Tačiau įveikti pirmąjį kliūčių ruožą pasirodė nelengva. Seniai anonsuoto partnerystės įstatymo projektas su partneriais dar galutinai nesuderintas ir, regis, dalis konservatorių ir liberalų už jį nebalsuos. Rudeniui atidėta Stambulo konvencijos ratifikacija. Administracinių nusižengimų kodekso pataisa, numatanti atsakomybę už neapykantos kalbą, pateikta, bet iškart atsiimta. Tesėti rinkiminius pažadus Laisvės partijai bus sunku.

Koalicijos partneriai nelinkę besąlygiškai remti platesnio visuomenės palaikymo neturinčių Laisvės partijos iniciatyvų. Šios gan chaotiškos ir, svarbiausia, plačiau nesvarstytos. Netgi įstatymų pataisų teikimo tvarka neapgalvota. Susidaro įspūdis, kad Laisvės partija kai kada šaudo pati sau į kojas.

Valdančioje koalicijoje vadovautis principu „viskas arba nieko“ neįmanoma. Viešai reiškiamos abejonės dėl to, ar koalicija tvari, kyla būtent iš to, kad Laisvės partijos politikai net ir tapę parlamentarais toliau vadovaujasi šiuo radikalų principu ir dar skubina – „čia ir dabar“.

Atrodo, kad ji ignoruoja pamatines politinio, ypač koalicinio, žaidimo taisykles. Valdančioje koalicijoje vadovautis principu „viskas arba nieko“ neįmanoma. Viešai reiškiamos abejonės dėl to, ar koalicija tvari, kyla būtent iš to, kad Laisvės partijos politikai net ir tapę parlamentarais toliau vadovaujasi šiuo radikalų principu ir dar skubina – „čia ir dabar“.

Partijos iniciatyvos susilaukė ne vieno kritiško žodžio. Bet skaudesni turbūt yra neseniai paskelbti gyventojų apklausos rezultatai. Balandžio 8-17 „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad Laisvės partiją dabar remia tik 4 proc. rinkėjų. Kartu paaiškėjo, kad iš visų ministrų gyventojai prasčiausiai vertina Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovaujančią partijos lyderę Aušrinę Armonaitę bei teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską.

Dėl 4 proc. partija, regis, per daug nesijaudina, nes priešrinkiminėje „Vilmorus“ apklausoje ji buvo gavusi tik 2 proc., nors po to rinkimuose surinko 9. Didesnį susirūpinimą kelia lyderės vertinimas. Galima spėti, kad kiek vėjavaikiška jos išvaizda, buvusi pliusu rinkiminės kampanijos metu, tapo minusu ministrei. Nepadėjo ir į kairę bei dešinę dalinti, bet nevykdyti, pažadai ir keistas pomėgis anonsuoti ir komentuoti dar nepriimtus vyriausybės sprendimus.

Laisvės partija turi ir rimtesnių problemų, kurios niekur nedings net ir pasibaigus pandemijai, verčiančiai reaguoti į sparčiai kintančią situaciją ir keisti politinius sprendimus. Tos problemos yra ne tiek politinės, kiek ideologinės. Partija iki šiol nesugebėjo bent kiek tiksliau apibrėžti savo idėjinės tapatybės, paaiškinti, kas ją skiria nuo Liberalų sąjūdžio, ir išgryninti savo politinį profilio.

Iššūkiai lietuviškajai Laisvės partijai mažai tesiskiria nuo tų, su kuriais susiduria panašios partijos ir judėjimai kitose pasaulio šalyse. Jų rimtumo partijos nariai, regis, nesuvokia.

Seimo rinkimuose partija dalyvavo su gan išsamia programa. Konkretumu ji pranoksta kitų partijų programas ir atrodo gan solidžiai. Programoje paliečiama daugybė klausimų ir temų – nuo darželių tinklo plėtimo (labai aktualu jauniems tėvams) iki nuolatinės valstybės funkcijų peržiūros. Tačiau idėjinei naujosios partijos tapatybei dėmesio skiriama itin nedaug – vos vienas puslapis iš 163.

Tiesa, jis yra pirmasis ir vadinasi „Kodėl Laisvės partija?“ Iš jo smalsuolis sužinos, jei iki šiol nežinojo, kad Laisvės partija yra liberalios pakraipos partija.

