O visai retas dalykas yra toks, kad aš palieku arbatpinigių ir labai aršiai kovoju ir agituoju, kad taip turėtų elgtis visi. Su besipriešinančiais, išsisukinėjančiais ir kitaip spaudžiančiais kapeiką mes išsiaiškinsime savo ruožtu (skaitykite tekstą), o štai kodėl reikia palikinėti arbatpinigių, tuojau paaiškinsiu. Klausykitės.
Restoranų ir kavinių industrija yra itin sunkioje padėtyje. Valgymas ne namie nėra ponų pramoga ar pasikėlusio Vilniaus burbulo elitinis užsiėmimas, be kurio galima lengvai apsieiti. Visoje Lietuvoje – tai dešimtys tūkstančių darbo vietų: ne tik virtuvės ir salės darbuotojų, bet ir tų, kas tuos restoranus įrenginėja, tvarko interjerus, gamina baldus, tiekia indus, valo, veža šiukšles, instaliuoja virtuvės įrangą, baro čiaupus, ir, nepamirškime, perka iš ūkininkų, aludarių, vynininkų, importuotojų ir kitų tiekėjų visa tai, kas yra geriama, kramtoma ir nuryjama.
Be kita ko, restoranai ir kavinės moka nuomą nekilnojamojo turto savininkams, ir, kadangi turistai ir šiaip šalies svečiai be viešojo maitinimo neapsieina, jie yra tolygūs eksportuotojams: nuo jų priklauso, kiek šalyje pinigų paliks atvykėliai.
Iki visų karantinų tai buvo vienas sparčiausiai augančių sektorių, po karantino jis – kaip miestas po baisių bombardavimų. Vis dar yra nesugriautų namų ir pravažiuojamų gatvių, bet, kur pažiūrėsi, dūmai iš griuvėsių, išbarškinti langai arba užkalti fasadai. „Restoranas uždarytas, visi išėjo į frontą“ – tiksliau, visi susirado kitus darbus, ir atgal juos nebus lengva prisišaukti.
Per padavėjus (arba, pavadinkime moksliškai, „salės darbuotojus“) karantino krizė smogė dvigubai. Pirma, neliko klientų salėse, o jei žmonės ima maistą išsinešimui, tai vargu ar palieka arbatpinigių (aš palieku, bet čia vis tas mano asmeninis gerumas). Daugelis padavėjų jautėsi laimingi, jei dar išlaikė darbo vietas ir gavo persėsti prie savo automobilio vairo pristatinėti užsakymus (mano mėgstamame „Pepper Grey“ Klaipėdoje vežiojo ir šefas, ir savininkas, ir savininko žmona, ir kas tik tuo momentu laisvas).
Antrasis smūgis pasijuto, atsidarius terasoms: žmonės atprato mokėti grynais. Kažkada buvau didelis popierinių eurų šalininkas ir mėgėjas mokėti grynais. Pirmiausia, tai labai erzindavo kai kuriuos mano apžvalgų skaitytojus, nes jiems atrodė, kad grynieji – tai kažkas bjauraus ir nelegalaus.
Antra, man patikdavo tas nuostabus tūkstančio eurų pluoštelio jausmas rankoje. Amerikoje nusiimdavau grynais po kelis tūkstančius dolerių ir vaikščiojau su dideliu pundeliu grynųjų kišenėje, kaip narkobaronas arba vietinio restorano savininkas (daugelis restoranų JAV priima tik grynais, kortelių nemėgsta, nes tai jiems padeda sutaupyti banko mokesčius ir su tiekėjais irgi atsiskaitinėti tik grynais, o tiekėjai irgi taiko žemesnes kainas, kai restoranas moka iškart ir be atidėjimo). Be to, mokėdavau kartais už maistą kortele, o arbatpinigius palikdavau grynais, kas Amerikoje yra ypatingos pagarbos gestas ir gauni karmos taškų.
Tačiau Lietuvoje specifika kita. Kai žmogus moka grynais, tai dar kartais palieka arbatpinigių – na, sako, grąžos nereikia, arba prideda kelias monetas, arba jeigu jau visai padorus žmogus, paskaičiuoja bent 10 proc. nuo sumos. Bet dabar labai mažai kas moka grynais. Karantinas atpratino. Kortele palikinėti arbatpinigius ligi šiol buvo labai prasta mintis, kadangi darbuotojams, net ir geriausių norų turint, likdavo mažiau nei pusė pinigų. Todėl vis dar nusiiminėju grynuosius arbatpinigiams, nors ir jaučiuosi kažką labai archaiško darantis.
