Šiandien lengvi ir bet kam prieinami pinigai tapo norma. Todėl ir valstybinio banko tautai nebereikia. Nes garsiai rėkti apie tokio darinio strateginę svarbą valstybei daugeliui buvo svarbu tik tol, kol patys tikėjosi tapti strateginės svarbos projektų dalimi.

Bet ir tuomet buvo per mažai diskutuota apie tai, kad yra daug verslų, kurių prie pinigų prileisti nereikia. Nei komercinių, nei valstybinių. Nes tie verslai neturi makroekonominės reikšmės ir gali gyventi tik tol, kol pigiai skolinasi.

Arba yra kuriami asimetriškos rizikos pagrindu: visą kapitalą pasiskolinsiu ir, jei verslas nepavyks, degs svetimi, o ne mano pinigai. Padidinus palūkanas ar atėjus kokiam nors sukrėtimui, jie vis tiek bankrutuotų. Ką labai gerai suprato didžiųjų bankų kredito rizikos vertintojai.

Įmonių, kurios yra labai neefektyvios, makroekonomine prasme nereikalingos ir realiai veikia tik tol, kol turi pigių (arba nemokamų) pinigų šaltinį. Verslas pats iš savęs nėra būtinai naudingas. Efektyvus verslas yra naudingas.

Visuomet egzistuoja projektų ir įmonių, kuriems skolinti ar kitaip duoti pinigų nereikia. Nes toks elgesys tik lemia įmonių „zombių“ kūrimąsi. Įmonių, kurios yra labai neefektyvios, makroekonomine prasme nereikalingos ir realiai veikia tik tol, kol turi pigių (arba nemokamų) pinigų šaltinį. Verslas pats iš savęs nėra būtinai naudingas. Efektyvus verslas yra naudingas.

Europoje įmonių „zombių“ problema jau sena. Daugiau nei dešimtmetį vykdoma skatinanti monetarinė politika, kuri kredito rinką tvindo nemokamais pinigais, sukūrė betikslių įmonių armiją. Šios normaliomis rinkos sąlygomis veikti negalėtų.

O dabar išgyvena vien dėl to, kad gali nuolat pigiai skolintis ir taip išlaikyti savo nepelningą veiklą.

Kokia čia problema? Žmonės bent turi kur dirbti, kažką daro, produktą kuria. Nors ir nelabai reikalingą, bet vis tiek!

Tokie argumentai turėtų prasmės, jei „zombiai“ nešvaistytų kitiems reikalingų resursų. Kapitalizmas veikia dėl laisvos rinkos ir sveikos konkurencijos. Prastai valdomos, pelno neuždirbančios įmonės turi mirti. Jų naudojamus resursus turi pasiimti geresni ir stipresni. Taip užtikrinant augimą bei evoliuciją, o ne stagnaciją.

Kuomet „zombiai“ dėl valstybinių intervencijų susirenka ir ilgesnį laiką turi per daug resursų, tų resursų negali gauti gerai veikiančios įmonės. Tai mažina visos ekonomikos augimo potencialą – kreiva resursų alokacija žlugdo efektyvumą, inovacijas.

Kuomet „zombiai“ dėl valstybinių intervencijų susirenka ir ilgesnį laiką turi per daug resursų, tų resursų negali gauti gerai veikiančios įmonės. Tai mažina visos ekonomikos augimo potencialą – kreiva resursų alokacija žlugdo efektyvumą, inovacijas.

Dėl to blogiau gyvename visi. Žmonės, kurie galėtų dirbti stipriose ir didelę vertę kuriančiose įmonėse, nusėda pas „zombius“, kur nei patys gali augti, nei įmonės auginti.

Lietuvoje ši problema niekada nebuvo labai opi. Iki šiol. Per ir po pandemijos sukurtos programos pradeda kelti nerimą dėl gerais norais grįsto valstybinių resursų švaistymo privačiam sektoriui.

Remiantis idėja, kad bet koks verslas yra kažkas nuostabaus, valstybė vis labiau linkusi dalinti nemokamus pinigus visiems. Niekas nedrįsta griežtai pasakyti, jog ne visi verslai yra nuostabūs. Jog dalis jų yra bereikalingi feniksų valdomi kioskai.