Dėl to neturėtų kilti nė menkiausios abejonės, nes programos autoriai pabrėžia, kad partijos nariai imasi iniciatyvos „kurti liberaliomis vertybėmis grįstą politiką“, yra įsitikinę, kad „kertinė liberalizmo vertybė yra individo laisvė“, mato, kad Lietuvos politikoje „trūksta liberalių idėjų“ ir ragina Jus „tapti liberalaus Lietuvos proveržio dalimi“.

Žodis „liberalus“ ir jo vedinys – „liberalizmas“ puslapyje pavartotas 5 kartus. Žodžių „kairė“ ar „Naujoji kairė“ jame ir kituose 162 nerasime. Ir vis dėlto Laisvės partijos vietos Lietuvos politiniame spektre neįmanoma suprasti neaptarus partijos nuostatų santykio su Naujosios kairės idėjomis. Turiu galvoje ne Lietuvoje greitai užgesusią iniciatyvą „Kairė-95“, o Naująją kairę Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Teksto antraštėje minima Laisvės partijos dilema yra būtinybė pasirinkti tarp liberalizmo ir Naujosios kairės, rinktis vienokį ar kitokį partijos idėjinės ir politinės raidos kelią.

Bet kodėl Naujoji kairė? Pats glausčiausias atsakymas toks: Laisvės partijos pastarojo meto politinės iniciatyvos yra iš Naujosios kairės politinio repertuaro ir nedaug tesiskiria nuo Naujosios kairės iniciatyvų JAV, Prancūzijoje ar Ispanijoje.

Dėl liberalizmo viskas lyg ir aišku. Bet kodėl Naujoji kairė? Pats glausčiausias atsakymas toks: Laisvės partijos pastarojo meto politinės iniciatyvos yra iš Naujosios kairės politinio repertuaro ir nedaug tesiskiria nuo Naujosios kairės iniciatyvų JAV, Prancūzijoje ar Ispanijoje.

Neretai galima išgirsti, kad Naujoji kairė yra judėjimas, kuris aktyviausiai reiškėsi XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, bet tai nėra tiesa ar, tiksliau, nėra visa tiesa. Iš tikrųjų tuo metu jis užgimė ir labai greit išskleidė sparnus. Vėliau apie Naująją kairę kalbėta mažiau, bet jos idėjos plėtotos toliau.

Judėjimo dalyviai pasitraukė iš gatvių ir aikščių, kuriose vyko triukšmingos demonstracijos prieš Vietnamo karą ir ritosi Studentų revoliucijos bangos, ir persikėlė į kitas erdves.

Studentai grįžo į auditorijas. Vis tik daug buvusių demonstrantų baigę mokslus neatsisakė anksčiau puoselėtų idealų. Elitinių universitetų absolventai užėmė aukštas pozicijas ir judėjimas pamažu užvaldė ar beveik užvaldė universitetus ir žiniasklaidą. Anksčiau jis kontroliavo tik viešąsias erdves – ir tai tik labai trumpą laiką.

Kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, visi žino. Bet, socialiniu požiūriu, universitetai turbūt net svarbesni – būtent juose paprastai susiklosto ne tik žurnalistų, bet ir kitų įtakingų viešosios nuomonės formuotojų ir sprendimų priėmėjų, taip pat ir politikų, pažiūros.

Taigi, kas yra Naujoji kairė? Taip įvardijamas judėjimas, kuris nesiremia darnia, sisteminga politine filosofija. Jis vadovaujasi skirtingos kilmės idėjomis – socialistinėmis, anarchistinėmis, feministinėmis, postmodernistinėmis.

Judėjimui trūksta ir organizacinės vienybės, nes skirtingiems jo dalyviams rūpi skirtingos problemos – vieniems universitetų demokratizacija, kitiems – moterų, rasinių, etninių ir kitų mažumų diskriminacija, tretiems – narkotikų dekriminalizacija. Vis tik, nepaisant srovių ir idėjų įvairovės, tenka pripažinti, kad vienas mąstytojas padarė judėjimui ypač didelę įtaką.

