Šaltojo karo metais sovietų branduolinė ginkluotė Vakaruose kėlė didžiulį susidomėjimą ir susirūpinimą. Tą susirūpinimą dar labiau stiprino Stalino režimo atgrasumas ir agresyvumas. Juk būtent šio politinio veikėjo užsakymu pradėti kurti ir pagaliau buvo sukurti pirmieji sovietų branduoliniai ginklai, pavertę dviejų politinių ir karinių blokų konfrontaciją branduoline priešprieša.

Remdamasis daugybe dokumentų autorius chronologiškai, skyrius po skyriaus nušviečia, kaip kūrėsi sovietų fizikų bendruomenė, kaip ji veikė politiniame ir socialiniame stalinizmo režimo kontekste, toliau aprašomos pagrindinės SSRS branduolinės ginkluotės kūrimo fazės, šio projekto poveikis vidaus bei užsienio politikai, propagandai.

Knygoje taip pat mėginama atsakyti į nuolat kylančius klausimus. Pavyzdžiui, kada SSRS nusprendė kurti branduolinį ginklą? Kokį vaidmenį, įgyvendinant sovietinį branduolinį projektą, atliko šnipai? Kada Stalinas suvokė atominės bombos politinę reikšmę: prieš Hirošimos bombardavimą ar po jo? Ar pokario metais jis baiminosi amerikiečių puolimo? O gal buvo įsitikinęs, kad karo nebus? Ar diktatorius tikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali laimėti branduolinį karą?

Rašydamas knygą D. Holloway‘us ne tik rėmėsi dokumentais, bet ir asmeniškai bendravo su kai kuriais sovietų branduolinio projekto dalyviais ir kūrėjais: fizikais Piotru Kapica, Andrejumi Sacharovu, Igoriu Golovinu, Julijumi Charitonu, taip pat daugeliu Vakarų mokslininkų ir istorikų.

Tai jaudinanti atradimų ir naujovių istorija, pasakojanti apie ginklus, galinčius sunaikinti viską, kas gyva Žemėje. Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų istorija atrodo dukart patrauklesnė ir labiau atstumianti.

Knygos įžangoje profesorius rašo: „Tai jaudinanti atradimų ir naujovių istorija, pasakojanti apie ginklus, galinčius sunaikinti viską, kas gyva Žemėje. Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų istorija atrodo dukart patrauklesnė ir labiau atstumianti.“

1994 m. pirmą kartą pasirodžiusi D. Holloway‘aus knyga „Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m.“ laikraščio „The New York Times“ knygų apžvalgoje pripažinta viena geriausių tų metų knygų. Už šį darbą ir indėlį į slavistikos tyrinėjimus autoriui įteikta W. S. Vucinicho knygų premija.

Siūlome paskaityti knygos ištrauką:

SSRS branduolinis bandymas įvyko daug anksčiau, nei tikėjosi Jungtinės Valstijos. JAV vyriausybė 1945 m. pavasarį pradėjo rinkti žvalgybinę medžiagą apie SSRS atomo tyrimus, tačiau nesugebėjo susidaryti aiškaus SSRS pažangos vaizdo, ją sistemingai nuvertindavo.

Igoris Kurčiatovas 1943 m.
Foto: Leidykla "Briedis"

1948 m. liepą Centrinės žvalgybos valdybos direktorius admirolas R. H. Hillenkoeteris nusiuntė memorandumą Trumanui, kuriame pažymėjo: „Ankstyviausia data, kai SSRS galėtų baigti kurti savo pirmąją atominę bombą, yra 1950 m. vidurys, nors sunkiai tikėtina, kad jiems tai pavyktų; realiausia data – 1953 m. vidurys.“ Tai atspindėjo visos žvalgybininkų bendruomenės požiūrį. Po metų, 1949 m. liepos 1 d., jis dar sykį taip pat įvertino. Iki sovietų bandymo buvo likę mažiau nei du mėnesiai.

Sovietų Sąjunga sukūrė atmonę bombą maždaug per tiek pat laiko, kaip ir Jungtinės Valstijos. Kurčiatovui buvo duoti penkeri metai šiam tikslui pasiekti, o jis užtruko ketverius, pradėjęs įgyvendinti šį itin plačios apimties projektą 1945 m. rugpjūtį.

