Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
1993 metų rinkimus didele persvara laimėjo aiškus partinis kandidatas – Algirdas M. Brazauskas, bet 1997 metų prezidento rinkimai jau buvo pažymėti nepriklausomų kandidatų sėkme: jokioms partijoms nepriklausantys Adamkus ir Paulauskas kartu surinko net 73 procentus balsų.
Vėliau paaiškėjo, kad šie rinkimai buvo ne išimtis, o taisyklės pradžia. Iki dabar nepartiniai, politiškai nešališki (bent jau tai deklaruojantys) kandidatai Lietuvoje vis tampa prezidentais. Išimtimi galima laikyti Rolandą Paksą, kuris pergalės metu vadovavo naujai įkurtai Liberalų demokratų partijai. Tačiau, be jo trumpo prezidentavimo, kiti valstybės vadovai – Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė ir Gitanas Nausėda – dalyvaudami rinkimuose nebuvo nei partijų lyderiai, nei nariai.
Kas pasikeitė nuo 1993 metų? Kodėl lietuviai taip mėgsta rinkti nepartinius, nepriklausomus prezidentus?
Įdomu tai, kad mokslinėje literatūroje mažai ką rasime. Nepartinių kandidatų sėkmė pastebimiausia ten, kur prezidento posto galios yra mažos, beveik simbolinės, o valstybės vadovai apsiriboja reprezentaciniu vaidmeniu.
Sakoma, kad tada politinės partijos tiesiog nešvaisto resursų prezidento rinkimams, nes gaunamas prizas yra per mažas: nei stiprus arbitras, kurio palankumą verta turėti, nei viešosios politikos formuotojas, kuris padėtų diktuoti šalies darbotvarkę. Tad rinkimai lyg perleidžiami nepriklausomiems kandidatams, o jie, nejausdami didelio partijų susidomėjimo, patys aktyviau dalyvauja .
Iš tiesų, Europos šalyse, turinčiose santykinai stiprias prezidento institucijas, partijos kontroliuoja žaidimą. Prancūzijoje priimta, kad prezidentas yra vienos ar kitos partijos atstovas. Prezidentas arba kandidatuoja, arba sukuria savo partiją, turinčią aiškią ideologinę kryptį, – būtent taip padarė Emmanuelis Macronas, kurio partija 2017 metais laimėjo parlamento rinkimus.
Iš karto po to, kai prezidento rinkimuose pergalę šventė jos lyderis. Anksčiau jau aptarėme, kad, nepaisant visuotinių rinkimų, Suomijos prezidentas didžiąją XX amžiaus dalį buvo visgi parenkamas partijų. Aiškiu partiškumu pasižymėjo šalies prezidento postą apibrėžęs Urho Kekkonenas – jis buvo Suomijos kaime populiarios Centro partijos lyderis. Šališkumas tuo laikotarpiu itin matėsi formuojant Vyriausybę: Kekkonenas darė viską, kad ten nebūtų didžiausios jo partijos konkurentės Nacionalinės koalicijos partijos . Prezidento dėka ji išbuvo opozicijoje net 21 metus: nuo 1966 iki 1987 metų.
Ir atvirkščiai, šalys, kuriose prezidento galios yra menkos, dažnai išsirenka nepartinius prezidentus. 2004 metų rinkimai Airijoje iš viso neįvyko, nes neatsirado nė vieno kandidato, – tuometė prezidentė nepartinė Mary Patricia McAleese (Meri Patrisija Makalis) laimėjo automatiškai ir pradėjo antrąją (net septynerių metų trukmės!) kadenciją. Tai nebuvo pirmas kartas Airijoje. Panašiai pasitaiko ir Islandijoje. Nors šalies parlamente yra aštuonios partijos, paskutiniuose rinkimuose nepartiniam prezidentui iššūkį metė tik vienas mažai žinomas kandidatas ir surinko vos 7,8 procento balsų. Tokie rezultatai demokratijose įmanomi tada, kai rinkimai tiesiog mažai ką lemia ir nerūpi pagrindiniams žaidėjams.
Visgi šis aiškinimas Lietuvai netinka. Partijos tikrai bando laimėti, ir jų keliamų kandidatų būna daugiau nei nepartinių, nors daugiausia balsų gauna ir rinkimus laimi būtent pastarieji.
Kodėl?
Vienas iš Auersʼo aiškinimų, kodėl į Baltijos šalis tada atėjo prezidentų emigrantų mada, tinka ir nepartiniams kandidatams . Jie turės pranašumą valstybėje, kurioje rinkėjai partijomis nepasitiki ir neturi ilgalaikių partinių tapatybių. Nepartiniams kandidatams ir prezidentams galių suteikia partijų silpnumas. Atsisiejimas nuo jų tampa strategija, kaip užgriebti plačius rinkėjų sluoksnius, o priklausymas partijai – trukdžiu.