Tai – Karlas Marksas, kuris yra įkvėpimo šaltinis taip pat ir socialistams, socialdemokratams bei komunistams (Senajai kairei). Šis faktas paaiškina, kodėl judėjimas yra įvardijamas kaip Naujoji kairė. Antrasis bruožas, būdingas Naujajai kairei, yra opozicija neoliberalizmui, pasisakančiam už laisvąją rinką, ekonomikos dereguliaciją ir „mažą“, neišlaidaujančią valstybę.

Šį požiūrį Naujoji kairė, tiesa, kiek modifikavo. Eksploatuojamieji pavirto diskriminuojamaisiais, o eksploatatoriai – diskriminatoriais. Šis technikos terminas socialiniame kontekste vartojamas, tiesa, retai. Geriausia, Naujosios kairės požiūriu, kalbėti apie prievartautojus ir jų aukas.


Iš Markso tiesiogiai ar netiesiogiai, o per tarpininkus, Naujoji kairė perėmė požiūrį, kad engėjų (eksploatatorių), ir engiamųjų (eksploatuojamųjų) santykiai lemia kitus socialinius santykius. Šį požiūrį Naujoji kairė, tiesa, kiek modifikavo. Eksploatuojamieji pavirto diskriminuojamaisiais, o eksploatatoriai – diskriminatoriais. Šis technikos terminas socialiniame kontekste vartojamas, tiesa, retai. Geriausia, Naujosios kairės požiūriu, kalbėti apie prievartautojus ir jų aukas.

Marksas buvo įsitikinęs, kad tarp engėjų ir engiamųjų turi vykti nuožmi klasių kova.

Naujosios kairės požiūriu, klasių kova nėra istorijos varomoji jėga. Pati dviejų klasių kovos koncepcija, sparčiai augant ir stiprėjant trečiajai, viduriniajai, netenka pagrindo. Kovoti reikia veikiau su diskriminacija.

Diskriminuojamos yra moterys, seksualinės, tautinės ir kitokios mažumos. Didžiausios kovotojos su diskriminacija – ketvirtosios bangos feministės – pabrėžia, kad diskriminacijos pagrindas gali būti ir būna lytis – tiek biologinė (sex), tiek vadinamoji socialinė (gender), seksualinė orientacija, rasė, klasė (bet kokio stratifikacijos vieneto, t. y. socialinio sluoksnio, prasme), tautybė, religija, neįgalumas, fizinė išvaizda, netgi ūgis ar svoris.

Vakarų Europoje jau senokai neliko įtakingesnių komunistų partijų (Šiaurės Amerikoje jų ir nebuvo), o socialdemokratai taip pat pamažu praranda šalininkus. Senosios kairės įtakos mažėjimą lemia ne tiek lyderių klaidos, kiek technologijų pažanga. Dėl jos darbininkų klasė traukiasi ir mąžta jos – tradicinės senųjų kairiųjų atramos – socialinė reikšmė.

Naujosios kairės įtaka, priešingai, auga, nors ryškiau ji reiškiasi ne parlamentuose, kuriuose turi nedaug atstovų, o akademinėje ir medijų sferoje.

Vienas svarbiausių margaspalvės Naujosios kairės tikslų yra vadinamųjų „socialiai pažeidžiamų“ grupių apsauga. Apsauga suprantama kaip visų diskriminacijos formų panaikinimas.

Nesiruošiu nagrinėti visų Naujosios kairės iniciatyvų ir galimos jų naudos. Pabrėžiu tiktai du Naujosios kairės nuostatų ypatumus. Pirma, visas jas įkvepia progresyvizmas, būdingas ir Senajai kairei. Jo esmė tokia: nauja geriau už seną. Įprastiniai, paplitę elgesio ir mąstymo būdai, t. y. vadinamieji stereotipai, yra blogi. Su jais būtina kovoti, įveikti ir keisti. Kuo? Na, – atsakys tūlas Naujosios kairės šalininkas, – tai ne taip jau ir svarbu, svarbiausia – vengti senų.

Vargu, ar visada vadovautis tokia nuostata protinga: kai kada nauja blogiau už sena. Bet labiau atgrasi kita Naujosios kairės nuostata – visus savo oponentus, nesutinkančius su jos doktrinomis ir nuostatomis, traktuoti ne kaip kitokias pažiūras turinčius oponentus, o kaip atsilikėlius ir nedorėlius. Ši nuostata perimta iš Senosios revoliucinės kairės, kurios požiūriu, moralu tik tai, kas tarnauja revoliucijai.