Sovietų Sąjunga sukūrė atmonę bombą maždaug per tiek pat laiko, kaip ir Jungtinės Valstijos. Kurčiatovui buvo duoti penkeri metai šiam tikslui pasiekti, o jis užtruko ketverius, pradėjęs įgyvendinti šį itin plačios apimties projektą 1945 m. rugpjūtį.

Jungtinėms Valstijoms prireikė beveik tiek pat laiko: nuo 1941 m. spalio 9 d., kai Rooseveltas Vannevarui Bushui leido suprasti, jog visais įmanomais būdais sieks, kad būtų greičiau įgyvendinamas atominis projektas, iki „Trinity“ bandymo 1945 m. liepos 16 d. praėjo treji metai ir devyni mėnesiai. Laiko tarpas tarp pirmųjų grandininių reakcijų (1942 m. gruodžio 2 d. ir 1946 m. gruodžio 25 d.) ir pirmųjų bandymų taip pat panašus. Tai dar labiau stebina: abiem atvejais sugaišta dvejus su puse metų, skirtumas – mažiau nei trys savaitės.

Sovietų bandymas buvo įspūdingas pasiekimas. Būtent Jungtinės Valstijos parodė, kad bombą įmanoma pagaminti, o SSRS gavo išsamų pirmosios JAV plutonio bombos aprašymą. Tačiau kilo problemų ne tik dėl bombos konstrukcijos. Reikėjo sukurti atominę pramonę, kuri tiektų medžiagas bombai. Tai buvo milžiniškas iššūkis karo nualintai ekonomikai.

Stalinas suteikė šiam projektui didžiausią pirmenybę. Jis buvo įsitikinęs, kad vargana šalies padėtis negali atitraukti nuo siekiamo tikslo. Sovietų Sąjungos lyderis nurodė Kurčiatovui organizuoti projektą „su rusišku užmoju“. Stalinas siekė ne tik turėti atominę bombą – jis troško turėti ją kaip įmanoma greičiau. Nebuvo mėginama kaip nors sumažinti projekto kainą, kad galima būtų paskirstyti išteklius kitiems tikslams. Pirmenybės buvo kategoriškai atskirtos. Nesistengta ieškoti jokių sąlyčio taškų ar kompromisų.

Eksperimentinio reaktoriaus surinkimas. 1946 m.
Foto: Leidykla "Briedis"

Stalininė komandinė ekonomika buvo suprojektuota vien šiam tikslui: be gailesčio siekta primesti vadovybės pirmenybes, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad labai trūko išteklių kitoms sritims. Prievarta buvo esminė šios sistemos dalis, tad buvo visai logiška vadovu paskirti Beriją, nes jis geriau nei kas nors kitas gebėjo išspausti išteklius iš karo suniokotos ekonomikos.

Tačiau Stalinui ir Berijai pasisekė, kad Kurčiatovas tapo projekto moksliniu vadovu. Jis aiškiai suvokė, ką reikia daryti. Šis mokslininkas užmezgė draugiškus santykius su Pervuchinu, Vannikovu, Zaveniaginu bei kitais vadovais. Jis puikiausiai sugebėjo dirbti kartu su Stalinu ir Berija. Kurčiatovas išsaugojo savo kolegų mokslininkų pagarbą net tada, kai intensyviai spausdamas reikalavo kaip galima greičiau užbaigti projektą. Kartais jis familiariai vadintas Barzdyla, o kartais (ne taip meiliai) – Kunigaikščiu Igoriu.

Prisiėmęs jam patikėtą atsakomybę, Kurčiatovas nesistengė permesti jos kitiems. Jis gebėjo puikiai vertinti gabumus ir atrinko tinkamus žmones, įstengiančius atlikti reikiamas pareigas įgyvendinant šį projektą. Šis fizikas daugiau nei kas nors kitas prisidėjo prie to, kad politiniai vadovai, administratoriai ir mokslininkai dirbtų siekdami to paties tikslo.

