paieška ir neapykantos kalbos žodynas bei kontekstai. Visa tai tik didina bendrą nuovargio ir nusivylimo jausmą, ardo nematomą visuomenės audinį.
Beveik neturime diskusijų, kurios prasidėtų nuo sąmoningo, valingo empatijos žingsnio. Nei kognityvinės empatijos (bandymo suprasti kito individo pažiūras, mąstymo ir suvokimo perspektyvą), nei emocinės empatijos (bandymo suprasti ir kartu išgyventi kito jausmus), nei užuojautos empatijos (bandymo suprasti kito būklę ir jam padėti).
Jautrumo turime daug ir nuolat kurstome emocinį foną žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, bet kiek empatijos sukuria pasirinktos jautrumo raiškos priemonės?
Kiek empatijos kitai pusei pademonstravo Šeimos maršo dalyviai? Kiek empatijos savo deklaruojamoms problemoms jiems pavyko sukurti savo raiška?
Kiek empatijos sulaukė Šiaulių ligoninės medikė, ne kartą bandžiusi papasakoti apie savo problemas? Kiek tokių atvejų mes matome aplink ir kiek jų gali nuvesti tokios tragiškos baigties link?
Empatija nėra biologiškai užkoduotas gebėjimas. Mes galime kurti ją ir stiprinti plėsdami socialinius ryšius, kultūrines patirtis, valingai eidami kitos pusės link ir bandydami pažinti kitaip mąstančiųjų ar kitokius jausmus išgyvenančiųjų perspektyvas.
Nepaisant to, kad empatija iš esmės yra individualus aktas, reikalaujantis kiekvieno iš mūsų pasiryžimo, valstybė galėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokia individualios empatijos stoka galiausiai tampa ryškia visuomenės problema.
Politikoje įprasta aptarinėti socialinio teisingumo, atskirties, savižudybių problemas. Prieš pastaruosius rinkimus Laisvės partija vienu iš akcentų pasirinko psichinės sveikatos klausimus.
Tai dalis klausimų, nuosekliai vedančių būtent prie empatijos problematikos.
Pažvelgę į išvardintas problemas plačiau pamatytume, kad prie jų sprendimo reikšmingai prisidėtų empatijos stiprinimas. Socialinių, ekonominių ar net psichologinių problemų fone vienintele postūmio ar pokyčių galimybe tampa noras suprasti kito situaciją, mąstymą ir jausmus.
Kaip valstybė galėtų prisidėti prie šios problemos sprendimo? Atsakymas platus ir jo aplinkybės komplikuotos. Valstybė negali tiesiogiai veikti individualių pasirinkimų, priversti tapti empatiškais savo piliečių, kurie, sakykime, mieliau renkasi pyktį, agresiją ar nuolatinius konfliktus.
Bet valstybė gali suteikti galimybes. Šia prasme galimybių prigyti ir plėtotis empatijos idėjai vis dar nėra tiek daug. Tam trūksta ir politinės lyderystės, ir valios, ir sąžiningai sudėliotų prioritetų.
Švietimo sistemoje vis dar dominuoja informacijos įsisavinimo, o ne žinojimo, supratimo ir intelektualaus jautrumo ugdymas.
Kultūroje pasirenkama reprezentacinė, patogi ir kaip įmanoma labiau suvaldytą naratyvą atitinkanti perspektyva, į paraštes stumiant tuos, kurie bando maištauti ar siūlo mąstymo alternatyvas.
Žmogaus teisių klausimai yra nuvertinami arba ištraukiami selektyviai, priklausomai nuo politinio žaidimo ir politinio laimėjimo galimybės. Psichologinės problemos suprantamos ne kaip naujosios tikrovės (virtualumo, internetinio socialumo) epidemija, o kaip medikamentiniu gydymu įveikiami nepatogumai.
Darbo santykiai suprantami kaip išimtinai teisine kalba sureguliuojamas mechanizmas, neturintis žmogiškojo dėmens. Politika suprantama kaip inertiškas sprendimų priėmimo procesas, valdomas racionalizuoto būtinumo ir paaiškinamas tik technokratine kalba.
Visa tai rodo, kad mums reikalinga empatijos strategija, kuri iš distancijos apžvelgtų tiek visas čia paminėtas sritis, tiek ir kitas, kuriose proveržį suteiktų paprasčiausia taisyklė – pabandyti pamatyti kito perspektyvą ir suprasti jo emocijas.
Kartais valstybės ateitį gali nulemti ir bandymas išspręsti iš principo individualistinius filosofijos ir psichologijos klausimus.
