Viena, kai šito reikalauja koks gatvės fašistėlis, kurio blevyzgas būtų galima nurašyti kvailumui. Bet demokratinės Lietuvos prezidentas? Taip suformuluotu klausimu Gitanas Nausėda išsivalė kojas į Lietuvos Konstituciją. Artimiausia mintis – apkalta, kita – gal žmogus buvo paveiktas chemtrailu? Esu linkęs dėl chemtrailų nesiginčyti.

Bet pradžioje, kas ta liaudies demokratija? Trumpai tariant – daugumos galia. Ji iš principo yra autoritarinė, nes gviešiasi tapti vienintele kokias nors vertybes stumiančia jėga. Liaudies demokratija dažniausiai nedraugauja su socialine pažanga ir socialiai atsakinga ekonomika

Bet pradžioje, kas ta liaudies demokratija? Trumpai tariant – daugumos galia. Ji iš principo yra autoritarinė, nes gviešiasi tapti vienintele kokias nors vertybes stumiančia jėga. Liaudies demokratija dažniausiai nedraugauja su socialine pažanga ir socialiai atsakinga ekonomika. Ji visada prieš liberaliąją demokratiją, kuri siekia konsensuso tarp mažumos ir daugumos poreikių.

Liaudies demokratija spjauna į žmogaus teises, etninių ar seksualinių mažumų teises, moterų ir vyrų lygybę. Partnerystės įstatymas? Teisė į abortą? Pamirškite, nes gyvename „Marijos žemėje“, kurios vargdieniai spjauna į civilizuoto pasaulio normas ir bevelija likti savo olose, o geriausia – Putino valdomos Rusijos liaudies demokratijos glėbyje.

Pavyzdžiui, Nacionalinio susivienijimo vadai melais, dezinformacija, manipuliuodami pusiau tiesomis, iškraipydami faktus siekia tapti „tautos balso“ atstovais, esą kovojančiais prieš nekenčiamą valdantįjį elitą. Puikiai žinodami, kad „tautos balsas“ simbolizuoja gilias socialines žaizdas: socialinę nelygybę, skurdą, beviltiškumą, nesugebėjimą savęs realizuoti ir t. t. Telieka pyktis, neapykanta.

Tad kaip pavadinti nacionalinio judėjimo vadus, puikiai susipažinusius su demokratinio parlamentarizmo principais bei Lietuvos Konstitucija, bet eskaluojančius „tautos balsą“ (liaudies demokratiją) ir skatinančius neramumus, net smurtą tam, kad patys pagaliau atsidurtų Seime? Padugnėmis.

O kaip įvardinti Lietuvos prezidentą, keliantį klausimus, kurie dar labiau įaudrina tą dalį visuomenės, kuri apsiėmė ginti šeimą nežinia nuo ko? Taip, politika be populizmo neįmanoma, bet šiuo atveju žaidžiamas pavojingas demokratinei valstybės sandarai žaidimas. Kodėl dabar ir kokiu tikslu?

G. Nausėda negali nežinoti, kad šeimos maršo organizatoriai ne tik skatina neapykantą homoseksualiems asmenims, bet ir svajoja apie galimybę atšaukti demokratiškai išrinktus Seimo narius.

Ar G. Nausėdai taip pat parūpo naudotis žmonių nelaimėmis ir tamsumu provokuojant kultūros karus, propaguojant liaudies demokratiją, keliant sumaištį visuomenėje? Gal žmogus pasijuto nemylimas? O gal jam jau patarinėja filosofė Nida Vasiliauskaitė, puolusi ginti šeimos gynimo maršą taip pat nežinia nuo ko, nes maršo kritikai nėra pasisakę prieš žmonių teisę protestuoti prieš ką tik nori?

