Bet kokios ekskursijos šiais nelengvais laikais yra gerai. Pagaliau ir tradiciniai galėjo išlįsti į viešumą – demonstruotis ir darkytis, kaip iki šiol viešumoje sau leido tik gėjai.
Didieji šeimų gynimo maršai galėtų vykti dažniau. O tai sėdi užsidarę, dantį vienas ant kito griežia, vienas prieš kitą darkosi. Dabar pyst maršu šalį perskrodė ir ant išvirtusio pūzo užtemptais marškinėliais elitams parodė „Jokių tolerancijų“. Iš karto visiems geriau. Daug aiškiau.
Maršas suaktyvino tautos kūrybines galias. Tiek tekstų S.Nėries stiliumi „akmuo teprakalba verčiau“ ir E. Zola „aš kaltinu!“ lietuviškai neparašyta nuo parlamentinės rezistencijos laikų. Net jei pats Ejafjadlojokudlis šalia Balbieriškio būtų lava išsiveržęs, tiek literatūros nebūtume sukūrę.
Jei ne maršas. Televizijos nusiuntė iš Vilniaus savo reporterius net iki paties Kryžkalnio. TV3 bandė rasti aktorių, kuris, persirengęs moterimi, erzintų vargšus tradicinius Vingio parke, o televizija tą archišmaikščią tėvėpagalbos versiją rodytų tradiciniam savo žiūrovui.
Niekas nepasirašė. Nebėr tradicinių artistų. Tokia tradicinė išmonė Rainiui po uodega.
Maršo dėka Prezidentas pagaliau rado vietą politikoje. Prezidentas neaušino burnos dėl mobingo valstybinėje ligoninėje, kai nusižudė jauna gydytoja. Paliko tą penktaeilį kasdieniu tapusį reikalą elitui. Visas tradicines populisto jėgas skyrė tradicinių šeimų maršui paremti.
Po dvejų metų blaškymosi rado savo rinkėją. Kituose rinkimuose nebereikės vyniotis iš gaidžio aiškinant, kad Prezidento rūmai bus atviri visiems. Tradicinis Nausėdos rinkėjas – tas, kuris ir tūkstantinėje minioje per baisiausią šimtmečio pandemiją tradiciškai maklinėja be kaukės.
Galima Paksą pašalinti iš prezidentų, bet tapšnojimo dvasios iš Prezidentūros elitui (jiems) pašalinti jau nepavyks. Turim prezidentą homofobą. Kuris liberaliai traktuoja Konstitucijos straipsnius apie šeimą.
Maršas išsklaidė ir negerą įtarimą dėl Pakso. Tūkstančiams patriotų nuritino puntuką nuo širdies. Paaiškėjo, kad Paksas yra visiškai gyvas ir netgi skraido lėktuvu. Tik Vilniaus genderistai neįsileido širdžių prezidento į sostinės oro erdvę.
Maršas suvienijo visus patriotus. Nuo Seimo konservatorių klerikalų, kunigo R. Grigo ir kariuomenės egzorcisto iki Maskvoje prieglobsčio kažkada pasiprašiusio Uspaskicho ir jo teistos partijos, Karbauskio, Subotino, Mažono, vienintelio teisto signataro, vienintelio Europoje per apkaltą išspirto prezidento ir vienintelio pasaulyje berniuko Prezidento.
Nebent tik patrioto A. Paleckio, sakiusio, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“ tarp didžiųjų tradicinės šeimos gynėjų trūko.
Dar prieš kokį dešimtmetį tokia unija būtų neįmanoma. Palikti be priežiūros vienas kitam akis būtų išbadę. O dabar – prašom. Vienybė težydi.
Maršas smarkiai išplėtė kalbėjimo visos tautos vardu ribas. Iki šeimų gynimo maršo nebuvo žinoma, kokio didumo minios tam reikia. Netgi itin klaidingai buvo manoma, kad tokią teisę galinti suteikti tik pati tauta per rinkimus nustatomai Seimo daugumai.
Nuo šiol klausti, kada baigsis tautos kantrybė ir panš. turės teisę bet kas, kuris surengs vidutinio didumo maršą. Įskaitant gėjus, genderistus ir visus tolerastus. A. Tapinas dabar tai iki grabo lentos – jau be konkurencijos.
Tradicinis šeimų gynimo maršas turės ilgalaikį blaivinantį poveikį ponioms ir ponams iš nevyriausybinių organizacijų ir Seimo, vis nuožmiau ir, kas be ko, taip pat tautos vardu reikalavusių daugiau pozityvo žiniasklaidoje, duodant tik tiek gyvenimo negražumų, kiek jau paduota gražumų, visus negražumus lakuojant.
