Iš eurokomisaro Virginijaus Sinkevičiaus Seimo Europos reikalų komiteto balandžio 30 d. posėdyje sulaukiau atsakymo, kad šia iniciatyva siekiama didesnės piliečių įtraukties. Tačiau reikia pabrėžti, kad nerasime Europos Sąjungoje valstybės narės Parlamento, kur politikai nekalbėtų apie Europos Sąjungą, neįtrauktų visiems aktualių problemų diskutuojant tarpusavyje ir komunikuojant su rinkėjais.
Tą turint galvoje, komisaro minėta abstrakti įtraukties sąvoka iš esmės nieko ir nepasako. Kaip ir ES viceprezidentės Dubravkos Šuicos per debatų dėl Europos ateities forumo atidarymą LR Seime transliuotas video sveikinimas, kuriame išsakytas, tačiau niekuo taip ir neparemtas teiginys, kad „Politika (Europoje) negali būti formuojama taip, kaip iki šiol <...>“.
Kai minėtame ERKo posėdyje iškėliau Konferencijos darbotvarkės klausimą, kokias pasekmes – juridines ar politines – turės Konferencijos Sesijų metu nubalsuotas sprendimas, komisaras Virginijus Sinkevičius taip pat neturėjo atsakymo.
Įtaresni piliečiai gali pagalvoti, kad prisidengiant Konferencija siekiama pakeisti ES sutartis tam, kad būtų išplėstas kvalifikuotos daugumos balsavimo principas šakinėse ES tarybose, pirmiausia Užsienio politikos ir saugumo bei gynybos srityse. Taip pat realizuojant Spitzenkandidaten idėją, kuri įgalintų Europos Parlamentą rinkti Komisijos pirmininką, tą teisę perimant iš Vadovų Tarybos, o tai reiškia, kad pačios valstybės narės netektų svarbių galios svertų.
O gal siekiama, kad rinkimai į ES Parlamentą vyktų pagal europinių partijų bendrus sąrašus, dėl ko galimybių turėti Lietuvos atstovų Europos parlamente realiai neliktų. Ar tai atitinka mūsų valstybės interesus? Mano nuomone, ne.
Kai rašiau šias pastabas, tai tebuvo tik mano spėjimai, kuriuos gegužės 9-ąją, inauguruojant Konferenciją Strasbūre, atvirai patvirtino Europos Parlamento pirmininkas Davidas Sassolis. Jis nekalbėjo apie klimato kaitos iššūkius, inovacijas, skaitmenizaciją, socialinį piliečių saugumą, pasipriešinimą dezinformacijai ir hibridiniams karams ar ES plėtrą. Iš esmės jo kalboje dominavo mintys apie ES institucines pertvarkas, taigi ir Sutarties keitimą. Štai keletas „iškalbingų“ jo tezių:
„ES reikia turėti aiškias kompetencijas daugelyje sričių, kur pavieniui valstybės narės būtų tiesiog marginalizuotos. ES turi būti pajėgi daryti greitus sprendimus, nes piliečiai nori, kad ES greitai reaguotų į jų poreikius, tačiau jeigu demokratija turi nutarti vienbalsiai, jeigu gali būti veto, tai kaip tuomet ES gali atsakyti efektyviai?
Mums reikia su savimi dirbti. Todėl reikia mąstyti, kaip sustiprinti centrinį Europos Parlamento vaidmenį ir suteikti jam iniciatyvos teisę.
EP privalo turėti iniciatyvos teisę, kaip ją turi kiekvienas nacionalinis parlamentas. EP turi turėti iniciatyvos teisę ir teikti teisėkūros pasiūlymus EK ir Tarybai, ne tik juos gauti. Tai sustiprintų demokratiją. Taip pat turime sustiprinti rinkimų skaidrumą ir sudaryti galimybę piliečiams parodyti, ką jie pasirinktų EK pirmininku.
