Šį savaitgalį Lietuvoje vyksta ne taip jau mažai gerokai įdomesnių reginių.
Šeštadienį, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Varėnoje ir Lazdijuose Lietuvos kariuomenė organizuoja žygį per Pietų Lietuvą: Dzūkijos keliais ir pagrindinėmis miestų gatvėmis pravažiuos karinės technikos kolona, kurią sudarys beveik visas kariuomenės rūšis reprezentuojančios karinės mašinos.
Tą pačią dieną Kaune Natalija Bunkė žada surengti net du koncertus. O prie skiepijimo centrų visoje Lietuvoje vėl nusidrieks eilės žmonių, pasirengusių išsivaduoti nuo viruso baimės ir šią vasarą pasitikti laisvi.
Darantieji toli siekiančias išvadas iš apklausų, kuriose 60 ar 70 proc. respondentų teigia nepritariantys Partnerystės įstatymui arba Stambulo konvencijos ratifikavimui, užmiršta, kad tų žmonių niekas taip ir nepaklausė, kiek jiems visos tos partnerysčių temos išvis rūpi.
Paaiškėtų, kad gerokai mažiau, negu gatvės prie namų asfalto duobių lopymas, galimybė sulaukti algos ar pensijos padidinimo, vaikų švietimo kokybė ir pandemijos pabaiga. O visos pastangos aktualizuoti tai, kas daugumos žmonių kasdienio gyvenimo nė kiek nepakeis, dangstantis įsivaizduojamų tradicinių vertybių gynimu, įdomios tik saujelei aktyvistų, įsitraukiančių į visus protestus nuo Garliavos patvorio iki antivakserių judėjimo.
Visi, kas rudenį Seimo rinkimuose gavo iki nulio apvalinamą rinkėjų balsų procentą, dabar kalba tautos vardu. Tačiau jų retorikoje nėra nieko naujo. Tas pats priplėkęs klerikalizmas, šimtmečiu atsilikęs nuo Katalikų Bažnyčios mokymo, atviros visuomenės baimė taip ir netampa paklausia preke per laisvus rinkimus.
Dabar jie bando išburti iš savo šlapių sapnų greitą valdančiosios koalicijos bei Ingridos Šimonytės vyriausybės žlugimą ir ragina vieni kitus pradėti rinkti parašus referendumui dėl naujų Seimo rinkimų paskelbimo. Tokiame galvojime yra kelios svarbios klaidos, ir tuojau pat pabandysiu jas jums paaiškinti.
Pradėkime nuo valdančiosios koalicijos stabilumo. 2016-2020 m. šią klaidą darė daugelis „valstiečių“ valdžios nemėgusių apžvalgininkų, pranašavusių greitą LVŽS skilimą.
O kiek kartų jiems vaidenosi, esą Ramūnas Karbauskis jei ne šiandien, tai rytoj susipyks su Sauliumi Skverneliu. Seimai niekada nepasileidžia, koalicijos beveik niekada nežlunga, nes nedideli nuomonių skirtumai arba nesėkmingi balsavimai neverti, kad dėl jų kas nors atsisakytų valdžios ir galimybės įgyvendinti savo programinius tikslus.
Rimanto Jono Dagio išėjimas iš TS-LKD ir jo įkurtos Krikščionių partijos nesėkmingas dalyvavimas rinkimuose tapo puikia pamoka TS-LKD pasilikusiems krikdemams. Patekti į Seimą jie gali tik vieningos ir pasaulėžiūriniais klausimais, anot TS-LKD frakcijos seniūnės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, „sutariančios savo nesutarime“ partijos gretose. Tas pats dėsnis galioja ir Laisvės partijai.
Net ir pralaimėjus balsavimą dėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo arba „žolės“ dekriminalizavimo, trankyti Vyriausybės durimis jai nėra jokios prasmės. Laisviečiai gali tikėtis kažką nuveikti savo rinkėjų labui tik būdami valdančiojoje koalicijoje kartu su ideologiškai jiems tolimais TS-LKD ultrakonservatoriais, o kai šie balsuos prieš liberalias permainas, susimedžioti balsų LSDP frakcijoje.
Jeigu kažkokiu stebuklingu būdu Seimo rinkimai vyktų šį savaitgalį, juos vėl laimėtų TS-LKD ir abiejų liberalų partijų koalicija. Tačiau per vieną dieną rinkimai nesurengiami, reikia laiko visoms procedūroms, pradedant balsavimo apylinkių komisijų sudarymu ir baigiant kandidatų sąrašų registravimu. Tai užtruktų pusę metų, o per tą laiką kaip tik baigsis COVID-19 pandemija, prasidės spartus ūkio atsigavimas.
Tokiomis aplinkybėmis dabartiniai valdantieji naujame Seime turėtų jau ne kelių, o 20-30 mandatų persvarą prieš opoziciją.
Surengti sėkmingą referendumą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo pagal šiuo metu gauliojantį Referendumo įstatymą beveik neįmanoma. Pakanka prisiminti nesėkmingus referendumus dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir dvigubos pilietybės įteisinimo.
Prezidentas taip pat neturi galios paleisti Seimą, net jeigu su jo dauguma ne visada sugeba susitarti dėl tokių rinkėjams neaktualių klausimų, kaip atstovavimas Europos Vadovų Taryboje.
Opozicinės LSDP vadove išrinkta Vilija Blinkevičiūtė sakė, kad dabar jos užduotis yra tinkamai pasiruošti 2023 m. savivaldybių rinkimams. Nejaučiu didelės simpatijose kairiosioms idėjoms, bet toks požiūris yra gerokai atsakingesnis už kitų opozicijos veikėjų svaičiojimus apie pirmalaikius Seimo rinkimus.
2024 m. gegužę Lietuvoje vyks Respublikos Prezidento rinkimai, 2024 m. birželį – rinkimai į Europos Parlamentą, o 2024 m. spalį rinksime naują Seimą. Ir ne anksčiau. Net jeigu balsavote už partijas, kurių dabar nėra valdančiojoje koalicijoje, jums teks dar pusketvirtų metų gyventi Lietuvoje, valdomoje TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos vyriausybės. Atsipalaiduokite ir mėgaukitės.
