Turiu jums keturias naujienas: vieną gerą, kitą blogą, trečią blogesnę ir ketvirtą visiškai niūrią.

Pirmoji yra tokia, kad yra šioks toks mažytis progresas. Pirma, atsirado žodis „mobingas“, anksčiau buvo bet kur ir bet kam vartojamas netikslus žodis „patyčios“, kuris apėmė viską, nuo kritinio straipsnio apie spektaklį arba parašymo apie parvykusius į Tėvynę emigrantus plastikinėm šlepetėm ir automobilių numeriais „P15K NX“, iki vaikų žiaurumo mokykloje vienas kitų atžvilgiu, pedagogų siautėjimo ir mokinių terorizavimo už uždarų durų, dėstytojų priekabiavimo prie studenčių, „nestatutinių santykių“ arba „diedovščynos“ kariuomenėje, Viduramžių stiliaus kankinimų įkalinimo įstaigose su kalinių gaujomis, kurios veikia administracijai tyliai žinant ir tikintis, kad gal per dažnai vieni kitų nenužudys, ir iki galios santykių medicinos įstaigose, apie kuriuos šiandien ir pakalbėsime.

Dabar bent jau dalis žmonių suvokia problemą ir svarsto, kad ir nedrąsiai ir ne visad taikliai, ką čia galima būtų padaryti (maža informacija: įstatymų pataisos dažniausiai neveikia, veikia institucinės kultūros keitimas ir mobingo netoleravimas kasdieniame gyvenime).

Dabar bent jau dalis žmonių suvokia problemą ir svarsto, kad ir nedrąsiai ir ne visad taikliai, ką čia galima būtų padaryti (maža informacija: įstatymų pataisos dažniausiai neveikia, veikia institucinės kultūros keitimas ir mobingo netoleravimas kasdieniame gyvenime).

Blogoji naujiena, arba naujiena Nr. 2, yra tokia, kad pasikeitimai yra labai lėti. Amžinatilsį gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis, tegul jam būna lengva žemelė, taip ir iškeliavo į geresnį pasaulį, deja, nesupratęs, ką darė negerai ir kas yra visiškai neleistina, jei norime gyventi pasaulyje, kur kuo mažiau yra emocinio smurto ir kas neleistina galios santykių atveju.

Ne jis vienas: pavyzdžiui, yra tūkstančiai žmonių, kurie taip ir nesupras, kad vaikų negalima mušti niekada – nei per kombinezoną, nei per niekur – ir kurie įsitikinę, kad jeigu juos mušė jų tėvai, tai ir jiems galima.

Yra žmonių, kurie nesupranta, kad „Barnevernet“ Norvegijoje, atimantys vaikus iš netinkamai besielgiančių tėvų, nėra problema – problema yra tai, kad daugelis emigrantų iš labiau senamadiškų šalių tiesiog nesupranta, kad jie jau gyvena kitokiame pasaulyje, ir tas pasaulis prie jų nesiderins, ir problema yra tėvų elgesys, kuris sukelia pasekmes.

Tie emigrantai labai didele kaina suvokia, kad, jei jie bandys tą naująjį pasaulį ignoruoti, bus pasekmės. Bet senojo raugo žmonės yra neamžini, į jų vietą ateina nauji: pavadinkime juos nemuštąja karta, kurie jau yra iš laisvojo pasaulio, o ne iš sovietinio lagerio ir armijos kareivinių konteksto.

Dar blogesnė naujiena (naujiena Nr. 3) yra tokia, kad medicinos įstaigos – kaip ir, pavyzdžiui, kariuomenė – yra organizacija, kuri privalomai paremta hierarchija ir galios santykiu.

Medikas yra labai didelių žinių, jautrių ir stiprių rankų, sudėtingo ir sunkaus mokslo žmogus, kuriam visuomenė, jo kolegų rankomis ir balsais, suteikia labai dideles galias – dažnai savo nuožiūra veikti ant ribos tarp paciento gyvybės ir mirties, net teisę klysti to paciento mirties kaina ir bus išteisintas, jei ta rizika buvo apgalvota. Tai natūralu ir taip yra visur pasaulyje, ne tik pas mus.

Tačiau atkreipkite dėmesį: tos galios suteikiamos (ir atimamos) kolegų rankomis ir balsais. Patirtis, praktikos metai, atliktų operacijų skaičius ir statusas medicinos įstaigoje yra viskas, kaip antpečiai kariuomenėje – kad ir koks tu jaustumeisi kietas, tu esi praktiškai niekas, kol tavo gebėjimų nepatvirtino kitas, su didesniais antpečiais, kuris pats praėjo tokį kelią.

Kariuomenėje irgi panašiai: kuo didesnė tavo patirtis ir kovų kelias, tuo aukštesnis laipsnis, tuo daugiau gyvybių priklauso nuo tavęs.