Ačiū tradicinės šeimos maršui. Parodė, kokie mes, lietuviai, dar nepozityvūs ir kiek nuožmesni galėtume būti, jei tik kas nors vėl ateitų iš Rytų ir realiai leistų paleisti vidurius Seimui, ir ne tik jam, Didieji šeimos maršai turėtų tankiau atkakti į Vilnių, kad pozityvo ištroškusiems gyvenimo lakavimo teoretikams vizualiai primintų, kokie esam. Padėtų atsisakyti per anksti įsigytų rožinių akinių.
Bet didelė neteisybė yra šitą maršą vadinti piktųjų maršu.
Šeimos gynėjų vartojamas terminas „tradicinė šeima“ rodo, kad tradiciniai – sąmoningai ar ne, bet tuo būdvardžiu pripažįsta, jog šalyje gali būti vietos ir kitokioms šeimoms. Panašiai kaip šalia tradicinių vestuvių, kai liuobiama tris dienas, pasitaiko ir vestuvių, kurių metu žmonės tik susirašo ir su pora liudininkų nueina kur taurės šampano.
Tradiciniai yra tiesiog baisiai įsigąsdinę ir dėl to nelaimingi. Būktai jie girdėję kalbant, kad gėjai partnerystės įstatymą panaudos paversti juos pačius netradiciniais. Taip įsigąsdino, kad gąsdina ir save, ir savo vaikus, bet iš tikrųjų greitai nurimtų, pamatę, kad niekam jie išvis nėra įdomūs.
Be kitų gražių dalykų, maršas atskleidė, kad tradicinė lietuvių neapykanta yra kažkokia išsikvėpusi. Nors niekur nepasidėjo, melagienomis ir bajeriais apie antrą galą nuolat ramstoma anekdotų karalių, agrooligarchų ir kunigaikštukų, neapykanta ta drungna.
Nei kokį gėjų apspjaudė, nei kokios valdžios moters iškamšą sudegino. Nei po Vilnių piktai šlaistėsi, kaip antai Pakso garbintojai prieš 17 metų. Aanei langų Seimui neišbarškino, kaip 2009-aisiais. O juk tai plius minus ta pati publika.
Kas iš to jūsų „Seimą lauk!“? Ką šitaip, be 2024-ųjų rudens, pasieksit? Varnų, ir tų į orą nepakelsi.
Herojai aiškiai pavargę. O ir tarp maršo vadų – nė vieno naujo, jauno ir gražaus. Tie patys, dešimtmečiais varantys tą patį per tą patį. Kartais gal ir norėtų ką nors gražaus žmogus pasakyti, bet tik prasižioja, ir jau liejasi isterija apie landsbergius, tarptautinį genderizmą, narkotikus ir gėjais paverstą tautą, sutvirtinant tą pasąmonės nesąmonių srautą keiksmažodžiu iš p raidės. Už kurį vaikystėje tėvas išrašė beržinės košės.
Bet dabar tėvas toli, tai ir varo p.p.p. nesustodamas. Nepagalvodamas, kad nebe ta mostis. Kai šitaip drungnai, tai įsidėkit žodį – dar metai kiti, ir gėjai su genderistais turės ne tik partnerystės įstatymą, bet ir santuokas zakse registruos.
Bet ar daug čia žmogui, nepatenkintam savo gyvenimu taip, kad vienintelė laimė – reguliuoti kitų žmonių gyvenimus, reikia?
Maršas tradiciškai paūbavo prieš dešiniųjų Seimą. Pasiklausė tradicinių blevyzgų. Grįždami kurį laiką tradiciškai užvedinėjo vienas kitą – matei, kaip mes jiems davėm, o Paksas, o jau Orlauskas. Paskui nutilo. Kiti gal tradiciškai susiriejo, kai ponia tradiciniam ponui tradiciškai pradėjo aiškinti, kokiu greičiu važiuoti ir kaip vairuoti.
Sugrįžę tradiciškai įsijungė rusišką televiziją. Paskui tradiciškai nusisukę vienas nuo kito užmigo. Neramiu tradicinių teisuolių, taigi ne itin laimingų žmonių, žinančių, kad rytoj viskas bus taip, kaip buvo, miegu. Nors tradiciškai būta ir daug gražių išimčių.
Kietai ir laimingai – kaip įprasta kokių 9–10 metų berniukams – miegojo tik vietą politikoje pagaliau suradęs Prezidentas.
Ir sapnavo jis ne tai tradicinio velykinio pyrago receptą prezidentas.lt, ne tai R. Vabalo filmą „Marš, marš, tra-ta-ta!“, ne tai jis pats toj bufonadoj yra Grošijos majoras Varnalėša, vedantis tradicinius į ataką prieš Centijos netradicinius su seimūnu V. Raskevičium priešaky. Marš, marš, tra-ta-ta!