Vargu, ar visada vadovautis tokia nuostata protinga: kai kada nauja blogiau už sena. Bet labiau atgrasi kita Naujosios kairės nuostata – visus savo oponentus, nesutinkančius su jos doktrinomis ir nuostatomis, traktuoti ne kaip kitokias pažiūras turinčius oponentus, o kaip atsilikėlius ir nedorėlius.

Ši nuostata perimta iš Senosios revoliucinės kairės, kurios požiūriu, moralu tik tai, kas tarnauja revoliucijai. Naujoji kairė proletarinei revoliucijai nesiruošia, bet atkakliai siekia to, ką vadina, dažnai per daug nesusimąstydama, pažanga. Naujosios kairės požiūriu, moralu tik tai, kas tarnauja pažangai.

Manyti, kad moterims ne vieta tankų daliniuose ar bokso ringe, gali, Naujosios kairės požiūriu, tik beviltiškas atsilikėlis. Ydingai, stereotipiškai esą mąsto ir tas, kas mano, kad moterys turi būti švelnios ir rūpestingos, o vyrai – drąsūs ir ryžtingi. Ir tik proto atsilikėlio gali nežavėti šiemet itin madingas, nors ne šiemet išrastas „Unisex“ stilius, ypač vyrams siūlomos suknelės.

Bene žymiausias po Edmundo Burke‘o ir Michaelo Oakshotto konservatizmo teoretikas britas Rogeris Scrutonas gyvenimo pabaigoje negalėjo rasti nuolatinio darbo universitete – studentams ir, deja, net rektoriams jis buvo nepriimtinas ne todėl, kad daugybės knygų autorius retsykiais rašė taip pat ir apie vyno bei tabako teikiamus malonumus, o todėl, kad aršiai kritikavo Naujosios kairės dievaičius – Antonio Gramsci, Louis Althusserį, Jeaną-Paulį Sartre‘ą, Michelį Foucault ir Slavojų Žižeką. Scrutonas griovė Naujosios kairės stabus, taigi elgėsi šventvagiškai, ir ko jau ko, o šito karalienės į riterius pakeltam filosofijos profesoriui Naujoji kairė negalėjo atleisti.

Istoriją su Meghan Markle televizijos interviu prisimenate? Praėjus vos dienai po interviu demokratija labai besididžiuojančios šalies žurnalistas buvo išmestas iš darbo vien todėl, kad išdrįso viešai suabejoti jos pasakojimo teisingumu. Tiesą sakant, ji išties melavo aiškindama, kodėl mažasis Archie nėra princas. Bet bosui rūpėjo ne tai – juk didelei publikos daliai Meghan yra tris kartus auka: (1) moteris, (2) afroamerikietė ir (3) nekilminga. Diskriminacijos aukos pasakojimo teisingumu gali abejoti tik paskutinis niekšas.

Šių dviejų pavyzdžių turėtų pakakti norint suprasti, ką turiu galvoje teigdamas, kad Naujoji kairė Vakaruose šiandien kontroliuoja – bent iš dalies – teritorijas, kurių nekontroliavo Studentų revoliucijos laikais.

Koks jos idėjų poveikis Laisvės partijai? Kadangi kitų šios partijos žadėtų įstatymų tekstai vis dar rengiami ar derinami, o analizuoti nutekintą darbinį projektą lyg ir nedera, aptarsiu bandymą uždrausti neapykantos kalbą.

Laisvės partijos, o gal veikiau teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos iniciatyva, Seimui neseniai buvo pateiktas Administracinių nusižengimų kodekso pataisos projektas. Siūlyta šį kodeksą papildyti straipsniu, numatančiu skirti administracinę baudą kiekvienam, kas „viešai tyčiosis dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikimų ar pažiūrų“.

Kilus dideliam triukšmui, pataisa po dienos buvo atsiimta pripažinus, jog buvo paskubėta, ir pažadėjus prieš pateikiant Seimui naują projektą, jį viešai apsvarstyti.
Labiausiai šiame projekte kliūva du dalykai: (1) draudimas „tyčiotis“ iš įsitikinimų ir pažiūrų ir (2) policijos pasitelkimas kitaminčių persekiojimui.