G. Nausėda ne pirmą kartą remia dešiniuosius radikalus vietoje to, kad visomis keturiomis gintų pažangą. Tą pažangą, kuri veda į jo taip ištrimituotą gerovės valstybę. Štai kas nutinka, kai kairė (socdemai) sąmoningai visus 30 metų atsisakė ginti kairiąją politinę kultūrą.

G. Nausėda ne pirmą kartą remia dešiniuosius radikalus vietoje to, kad visomis keturiomis gintų pažangą. Tą pažangą, kuri veda į jo taip ištrimituotą gerovės valstybę. Štai kas nutinka, kai kairė (socdemai) sąmoningai visus 30 metų atsisakė ginti kairiąją politinę kultūrą.

Parodoksalu, bet šiandien tai daro liberalai ir nuosaikieji konservatoriai. Politologas Mažvydas Jastramskis pastebi, kad paprastai parlamentas būna pažangesnis už visuomenės mainstreemą. Bet jeigu jis be atodairos pradėtų įgyvendinti idėjas, prieštaraujančias vyraujančioms visuomenės nuostatoms, rezultatas būtų toks – radikalų konsolidavimas ir jų atėjimas į valdžią.

Politologas nesiūlo veiksmų plano, kaip išeiti iš padėties taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Planą turi siūlyti politikai, bet politikai Lietuvoje (su prezidentu Gitanu Nausėda priešakyje) labiau linkę stoti prieš progresyvumą, nei nukreipti visuomenės dėmesį nuo kultūrinių karų į rimtesnes socialines, ekonomines problemas.

Nuolaidžiavimas „tautos balsui“ sudaro sąlygas reikštis akmens amžiaus „patriotams“ – nacionalistams, kurių vienintelis tikslas – patekti į Seimą. Neapykantos kurstymas ir pakilusi „liaudies demokratijos banga“ jiems – pats geriausias ir vienintelis būdas to pasiekti. Prezidentas su savo tendencingai sudėliotais klausimais apklausoje, akivaizdu, eilinį kartą stojo į jų pusę.

Kaip turėtų elgtis G. Nausėda, prieš rinkimus žadėjęs būti visų prezidentu ir tai norėdamas įrodyti? Jis galėtų nuosekliai iškomunikuoti visuomenei, kad, pavyzdžiui, audrą stiklinėje keliantis Partnerystės įstatymas nėra valstybės gyvybės ir mirties klausimas, nors paraštiniai teigia atvirkščiai – šaukia, rėkia apie neva naikinamą šeimą ir valstybę.

Galėtų paskelbti, kad Partnerystės įstatymas būtinas tam, kad kartu gyvenantiems santuokos nesudariusiems asmenims būtų taikoma teisinė apsauga ir jų tarpusavio santykiai būtų teisiškai reglamentuoti. Kur čia grėsmė šeimai ar valstybei?

Atseit stodami į tradicinės šeimos pusę (gal tikriau – abejingai stebėdami kelių nevykėlių desperatiškus bandymus sukelti vos ne bolševikinę revoliuciją), Prezidentas ir jo rėmėjai užsimerkia prieš realias Lietuvos šeimų problemas, dėl kurių negebėjimo spręsti, G. Nausėda turėtų rautis plaukus ir plėšytis marškinius.

Štai, iš 2019 m. įregistruotų 19,5 tūkst. santuokų, ištuokas įregistravo 8,7 tūkst. porų. Daugiau nei pusė (54 proc.) 2019 m. išsituokusių porų turėjo vaikų iki 18 metų amžiaus. Po ištuokos šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi 6,7 tūkst. vaikų (OSP. 2020). Šitoks kiekis nesaugių, sutraumuotų vaikų per vienerius metus! Tai jau ne grėsmė, tai – katastrofa.

O tendencija gyventi „susimetus“ tik stiprėja ir čia jau joks šeimų gynimo maršas nepadės. Turime pripažinti realybę ir pagaliau priimti Partnerystės įstatymą, ginantį abiejų partnerių teises, neatsižvelgiant į lytį. Ar G. Nausėda pagaliau pasisakys prieš gatvės reikalavimą perduoti šį klausimą referendumui?

