Kibirkštys visuomenėje bei parlamente skrieja ir dėl „Didžiojo šeimos gynimo maršo“. Iš vienos pusės, gerai, kad demokratinėje visuomenėje yra politinis aktyvumas. Tai rodo žmonių neabejingumą bei domėjimąsi valstybės politika. Iš kitos pusės, poliarizacija arba skirtingų nuomonių radikalumas skatina tolesnį konflikto ir emocinės atmosferos kaitinimą. Tuo partijos visada gali pasinaudoti savo populiarumo didinimui.
Parlamentinėje respublikoje konfliktai sprendžiami rinkimų būdu deleguojant valdymo ir problemų sprendimo būdus parlamentui. Kokia valdžią išrinkome, tokią turime. Vyriausybės neamžinos, nes jų trukmę bei ideologinę „spalvą“ riboja rinkimai. Be to, koalicinių vyriausybių sudėtį koreguoja būtent konfliktai. Jei jie gali duoti naudos, jais bus pasinaudota.
Lietuvoje politinis stabilumas yra neblogas: daugumos koalicinės vyriausybės išsilaiko pilną keturių metų kadenciją nuo 2008 metų. Tiesa, vyriausybių sudėtys keičiasi. 2008 m. Andriaus Kubiliaus kadencijoje subiro Tautos prisikėlimo frakcija Seime, iš 2012 m. Algirdo Butkevičiaus vedamos vyriausybės pasitraukė Lietuvos lenkų rinkimų akcija, 2016 m. LVŽS vyriausybėje skilo socialdemokratai, pasitraukė LSDP, o Partija tvarka ir teisingumas bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija parėmė Sauliaus Skvernelio kabinetą.
Nepaisant pokyčių, vyriausybės turėdavo daugumos palaikymą parlamente. Lietuvoje per pastaruosius 20 metų de facto veikė dvi mažumos vyriausybės. 2000-2001 m. Rolando Pakso „Naujosios politikos“ blokas neturėjo parlamentinės daugumos, o 2006-2008 m. Gedimino Kirkilo mažumos koalicinę vyriausybę rėmė konservatoriai.
Lietuvos politinėje tradicijoje vyrauja parlamento daugumos remiamos vyriausybės. Ir nors istorija rimuojasi, ji nėra lemtis. Ginčai koalicijoje klibina Ingridos Šimonytės kabinetą. Iš karto po rinkimų politikos mokslininkai akcentavo vertybinius skirtumus ir galimus nesutarimus tarp socialiai liberalių ir konservatyvių vyriausybinės koalicijos partnerių.
Laisvės partija užsimojo su greitomis reformomis. Jos inicijuoti partnerystės ar „lengvųjų narkotikų“ dekriminalizavimo projektai laikys testą Seime, Stambulo konvencijos tvirtinimas nukeltas greičiausiai rudens sesijai, o kova su neapykantos kalba padėta stalčiun.
Liberalų sąjūdis laikosi nuosaikių pozicijų koalicijoje, nors kartais pasiginčija su ideologine sese – nepanašu, kad jiems sunki valdžios našta. Laisvės partija nori savo prioritetinių pažadų įgyvendinimo. Jei jų nebus, negalima atmesti galimybės, jog Laisvės partija gali pasitraukti iš valdančios koalicijos.
Nemanau, kad tai įvyks greitu metu, nes vyriausybė dar jauna, o buvimas valdžioje saldus: prestižas, valdymas ir žinomumas. Garsių ir greitų pažadų neįgyvendinimas bei žemi reitingai gali paskatinti Laisvės partijos trauktis iš koalicijos ir pozicionuoti save kaip vienintelę liberalių vertybių gynėją. Konservatoriai irgi pasitraukė iš LSDP mažumos koalicijos paramos, likus nedaug laiko iki 2008 m. Seimo rinkimų.
Trūkstamo partnerio konservatoriams reiktų ieškoti opozicijoje. Konservatorių ir Viktoro Uspaskich Darbo partijos bendradarbiavimą tik košmaruose sapnuoja TSLKD rėmėjai. Opozicija ir prezidentas norėtų turėti daugiau svertų paveikti mažumos vyriausybę.
Priešlaikinių rinkimų nebus, nes prezidentas parlamento paleisti negali, o Seimas savęs nepasileis, nes kas gi nori prarasti darbo vietą, neturint garantijų dėl perrinkimo. Tad neatmeskime trečios mažumos vyriausybės perspektyvų.