Tikiuosi, kad Konferencija aptars Spitzenkandidaten klausimą, nes tvirtai tikiu, kad tai atlieptų piliečių poreikį turėti didesnę įsitraukimo galimybę. Taip pat kritiškai svarbu aptarti vienbalsiškumo Taryboje klausimą, kaip jau minėta anksčiau.“
Iš šių EP Pirmininko išsakytų vizijų galime matyti siekį ES paversti viršvalstybine sąjunga, sukaupiančia vis daugiau galios politikoms, kurios iki šiol gerai buvo ir yra įgyvendinamos nacionaliniu lygmeniu arba dvišaliu atskirų valstybių bendradarbiavimu. Ir čia nebuvo aukšto rango politiko „džiazas“, tokio lygio ES pareigūnai tokiuose renginiuose kalba apsvarstę, pasvėrę ir suderinę kiekvieną žodį.
Sutinku, kad mums reikia išsamių diskusijų apie Europos Sąjungos dabartį ir ateitį, kad apsaugotume paveldėtas ir puoselėjamas nacionalines vertybes bei užtikrintume jau įtvirtintų europietiškų teisių gyvastį savo valstybėse, išsaugodami ir patį valstybių statusą, neklijuodami antieuropietiškų ar profederalistinių etikečių. Turime aiškiai laikytis pozicijos, kad save valdančios valstybės yra sėkmingo tarptautinio bendradarbiavimo kertinis akmuo.
Mano giliu įsitikinimu, šiandienos Europos Sąjunga yra puikus įrodymas, koks sėkmingas gali būti Europos šalių bendradarbiavimas. Neturėtume keisti veikiančios sistemos ją toliau centralizuodami.
Ir čia rimtą klausimą kelia itin dažnas Konferencijos idėjinių organizatorių nuolatinis piliečių nuomonių svarbos akcentavimas, toks atviras tiesioginės demokratijos metodo įvedimas. Gal kai kas siekia, kad Konferencijos renginiuose svarbų, jei ne lemiamą, balsą įgautų masinės piliečių „agoros“, o ne nacionaliniai tų pačių valstybių narių piliečių išrinkti parlamentai...
Gerai tą iliustruoja Konferencijos inauguracijoje Strasbūre vienos iš aktyvių piliečių neva naiviai užduotas klausimas europarlamentarui Guy Verhofstadtui, cituoju: „Kaip mes galime turėti tikrą europietišką kultūrą?“ Guy Verhofstadto atsakymas buvo vertas klausimo: „Aš galvoju, kad kultūra galėtų tapti Europos sąjungos kompetencijos dalyku.“ Kas reikštų kur kas didesnius ES įgaliojimus ir kultūros politikos srityje. Kaip sakoma, be komentarų...
Tai koks turėtų būti Lietuvos požiūris į Konferenciją? Kadangi toks projektas yra jau pradėtas realizuoti, struktūra įkurta, Lietuvai dalyvauti būtina kuo aktyviau. Mums patiems tai suteikia galimybę pasisakyti dėl to, ar mus tenkina dabartinė galių pusiausvyra Europos Sąjungoje, ar norėtume kažką keisti, ar mus tenkina esamos nuostatos, kurios šiuo metu vyrauja Briuselyje? Šie klausimai prasmingi, todėl turime rengti kiek įmanoma išsamesnius pokalbius ir diskusijas su Lietuvos gyventojais.
Visa, kas aukščiau išvardinta, skatina į Europos Ateities Konferenciją žiūrėti plačiai atmerktomis akimis ir joje aktyviai dalyvaujant dėti pastangas, kad išvengtume kuriozų.
Pavyzdžiui, kuomet tiesioginės demokratijos metodas pergalėtų atstovaujamąją demokratiją ir dirbančiųjų piliečių rankomis būtų „reformuojama“ Europa, dėl ko nacionalinių valstybių narių teisės būtų siaurinamos...