Pasipylė kaltinimų lavina: buvo teigiama, neva diskriminuoju gerbiamą profesorių dėl jo, kaip advokato, veiklos ginant LGBT interesus teismuose ar netgi dėl lytinės orientacijos. Šie teiginiai – tyčia ar netyčia – remiasi klaidingomis prielaidomis bei nepagrįstais argumentais.

Ponas V. Mizaras yra vienas aktyviausiai pastaruosius dešimtmečius viešumoje besireiškusių teisininkų, labiausiai atkreipęs į save plačiosios visuomenės dėmesį savo viešais pasisakymais ir siūlymais dėl vienalyčių porų santykių teisinio reguliavimo. Kiekviename straipsnyje jis daugiau ar mažiau atvirai dėstė savo požiūrį bei pasiūlymus, kokius įstatymų pakeitimus šeimos teisės srityje turėtų priimti Seimas. Nuo 2010 metų vien Delfi portale daugiau kaip pusė V. Mizaro pasisakymų buvo skirti šioms su LGBT susijusioms temoms. Tai vertinu kaip viešą dabar jau KT teisėjo veiklą, turinčią aiškią politinę kryptį. Todėl ir mano mintis apie kandidato didesnį tinkamumą politinei veiklai negu Konstitucinio teismo teisėjo darbui, kad ir kaip būtų dirginęs liberalo ausį, buvo ir yra logiškas atžvilgiu asmens, kurio veikla yra ideologiškai apibrėžta ir turi visus politinės veiklos požymius.

Galima būtų paklausti, ar teisininkui draudžiama turėti politines pažiūras. Tikrai ne, nors paprastai teisininkai ir vengia jas reikšti viešojoje erdvėje. Tačiau reikia atsiminti, kad profesorius kandidatavo ne į kurį nors bendrosios praktikos teismą, tačiau į Konstitucinį Teismą, kuriam suteikta galimybė interpretuoti Konstituciją ir, kaip šiais laikais jau tapo įprasta, aiškinti ją plečiamai, savo nuožiūra, pasiremiant „gyvosios Konstitucijos“ metafora. Tokiu būdu itin svarbūs visuomenės gyvenimo klausimai, netgi pamatiniai, tautos išlikimą turintys užtikrinti pagrindai, o visų pirmiausia – šeimos institutas, gali būti pakeisti be referendumo, kaip jau ne kartą yra nutikę kitose Vakarų šalyse.

Tarptautinėje teisėje nenumatyta teisė sudaryti santuoką su tos pačios lyties asmeniu. Taip pat yra žinoma, jog didelė dalis Europos visuomenių nėra linkusios pritarti tokių santykių prilyginimui šeimos santykiams.

Taigi, politikams ne visada pavyksta juos įteisinti priimant atitinkamus įstatymus. Tuomet į pagalbą ideologiniams aktyvistams ateina aukščiausieji teismai, konstituciniai teismai, o ypač dažnai – Europos Žmogaus Teisių Teismas. Įvairiais pretekstais formuojami precedentai ne kartą privertė valstybes koreguoti savo įstatymų nuostatas.

Skaitant profesoriaus V. Mizaro pasisakymus spaudoje, susidaro įspūdis, kad ir jam piliečių daugumos nuomonė bei valia neturi didelės reikšmės. Tarkime, 2012 m. jis rašė: „Man atrodo, jau net nesvarbu, ar visuomenė pasiruošusi, ar pribrendusi, ar ne. Aš teigčiau, kad visuomenė jau privalo būti pasiruošusi ir pribrendusi, nes laikas yra pakankamai ilgas praėjęs <...> („V. Mizaras apie gėjų paradą: rezervatas vienoje upės pusėje“, Delfi, 2012).

Visai panašiai dėl tautos požiūrio į partnerystės įstatymą yra pasisakęs Seimo narys T. V. Raskevičius, teigdamas: dabar visuomenė nepritaria, bet pritars (suprask: už ją jau nuspręsta).

Konstitucijos 9-ojo straipsnio pirmasis punktas skelbia: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Keisti nuostatas dėl šeimos, kurią Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia esant visuomenės ir valstybės pagrindu, taip pat turi teisę tik pati Tauta visuotiniu balsavimu.

Taigi, nereikėtų stebėtis, ką paliudija ir JAV Senato patirtis, kad sprendžiant dėl kandidatų į Aukščiausiąjį ar, kaip Lietuvos atveju, į Konstitucinį Teismą, siekiama išsiaiškinti kandidato vertybines bei ideologines pozicijas. Būtent šie teismai ir teisėjai turi galimybę už uždarų durų esmingai pakeisti nacijos likimą.

Lietuvos visuomenei ir netgi politikams nuolat peršamas technokratinis požiūris, neva vienintelis kriterijus sprendžiant apie tinkamumą pareigoms yra savo profesijos išmanymas. Tačiau istorija žino daugybę pavyzdžių, kuomet labai išsilavinę ir talentingi asmenys padarė neatitaisomos žalos savo tautoms ir pasauliui, nekalbant jau apie demokratiją.

************

Radikalieji Seimo nariai, patyrę, jog didžioji tautos dalis nepritaria jų užmojams įgyventi šalyje kultūrinę revoliuciją, pastaruoju metu pradėjo raminti žmones. Yra teigiama, neva būsimasis lyčiai neutralios partnerystės įstatymas bus siauros apimties teisių bei pareigų atžvilgiu, kad vienos lyties partneriai nepretenduos nei į svetimus vaikus, nei į šeimos statusą.

Panašias raminančias mintis lankydamasis Seimo frakcijose dėstė ir V.Mizaras. Tačiau jo paties pasisakymai viešojoje erdvėje liudija visai priešingą nuomonę: „Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo šeimos gyvenimo pagarbą ir jos teisinę apsaugą, taip pat ir teisę tuoktis nepriklausomai nuo lyties ir seksualinės orientacijos“ („Homoseksualių asmenų santuoka – prigimtinė teisė ar privilegija?“, Delfi, 2020).

Taip pat profesorius yra teigęs: „Jeigu jau šiandien norime reguliuoti partnerystę, tai, mano supratimu, teisines pasekmes mes turėtume labiau artinti prie santuokos sukeliamų pasekmių nei numatyti esminius skirtumus“ („V. Mizaras: santuoka istoriškai vėlesnė nei šeima“, 2012).

Taigi, savo pareigas pradės eiti kaip reta politiškai angažuotas teisėjas, atvirai reiškiantis radikalų požiūrį į Konstitucijoje įtvirtintą šeimos institutą. Turint omenyje, kad Seime veikia tokia pat angažuota parlamentarų grupė, jau artimiausiu metu galima tikėtis pokyčių. Kokių, netruksime pamatyti. O atsakomybė už tai tenka asmeniškai kiekvienam Seimo nariui, kuris slaptame balsavime pritarė šiai teisėjo kandidatūrai.