Kaip gera, ar ne? Jau galima lengviau atsikvėpti: Seimas liko nenušluotas, Vingio parko žolė nepakeitė spalvos, danguje taip ir nesuspindo vaivorykštė, Gedimino pilis toliau liko ramiai nuobodžiauti. Sekmadienį ir vėl tekėjo saulė, tradicinės šeimos ir toliau gamino, valgė cepelinus su grietine ir spirgučiais. Mažiau tradicinės šeimos, kaip jau buvo įprasta savaitgaliais, mąsliai stebėjo burbulus taurėse ir gliaudė austres. Ir vėl viskas stojosi į savo vietas, ir buvo viskas gerai.
Su nepatiklia nuostabos šypsena, matyt, kažkada vėliau prisiminsime erzelio pritvinkusį pavasarį, neįtikėtinai keistą laiką, kai mažos, įsivaizduojamos, prisišnekėtos problemos kaupėsi, kol įgavo keistą demonstracinę formą – truputį marche funèbre, kažkiek marcia trionfale iš „Aidos“, kažkiek Radetzky-Marsch, o tuo metu skaudžios, realios, geliančios problemos buvo nuneigtos, išjuoktos, nustumtos į šoną.
Man jau dabar neduoda ramybės klausimas: kodėl būtent tada, kai visas pasaulis kariavo su globaliu ir negailestingu, gyvybes šienavusiu priešu, mūsiškė, tradiciškai taiki žemdirbių, grybautojų, meškeriotojų tauta susigalvojo ir nupenėjo šmėklą – siaubingą, n-galvį konvencinį monstrą? Baisuoklę Scilę, nuo kurios tenka gintis, nes juk štai tokios XXI amžiaus scilės ir charibės maitinasi tėte, mama ir penkiais vaikais, tai kaip tu, žmogau gerasis, nesiginsi?
Kodėl anksčiau, prieš du ar tris ikipandeminius metus, niekas nenorėjo mirti? Atsiprašau, norėjau parašyti – niekas nenorėjo ginti? Nei masiškai, nei groteskiškai, nei liūdno anekdoto forma? Nes juk ir Stambulo konvencija kažkur ten, įvykių horizonte, seniai riogsojo. Ir gėjai retsykiais aiškino, kad jie žmonės, o ne iškrypėliai. Ir internetas pilnas buvo visokio sekso, kurį bet kuris mažametis išmaniojo naudotojas galėjo pasižiūrėti. Ir šeimos tuokėsi, mušėsi, taikėsi, skyrėsi. Visko buvo panašiai ir ne mažiau, tik maršų nereikėjo.
Atsakymų ieškojau knygose, bet radau tik užuominas. Milano katalikų universiteto profesorės Milenos Santerini opusas „Priešiškas protas“ aiškina, kaip įvairūs baimės ženklai – riksmai, kietai sučiauptos lūpos, sugniaužti kumščiai – pereina į atvirą priešiškumą. Į konkretų „mes – prieš juos“. Man įstrigo štai ši frazė: „Priešiškumo koridoriai anksčiau ar vėliau atveda į neapykantos kambarius“.
Įeini į koridorių. Klaidžioji. Patenki į kambarius. Pasilieki. Nes nebenori, o gal jau nebegali išeiti. Žvelgi į išorinį pasaulį per storą langų stiklą ir dulkėtas užuolaidas. Anapus stiklo ir užuolaidų – ten, lauke, viskas juda, kinta, keičia kryptį ir pavidalą. Ilgiau pabuvus uždaroje erdvėje darosi sunku suvokti, kodėl ten taip viskas vyksta.
Sunku suprasti, kam to reikia. Ar apskritai reikia suprasti? Tegu sau juda, keičiasi, krypsta. Viduje – ramu, nes niekas nesikeičia, nejuda, nekrypsta. Ramu iki tam tikros akimirkos. Kol iš viršutinio aukšto neatsklinda keisti garsai, keista muzika. Šią uždarumo – atvirumo paradigmą idealiai perteikia genialus režisieriaus Luchino Visconti filmas „Šeimos portretas interjere“. Rekomenduoju jį pasižiūrėti, rekomenduoju įsijausti į Burto Lancasterio žvilgsnį – jis nukreiptas iš vidaus į išorę.