Plataus masto pinigų dalinimas be didesnių klausimų galėjo būti logiškas per pirmąją pandemijos bangą, kuomet buvo labai baisu ir niekas nežinojo, kokią įtaką virusas turės. Tačiau šiandien jau akivaizdu, jog pandemijos įtaka liks smarkiai koncentruota tam tikruose verslo sektoriuose, kurie nesudaro didelės Lietuvos ekonomikos dalies ir neturi sisteminės reikšmės.

Žinoma, tai nereiškia, jog jokių pagalbos priemonių verslui nereikia. Susprogdinti kelis sektorius bei dalį smulkiojo verslo būtų nei humaniška, nei tikslinga. Tačiau pagalba turėtų būti koncentruota ir gerai pamatuota. Atsižvelgiant tiek į patį verslą, tiek į jo socialinę bei makroekonominę įtaką.

Šiandien dar nėra aišku, kiek dienos pabaigoje bus pamatuota ir koncentruota pagalba. Pirmosios baimės paskatinta valdžia sukūrė visas prielaidas nemokamų pinigų tvanui Lietuvoje. Nuo Invegos ar VIVOS iki komercinių finansavimą įmonėms siūlančių institucijų – visi turi per daug pinigų ir per mažai idėjų, kur juos padėti.

Nesitikint, jog bankuose taip sparčiai augs indėliai, buvo prikurta įvairiausių verslo pagalbos programų, kurias vykdyti paskirti asmenys dabar laksto po rinką ir ieško, kam tuos šimtus milijonų atiduoti.

O šalia jų bėga bankų pardavėjai, kurių galvas (ir KPIs) spaudžia 20-30% metinis indėlių augimas prie vos kelis procentus siekiančio paskolų krepšelių augimo. Dar turime ir nebankinį įmonių finansavimo sektorių, kuris užsisuko prieš pandemiją ir susikūrė dėl smulkųjį verslą finansuojančių įstaigų trūkumo. Jiems pinigai taip pat galvas spaudžia.

Pinigų rinkoje yra per daug. Jei visi jie bus panaudoti, ateityje turėsime rimtų problemų. Nes ekonomikoje, geriausiu atveju, užveisime gaują „zombių“, kurie nuolat kels galvos skausmą, o juos sukūrus žudyti bus kaip ir gaila, nes juk tai yra darbo vietos, užimtumas.

Pinigų rinkoje yra per daug. Jei visi jie bus panaudoti, ateityje turėsime rimtų problemų. Nes ekonomikoje, geriausiu atveju, užveisime gaują „zombių“, kurie nuolat kels galvos skausmą, o juos sukūrus žudyti bus kaip ir gaila, nes juk tai yra darbo vietos, užimtumas. Na, o blogiausiu atveju, įvažiuosime į perteklinio likvidumo sukeltą krizę – kaip 1929 ar 2008 metais JAV.

Gelbėti reikia tikrai ne visus. Kapitalizmas neturi tapti pseudokomunizmu ir savęs parodija, kur bet koks verslas yra šventas vien todėl, kad jis yra. Verslas turi būti tvarus ir tvirtas. Išlikti turi geriausi ir stipriausi. Valstybinė pagalba reikalinga tik ten, kur ilguoju laikotarpiu ta pagalba yra objektyviai vertinga pačiai valstybei.

Humaniška ir teisinga dabar padėti tiems, kurie buvo priverstinai uždaryti dėl pandemijos. Padėti išsilaikyti tiesioginį smūgį gavusiems verslams tol, kol galioja veiklos apribojimai, kol gyvename keistomis sąlygomis. Yra visiškai būtina palaikyti uždarytą ekonomikos dalį tol, kol grįšime į normalų gyvenimą.

Tačiau visai kiti dėsniai turėtų galioti, kai kalbame apie ekonomikos gaivinimą ir išvažiavimą iš pandemijos. Nes mūsų ekonomika yra net labai gaji. Per 2020 ji augo, augs ir per 2021.

Pilti žibalą į ugnį, tikintis geros pabaigos, yra naivu. Dalinti nemokamus pinigus visiems norintiems augančioje ekonomikoje, turint pusantro karto daugiau indėlių nei paskolų vien bankinėje sistemoje, yra tiesiog kvaila. Spręsti neegzistuojančią likvidumo trūkumo problemą – tai sukelti perteklinį likvidumą su visomis to pasekmėmis.

Taip kyla krizės.