Patikėję šį svarbų klausimą neprognozuojamam „tautos balsui“, o ne teisėtai išrinktam Seimui, rizikuojame nežinia kuriam laikui likti posovietine ES provincija, kurioje vieni piliečiai yra lygesni už lygius.

Patikėję šį svarbų klausimą neprognozuojamam „tautos balsui“, o ne teisėtai išrinktam Seimui, rizikuojame nežinia kuriam laikui likti posovietine ES provincija, kurioje vieni piliečiai yra lygesni už lygius. Ar tikrai norime savo rankomis paralyžiuoti demokratiją ir paskelbti partijų programas, kaip ir pačias partijas, nebereikalingomis?

G. Nausėda ir jį remiantys vis kartoja, kad kai kurių svarbių visuomenei problemų sprendimą geriau atidėti, mat jų sprendimas jau šiandien kiršina visuomenę. Ar įmanoma nekiršinti visuomenės ir kartu apginti pažangią politiką?

Prieš atsakant į šį klausimą, būtina dekonstruoti teiginį „visuomenės kiršinimas“. Šis teiginys Lietuvoje tapo konservatizmo gynėjų leitmotyvu, kurį Seime aktyviai platina karbauskininkai, uspaskininkai, konservatyvioji TS-LKD dalis, ir kai kurie socdemų frakcijos nariai.

Šiuo konstruktu taip pat noriai naudojasi prezidentūra, nesibodinti prezidento kritiką įvardinti antivalstybine. Teiginys „nekiršinkite visuomenės“ tapo argumentu, tolygiu grasinimui ir šantažui „Ateisim ir nafig nuversim Seimą“. Sutikęs pasiduoti bauginimui (parlamentui atsisakius ginti pažangią politiką), Seimas taptų gatvės ir konservatizmo įkaitu.

Pasekmės liberaliajai demokratijai būtų išties pavojingos, nes partijos Seime nustotų atstovauti savo rinkėjams. Jei taip atsitiktų, demokratija būtų „pastatyta į kampą“, o liaudies demokratija laimėtų. Štai kodėl jos gynėjai nuožmiai reikalauja dėl kiekvieno progresyvaus projekto (pvz., Partnerystės įstatymo) sušaukti referendumą.

Agituodami, žinoma, prieš tai nuleisti referendumui būtinų balsų skaičių nuo 300 000 iki 100 000. (Jei taip atsitiktų, jau po kelių mėnesių dainuotume ditirambus Putinui ir jo karinėms įguloms Lietuvoje).

Išvada: taip, deja, nei prezidentas G. Nausėda, nei dalis Lietuvos visuomenės nėra pasiruošusi Vakarų demokratinei kultūrai. Girdimas kai kurių išsigandusių politologų kvietimas keisti visuomenę „žingsnis po žingsnio“, garantuoja dar trisdešimt metų blaškymosi po slavišką vergo kultūros dykumą.

Kokius lyderius iškelia liaudies demokratija ir kuo visa tai baigiasi, puikiai parodo pasaulio radikalų žvaigždės Donaldo Trumpo epopėja. Jis buvo išmestas iš valdžios lyg musė iš barščių. Ką tai mums sako? O gi tai, kad pasipriešinimas liaudies demokratijai atsiperka, JAV į chaosą nenuklydo.

Todėl G. Nausėda turėtų rimtai išanalizuoti savo paramos „tautos balsui“ pasekmes jam pačiam, jeigu jis vis dar svajoja išlikti antrai kadencijai. Politikams svarbu nepamiršti pareigos ginti ir atsakomybės puoselėti Lietuvos demokratiją. Tik jiems elgiantis principingai, mistinis „tautos balsas“, kviečiantis išpažinti liaudies demokratiją, nekels grėsmės pačiai demokratijai.