Dirbti Berijai nebuvo lengva. Prieš atliekant pirmąjį bandymą, jis buvo pasirinkęs kandidatus, kurie galėtų pakeisti žymiausius mokslininkus. Įvykus bandymui, Berija, akivaizdžiai susierzinęs dėl to, kad sustiprėjo Kurčiatovo autoritetas, išsikvietė Alichanovą ir paklausė, ar jis nesutiktų perimti šio mokslininko pareigų. Alichanovas atsisakė, pareikšdamas, kad neturi Kurčiatovui būdingų organizacinių gabumų. Alichanovas papasakojo Kurčiatovui apie šį pokalbį, patikindamas jį, kad atmetė Berijos pasiūlymą. Neaišku, ar politinis lyderis išties norėjo atleisti Kurčiatovą, ar tik parodyti, kam iš tikro priklauso valdžia. Pastaroji versija įtikinamesnė, nes Berija buvo suinteresuotas projekto sėkme ir aiškiai suvokė, koks svarbus Kurčiatovas siekiant šio tikslo.

Vokiečiai nežymiai ir labai ribotu mastu prisidėjo prie atominio projekto. Vokiečių mokslininkai neatliko svarbaus vaidmens kuriant atominę bombą. Išimtis buvo tik vienas tyrėjas – Nikolausas Riehlis ir jo grupė, lemtingu projekto laikotarpiu gaminusi urano metalą. Tačiau šiek tiek urano metalo jau buvo pagaminusi Zinaida Jeršova. Tad sunku patikėti, kad sovietų mokslininkai nebūtų sugalvoję būdo, kaip gaminti jį pramoniniu mastu. Riehlis leido sutaupyti kelias savaites ar – daugiausia – kelis mėnesius įgyvendinant projektą.

Vokiečiai tyrė dujinę difuziją taip pat, kaip ir sovietų mokslininkai, bet šis tyrimas sovietams nebuvo esminis. Net tais atvejais, kai vokiečių buvo prašoma padėti įrengti difuzijos įmonę, jie, atrodo, tik minimaliai prisidėdavo. Vokiečių mokslininkai atliko reikšmingą darbą centrifugų tyrimo srityje, tačiau tai nebuvo panaudota pramoniniu mastu iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos.

Vertingesnė buvo žvalgybinė informacija – ypač ta, kurią sovietai gaudavo iš Klauso Fuchso. Šis mokslininkas prisidėjo įgyvendinant branduolinį projektą dviem būdais. Jis padėjo sutelkti sovietų pastangas karo metais. Vėliau Fuchsas parūpino išsamų plutonio bombos konstrukcijos aprašymą.

Igoris Kurčiatovas ir Julijus Charitonas Vidurinėje Azijoje, atlikus 1953 m. termobranduolinį bandymą.
Foto: Leidykla "Briedis"

Šio fiziko prisipažinimas leidžia suprasti, kad jis nedaug prisidėjo kitais plutonio bombos kūrimo etapais:

Fuchsas man sakė, kad 1948 m. jis neperdavė rusų agentui daugybės informacijos, kurią buvo surinkęs tuo metu, kai dirbo Harvelyje tobulindamas brėžinius ir ieškodamas tinkamiausių plutonio gamybos reaktoriaus veikimo metodų. Tyrėjas buvo nustebęs, kad šia tema jo buvo labai nedaug klausinėjama...

Paklausus Fuchso apie kuro strypų gamybos būdus, jį apstulbino ypatingas šio klausimo pobūdis. Mokslininkas nusistebėjo, kad „nebuvo teiraujamasi apie tai, kaip uranas gaunamas iš jo rūdos, kaip ruošiami gryno urano papildiniai ar metalai, apie konservavimo techniką, urano strypo parametrus ar apie grafito ruošimo būdus, jo grynumą bei parametrus“.

Be abejo, Fuchso suteikta informacija leido Sovietų Sąjungai sukurti atominę bombą gerokai greičiau, nei ji būtų buvusi sukurta kitu būdu. Pats Fuchsas manė, kad jis padėjo Sovietų Sąjungai sutaupyti kelerius metus, nors, šiek tiek geriau pamąstęs, patikslino, kad pagreitino sovietų bombos kūrimo darbus „mažiausiai vienais metais“. Tačiau Fuchsas, kuris niekada nebuvo lankęsis Sovietų Sąjungoje, beveik nieko nežinojo apie sovietų fizikos būklę.

Labiausiai kvalifikuoti tyrimai rodo, kad žvalgybinė informacija leido Sovietų Sąjungai sutaupyti nuo vienų iki dvejų metų. Šie skaičiavimai skamba įtikinamai, nors jie, žinoma, tik teoriniai.