Pusantrų metų mažos, taikios šalies žmonės buvo uždaryti. Įpratę keliauti, dairytis po pasaulį, ragauti, nerti į naujus įspūdžius, atsidurti svetimose kultūrose. Stop. Buvome uždaryti be galimybės įkvėpti šviežio oro. O tada...
Mano senas kelionių bičiulis, žinomas psichologas Gintaras Šmatavičius, drauge su Jurga Šeduikyte išleidęs knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“, aiškina: „Kaupiama energija turi kažkaip išsilieti. Kai būni uždarytas, dažnai imi pyktis su savimi. Kadangi nesąmoningai saugome save (net ir nuo savęs paties), galiausiai perkeliame pyktį ant aplinkinio pasaulio. Taip gimsta priešiškumas“.
Anot psichologo, ilgalaikis priešiškumas gali peraugti į neapykantą. Tarkime, aš jaučiu priešiškumą „Juventus“ komandai. Tai truks du kėlinius, po to praeis, bet atsinaujins per kitas rungtynes. „Neapykanta neturi laikinumo ir aiškumo. Ji gali būti nuolatinė, o jos priežastys sunkiai konkretizuojamos. Neapykantos objektu jau nebėra konkretus asmuo ar komanda. Pradedama neapkęsti atskirų individų grupių, konteksto. Jeigu nekenčiame „Juventus“, galimas daiktas, pradėsime neapkęsti visko, kas yra itališka, nes „Juventus“ yra Italijos komanda“, – aiškino senas kelionių bičiulis, psichologas Gintaras.
Kai įeini į uždarytą, ilgai nevėdintą patalpą, ji kvepia tuo, kuo turi kvepėti. Savo uždarytu, užkonservuotu turiniu: knygomis, sudygusiomis bulvėmis, drėgnomis staltiesėmis, dulkėmis. Kažkada rodytais gestais, išsakytais tostais, ašaromis. Atveri langą, terasos duris, viską, kas tik įmanoma atverti, ir štai – įsiveržia energingi šviežio oro srautai. Jie pasakoja apie tai, kas vyksta išorėje: kavos kvapas, benzino smarvė, cigaretės dūmas, motociklų gausmas, gražių moterų aukštakulnių caksėjimas. Aromatas ir smarvė. Chaosas ir ritmas. Gėris ir blogis. Kažkieno maža dorybė, kažkieno didelė nuodėmė.
Tik išsiveržimas išorėn, tik kelionė, tik trumpas išėjimas iš savo kvapų, skonių, vaizdų atšviežins mus. Nuramins. Nustebins ir sužavės. Arba prajuokins. Ką gali žinoti, gal vėl supykdys. Anksčiau ar vėliau ateina laikas iškeliauti ir visą giliai tradicinį, labai asmenišką bagažą tenka sutalpinti į mažą lagaminą. Anksčiau ar vėliau išmaniojo telefono atmintį tenka papildyti nematytais patiekalais, žmonių veidais, spalvomis. Anksčiau ar vėliau reikia, tiesiog būtina išeiti iš tų koridorių, iš tų kambarių, kuriuose tvenkėsi neapčiuopiami priešiškumai.
„Šviesioji kelionių pusė yra ta, kad ji leis žmogui prisiminti save ir transformuoti susikaupusią energiją iš neigiamos į teigiamą. Kai ilsiesi, kai keliaudamas pasineri į naujus įspūdžius, esi harmonijoje pats su savimi. O tada ir poreikis kovoti, kažką įrodinėti gerokai aprimsta. Žinoma, tokia transformacija gali būti lėtoka. Bet ji vyks“, – užtikrino mane įžvalgusis sielų inžinierius G. Šmatavičius.
Po pusantrų metų lindėjimo visokiuose koridoriuose ne visi norės pakeisti aplinką. Vieni paprasčiausiai bijos. Kiti jau bus apsipratę su pandemine uždaryto saugumo iliuzija. Trečius oro uoste apims panikos priepuolis: o ką aš ten rasiu – geresnį ar blogesnį pasaulį? Tokia yra sunki baimės, netikrumo ir nesaugumo ilgalaikės būsenos pasekmė.
Yra laikas verkti ir juoktis, laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti. O dabar pats laikas išvažiuoti, iškeliauti, atsiverti, įkvėpti gryno oro. Šito Ekleziastas nesakė. Na, ir kas...