Tai, kas vienam, ypač peikiamajam, yra itin užgaulus tyčiojimasis, kitam bus pagrįsta, pelnyta kritika. Ar pareiškimas „taip galvoti gali tik kretinas“ yra tyčiojimas, ar veikiau nepritarimo formulė? Be to, reikia užmiršti, kad vienas iš neapykantos kalbos apibrėžimų skamba taip: tai kalba, kurios neapkenčia valdžia. Demokratinėje valstybėje kitaminčiai, net ir kritikuojantys teisingumo ministrės pažiūras, negali būti persekiojami.

Ilgiau pažvelgęs į bet kurį ekraną anksčiau ar vėliau išvysi besišypsančią Aušrinę Armonaitę, atsakymą į pirmąjį eilinio pašnekovo klausimą pradedančią žodžiais „Aš kaip liberalių pažiūrų žmogus...“ Manau, kad tokiu žmogumi ji save ir laiko, o gal net yra.

Tačiau Laisvės partijoje yra ir kitokių pažiūrų žmonių. Jų pažiūras turbūt derėtų apibūdinti kaip artimesnes ne liberalioms, o Naujosios kairės pažiūroms. Tiesą sakant, kartais nelabai aišku, kurios idėjos – liberalios ar Naujosios kairės partijoje ima viršų.

Juk raginimai uždrausti neapykantos kalbą, dekriminalizuoti narkotikus, įteisinti ne tik heteroseksualių, bet ir homoseksualių asmenų partnerystę, ratifikuoti Stambulo konvenciją yra standartiniai (vos neparašiau „stereotipiniai“), kitose šalyse daug anksčiau kelti Naujosios kairės reikalavimai, kurių dalis buvo net patenkinti.

Gal tik ketinimas pasitelkti policiją draudimų priežiūrai ir kaltininkų baudimui iškart, čia ir dabar, be jokių teisėjų ir advokatų, yra originali lietuviška pastanga policinės valstybės patirtį pritaikyti laisvės užtikrinimui demokratijos sąlygomis. Mat JAV ar Prancūzijoje demonstrantai policininkus paprastai laiko ne draugais, o priešais.

Pradėti parlamentinę veiklą nuo siūlymo kitaminčiams užčiaupti burną, bausti juos už jų įsitikinimus ir pažiūras, buvo itin grubi politinė Laisvės partijos klaida.

Pradėti parlamentinę veiklą nuo siūlymo kitaminčiams užčiaupti burną, bausti juos už jų įsitikinimus ir pažiūras, buvo itin grubi politinė Laisvės partijos klaida.

Manau, kad siekiant jų daugiau nedaryti, partijai turbūt derėtų daugiau dėmesio skirti klasikinio liberalizmo idėjų plėtotei, pirmiausia visuotinų, universalių žmogaus teisių įtvirtinimo ir apsaugos problemoms, o ne mažumų diskriminacijai. Svarbiausia ginant socialiai pažeidžiamų grupių teises nepažeisti pamatinės ir pačios svarbiausios – žodžio laisvės.

Lietuviškoji Laisvės partija išsiskiria iš europinio konteksto tuo, kad du jos įkūrėjai ir įtakingiausi politikai – Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius – yra buvę Liberalų sąjūdžio, o ne kokios nors Senosios kairės partijos nariai.

Daugelio Laisvės partijos rinkėjų akyse ši partija yra dar viena lietuviška liberalizmo idėjų raiškos forma.

Todėl ne tik rinkėjus, bet ir politikus ne itin stebino TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicija. Atrodė, kad šios partijos yra giminingos, nes pastaraisiais metais TS-LKD evoliucionavo liberalizmo kryptimi, o Laisvės partijos nuostatos formavosi juk liberalių idėjų terpėje.

Tačiau, manau, Laisvės partijai netolimoje ateityje vis tik teks pasirinkti – ar semtis naujų sumanymų iš dar tikrai neišsemto liberalizmo idėjų šaltinio, ar ir toliau vadovautis išimtinai Naujosios kairės repertuaru, kuris, kaip matėme, sunkiai suderinamas su liberaliuoju. Nuo šios dilemos sprendimo priklausys Laisvės partijos, koalicijos, o iš dalies gal net ir Lietuvos ateitis.