Kad žmonės praranda pasitikėjimą partijomis, gerai parodė smukęs Seimo rinkimų aktyvumas. 1992 metais Seimo rinkti atėjo 75,2 procento lietuvių, o 1996-aisiais – vos 52,9 procento. Kita vertus, 1997–1998 metų prezidento rinkimų antrajame ture balsavo net 73,7 procento rinkėjų (pirmajame – 71,45 procento). Atrodo, kad prezidento rinkti atėjo daug žmonių, kuriems partijų varžytuvės buvo mažiausia įdomios. Daugiausia jie partijų tiesiog nekentė. Viena rinkėja Ainės Ramonaitės knygoje „Posovietinės Lietuvos politinė anatomija“ savo požiūrį į Seimą ir partijas išreiškė taip: „Jiems tiktai va – davei šitan Seiman akmenais kokiais iš malūnsparnio, ir viskas.“
Pagal „Vilmorus“ apklausas, 1998 metų pradžioje partijomis pasitikėjo vos apie 9 procentai Lietuvos gyventojų. Seimu pasitikėjo kiek daugiau lietuvių – apie 17 procentų. O pasitikėjimas prezidento institucija, nesvarbu, kas atliko tyrimą, jau tada gerokai viršijo 50 procentų.
Dar daugiau: partijomis pasitikinčių lietuvių procentas nuo tada jau niekada nepasiekė 10 procentų. Bent jau iki tol, kol buvo parašyta ši knyga, – 2020 metų antrosios pusės.
Politinės partijos, kaip institucija, mažai kur populiarios. Tai natūralu, nes jei prezidentas – vienas, partijų yra daug. Skiriasi jų ideologijos ir lyderiai. Žmogus laisvai gali turėti mėgstamą partiją ir nemėgti visų kitų. Visgi Europos Komisijos užsakomas „Eurobarometro“ tyrimas rodo, kad Lietuva atsilieka nuo kitų valstybių. 2019 metais Europos Sąjungoje vidutinis pasitikėjimas partijomis siekė apie 20 procentų, o Lietuvoje – vis tie patys 9 . Tai yra perpus mažiau.
Nieko keisto, kad tokiame kontekste su partijomis siejami kandidatai startuoja iš prastesnių pozicijų. Juolab ir pati Konstitucija stumia nepriklausomo prezidento idealo link. Kaip jau aptarėme, Lietuvos prezidentas turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose. Tai žmonėms sufleruoja: prezidentas turi būti nepriklausomas nuo partijų. O juk yra valstybių, kur žiūrima visai kitaip. Štai Brazilijoje kandidatai į prezidentus privalo būti partijų nariai.
Tačiau, nors rinkėjai partijų apskritai nemėgsta, tam tikrų simpatijų ir antipatijų jie turi. Ir šios susijusios su pasirinkimu per prezidento rinkimus.
Paulauskui buvo svarbi Brazausko parama. Kai analizuojame sociologinius duomenis, matome, kad čia yra ir partinis veiksnys, – rinkėjai, labiau simpatizavę Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), tikrai buvo labiau linkę balsuoti už jį. O štai socialdemokratai, kurių pažiūros artimos LDDP ir kurie vėliau su jais susijungė, turėjo savo kandidatą Andriukaitį. Ir jų rinkėjai jau rečiau balsavo už Paulauską .
O štai Adamkus, kurį rinkimuose rėmė Lietuvos centro sąjunga (LCS), atitinkamai buvo labiau mėgstamas centristų, tada gana populiarios partijos, simpatikų. Ir atvirkščiai – prijaučiantieji Lietuvos demokratinei darbo partijai už Adamkų balsavo gerokai mažiau.
Be to, antrajame ture Adamkui pasivyti Paulauską padėjo konservatorių – ir atitinkamai žmonių, pirmajame ture balsavusių už Landsbergį, – parama. Taigi prezidento rinkimų kandidatai, bent jau pagal rinkėjų simpatijas, nėra visai nepartiniai. Nėra visiškai nešališki ir patys rinkėjai. Žinoma, partinės tapatybės Lietuvoje yra lanksčios: dalis žmonių jas gana laisvai keičia. Bet net ir per trumpą savo gyvenimą jos daro įtaką renkant prezidentą.
Kita vertus, galimas dalykas, kad per didelis susisiejimas su kairiaisiais ir Brazausko parama pakišo koją Paulauskui. Tapimas labiau nusivylusios, į sovietinę praeitį žvelgiančios Lietuvos kandidatu jį apribojo. Ir suteikė Adamkui galimybių surinkti lemiamus balsus.
Apie tai, kaip per plauką laimėjęs rinkimus, Adamkus pagavo bangą ir grįžo su trenksmu daugiau skaitykite knygoje „Mums reikia vado?“.