Labiausiai kvalifikuoti tyrimai rodo, kad žvalgybinė informacija leido Sovietų Sąjungai sutaupyti nuo vienų iki dvejų metų. Šie skaičiavimai skamba įtikinamai, nors jie, žinoma, tik teoriniai. Edwardas Telleris tvirtino, kad Sovietų Sąjunga be Fuchso pagalbos nebūtų galėjusi sukurti atominės bombos dar dešimt metų, nes reikėjo didžiulio išradingumo projektuojant implozijos mechanizmą. Tačiau atrodo, kad taip nuvertinami sovietų fizikų gebėjimai, mat tokie mokslininkai kaip Charitonas, Zeldovičius ir Ščiolkinas tyrė detonacijos bei sprogimų sritis dar iki karo ir vykstant karui.

Negana to, ignoruojamas faktas, kad bomba su uranu-235 buvo detonuota 1951 m., tad, net jei sovietų fizikai nebūtų sugebėję sukurti plutonio implozijos metodo, jie iki 1951 m. būtų pajėgę sukurti paprastesnę užtaisomą urano-235 bombą.

Net ir turint omenyje Fuchso suteiktą informaciją, reikėjo dar labai daug nuveikti projektuojant ir kuriant plutonio bombą. Pamokomas palyginimas su britų projektu, kurį įgyvendinant 1952 m. buvo išbandyta jų pirmoji atominė bomba. Karo metais Didžiajai Britanijai Los Alamose atstovavo 19 mokslininkų, tarp jų ir pats Fuchsas.

Tačiau 1946 m. Jungtinės Valstijos nustojo dalytis informacija apie branduolio dalijimąsi. 1947 m. Britanijos vyriausybei nusprendus pasigaminti atominę bombą, britų mokslininkai sugebėjo parengti darbo vadovą, kuriuo vadovaudamiesi kūrė amerikietiškosios plutonio bombos kopiją.

Pirmųjų trijų SSRS branduolinių ginklų modeliai. Iš kairės: „sluoksniuotasis pyragas“, išbandytas 1953 m. rugpjūčio 12 d., 40 kilotonų bomba, išbandyta 1951 m., pirmoji SSRS atominė bomba. Arzamasas-16, Branduolinių ginklų muziejus.
Foto: Leidykla "Briedis"

Pasak Margaret Gowing, šiame vadove buvo pateikta „puiki idėja, kaip sutelkti gamybines pastangas, reikalingas surenkant bombos sudedamąsias dalis ir bandymui atlikti reikalingą aparatūrą“. Britų komandai, be Fuchso, dar priklausė tokie žymūs fizikai kaip Peierlsas ir Frischas – jie žinojo gerokai daugiau, nei Fuchsas perdavė į SSRS. Vis dėlto pagaminti ir išbandyti pirmąją britų atominę bombą buvo, Gowing žodžiais tariant, „sudėtingas uždavinys, ir ekspertai suvokė, kad penkeri metai, per kuriuos reikėjo „pateikti sprendimą“, nebuvo ilgas laikotarpis“.

Kiek laiko Sovietų Sąjungai reikėjo atominei bombai ištobulinti, daugiausia lėmė ne kas kita, o urano prieinamumas. Kai tik Kurčiatovas įgijo pakankamą kiekį urano, jis sugebėjo pastatyti ir paleisti eksperimentinį reaktorių. Pirmasis gamybinis reaktorius buvo pastatytas, kai tik pasigamintas reikiamas kiekis jam skirto urano. Fizikai buvo pasirengę sumontuoti ir išbandyti bombą iškart išskyrus pakankamai plutonio iš reaktoriuje apšvitinto urano ir pavertus šį plutonį dviem metaliniais pusrutuliais.

Būtent nuo to, o ne nuo paties ginklo konstravimo ir tobulinimo priklausė, kiek laiko Sovietų Sąjungai reikėjo bombai sukurti. Vernadskis ir Chlopinas buvo teisūs, 1940 m. pabrėždami, kad labai svarbu įsigyti urano. Didžioji 1943–1945 m. nesėkmė buvo tai, kad tuo metu nebuvo labiau pasistengta ieškoti urano Sovietų Sąjungoje.