Jau kokius septynerius metus kalbama ir kalbama, kad reikalą reikia spręsti, kol pagaliau nesušvito vilties žvaigždė: lietuviška įmonė „TipIt“ (čia nuo angliško žodžio „tip“, tai yra, arbatpinigiai) ir „Švyturio“ aludariai sugalvojo sprendimą – mobilų arbatpinigių skaitytuvą, kuris yra tokia magiška dėžutė, kur galima arbatpinigius palikti mokant kortele, ir jie apmokestinami palankiausiu įmanomu tarifu.
Apie šią inovaciją rašė DELFI.
Kad nebūtų jokių įtarimų ir insinuacijų, skaidrumo vardan informuoju apie asmeninį interesą: „Švyturys“ jau daugelį metų yra mano žurnalo (kurio pavadinimo neminėsiu) reklamos užsakovas. Tačiau visi žinote, kad arbatpinigius agresyviai propagavau dar tais laikais, kai net į DELFI nerašydavau, ir kai mano žurnalo dar nebuvo, ir pliekdavausi su komentatoriais, kurie turėjo visokių priežasčių, kodėl nereikia mokėti arbatpinigių (jau apie juos tuoj).
O kad Lietuvos aludarystės lyderiai prisijungė prie šios iniciatyvos, tai jiems garbė ir šimtas karmos taškų (iš manęs), nes didžiųjų rinkos žaidėjų socialinė atsakomybė pasimato per jų darbus. Didinti žmonių pajamas per civilizuotą, saugų ir skaidrų skatinimą yra šventas darbas, be to, juk tie padavėjai tų pačių aludarių pagamintą alų ir pardavinėja.
O čia ilgai lauktas sąrašas mano atsakymų į populiariausius klausimus apie arbatpinigius. Po jo nebeturėsite ką sakyti, beliks tik mokėti ir džiaugtis.
1. Kodėl tada nepalieki arbatpinigių „Maximoje“?
Nes skirtingiems verslams – skirtingi atsiskaitymo ir skatinimo modeliai. Apskritai, pajuskite kontekstą. Pavyzdžiui, masažo salone prieš leisdamas minkyti nugarą aš nusirengiu drabužius. Būtų keista, jei pradėčiau nusirenginėti atėjęs pas odontologę. Skirtingam kontekstui – skirtingi veiksmai. O odontologė gal net ir apsaugą iškviestų.
2. Aš palieku arbatpinigius tik tada, kai mane tenkina aptarnavimas, o manęs jis beveik niekada netenkina.
Tada, žinok, ne aptarnavimas yra problema. Problema esi tu pats, viskuo nepatenkintas, nedraugiškas ir bandantis savo gyvenimo nuoskaudas ir žemą savivertę išlieti ant personalo. Namie žmona ėda, darbas blogas, viršininkas asilas – tai nors nueini į tinklinę piceriją ir viršininkas pasirodai, siuntinėdamas vargšę mergaitę, kuri dirba ten pirmą savaitę. Pradėk elgtis su žmonėmis gerai, ir pamatysi, kaip žmonės tau iškart atsakys tuo pačiu.
3. Kodėl aš turiu rūpintis padavėjo skatinimu, tegu jam savininkas moka algą.
Žinai, čia iš sovietmečio atėjęs asocialus elgesys. Žmogus mėto šiukšles gatvėje ir sako: „yra valytojai, kurie pašluoja“. Gero ir laimingo gyvenimo receptas yra daryti gerus darbus žmonėms aplink tave, neskaičiuojant, čia mano darbas ar ne mano darbas. Aišku, mane retai pamatysi siūlantis restorane po vakarienės išplauti indus, bet ką galiu padaryti, tą padarau. Taip yra gražu ir žmogiška.
4. O kaip žinoti, kad jis susimokės mokesčius?
Ačiū už pilietiškumą, bet dabar jau galėsi žinoti ir būti tikras.
Pabaigai, kadangi ne tik „Švyturys“ yra aludarystės lyderis, bet ir aš esu šalies valgymo lyderis, tai skelbiu asmeninę Užkalnio iniciatyvą, kurią pavadinsiu Didžiuoju Arbatpinigių Maršu. Įsipareigoju savo arbatpinigių procentą nuo šiol padidinti nuo 10 iki 15 procentų čekio sumos. Jei kas pamatysite mane spaudžiant ir gailint, galite nedelsiant pranešti apie tai viešai. Junkitės prie maršo. Palaikykime savo restoranus, kavines, barus ir kebabines.