Ir hierarchija, deja, veikia pagal paprastą formulę, kurią savo pavaldiniams išaiškino Tonis Sopranas, serialo „Sopranai“ personažas, organizuotos nusikalstamos grupuotės vadeiva: „mūsų biznyje pinigai lipa į viršų, šūdai teka į apačią“. Medicinoje gal ne viskas apie pinigus: tai ir valdžia, ir statusas, ir neklystamumas, tačiau žemyn teka būtent tai, ką paminėjau anksčiau.

Kuo tu jaunesnis darbuotojas, kuo mažiau patirties turi, tuo tu labiau priklausomas nuo visų, kas aukštesnis pagal rangą. Jaunų genijų niekas nelaukia: įsteik savo kliniką, tada galėsi būti labai gudrus, o kol kas nesvajok šokti aukščiau bambos. Ir mes turime būdų tau parodyti tavo vietą.

O jei būsi užsispyręs, tai mes didinsime tau skausmo poveikį, kol suprasi, kas čia viršininkas. Sistema visada gina save ir negaili nesisteminių.

Taip yra ne tik medicinoje, bet visur, kur yra galios santykis. Universitetuose ir institutuose tas pats: pasiekę įtakos ir autoriteto viršūnę, šviesuliai dažnai supranta, kad aukštyn ropštis jau nebesigaus, amžius ne tas, visi pagrindiniai pasiekimai padaryti, todėl gina iškovotą teritoriją, ir nesvarbu, kokia kaina.

Taip yra ne tik medicinoje, bet visur, kur yra galios santykis. Universitetuose ir institutuose tas pats: pasiekę įtakos ir autoriteto viršūnę, šviesuliai dažnai supranta, kad aukštyn ropštis jau nebesigaus, amžius ne tas, visi pagrindiniai pasiekimai padaryti, todėl gina iškovotą teritoriją, ir nesvarbu, kokia kaina. Retai kas turi tiek pasitikėjimo savo jėgomis, tiek vidinės ramybės, kad kelia ir įgalina jaunus žmones ir nebijo, kad jaunimas juos aplenks.

Beje, tas pats yra tokioje konkurencingoje ir žiaurioje srityje kaip teatras ar televizija. Režisierius, teatro vadovas arba TV prodiuseris yra Dievas visagalis, ir jam galima beveik viskas.

Kažkada mano naujas šefas BBC pasakojo, atėjęs į mūsų skyrių: „Aš atėjau iš televizijos, ir pas mus taisyklė tokia: FIFO, „fit in or fuck off“.“

Čia jis perfrazavo žinomą logistikos akronimą: „first in – first out“ (kuri prekė anksčiau atvyko į sandėlį, ta pirmoji ir išvežama iš jo), pakeitęs televizine išmintimi „prisitaikyk arba šiaušk na*ui“.

Apie televizijos vadovų manieras buvo girdėjęs iš kolegų, o žiniasklaidoje tai pasirodydavo, kai kas nors iš darbuotojų nusižudydavo arba iškeldavo bylą korporacijai: BBC yra prodiuserių kategorija, vadinamieji „BAFTA Bastards“ („BAFTA šunsnukiai“, BAFTA yra Britanijos kino ir televizijos apdavonojimai), tai žmonės, kurie kasmet sužeria apdovanojimus, ir kuriems leidžiama praktiškai viskas – darbuotojų terorizavimas, patyčios, riksmai filmavimo aikštelėje, priekabiavimas prie kiekvieno sijono ir praktikančių krušimas grimo kambariuose: daryk ką nori, jei tau tai padeda laimėti mums apdovanojimus.

Atvejų, kuomet netinkamas elgesys medicinos įstaigose išaiškinamas, yra labai mažai, nes apie juos turi paliudyti kiti medicinos darbuotojai, o jie nėra nepriklausomi ir nori ne tik šio darbo neprarasti, bet ir tolimesnės karjeros nesusigadinti

Aš žadėjau vieną dar blogesnę naujieną, visai niūrią, naujieną Nr 4. Lengvos išeities iš šios situacijos nėra.

Atvejų, kuomet netinkamas elgesys medicinos įstaigose išaiškinamas, yra labai mažai, nes apie juos turi paliudyti kiti medicinos darbuotojai, o jie nėra nepriklausomi ir nori ne tik šio darbo neprarasti, bet ir tolimesnės karjeros nesusigadinti (jei būsi liudijęs prieš ligoninės vadovą arba skyriaus vedėją vienoje ligoninėje, gali būti ramus, kad apie tave žinos bet kurioje šalies medicinos įstaigoje, kaip apie nepatikimą žmogų ir bėdų ieškotoją). Bylos ir tyrimai subliūkšta, nes liudytojai tyli.

O tylėjimas, jei turi ką pasakyti, yra melas. Dievo įsakymas liepia nemeluoti, bet, deja, nepasako, ką daryti tiems žmonėms, kurie yra pernelyg silpni ir pažeidžiami, kad sakytų tiesą.