Aukščiausiojo politikos hierarcho išsijungimas šioje parako tvaiko pritvinkusioje kasdienybėje kuo toliau, tuo labiau krypsta link neoficialaus tylaus pritarimo marširuotojams. Nepareiškia pritarimo. Bet ir nepasmerkia. Nekomentuoja, tarsi nieko nevyktų. Kažin kaip ši tyla skambės, kai tūkstančių Lietuvos gyventojų manifestaciją neatšaukto karantino sąlygomis pakomentuos kaimynai – Latvijos ar Estijos prezidentai?

Prieš porą mėnesių tokia elegantiška „super partes“ (lot. virš visų) laikysena buvo suprantama. Kol maršą fermentavo anekdotiniai marginalai, kol jo organizacijoje visokie keisti kvapai sklido gal ir buvo galima ant firminio blanko biurokratiškai atsirašyti: „Nėra galimybių susitikti“. Dabar, kai vis aršesnis, vis labiau populistinis maršo ritmas įsuka stambias partijas ir jų lyderius, prezidentinė tyla tampa kažkokia keista byla.

Kadangi prezidento rinkimuose balsavau už Gitaną Nausėdą – europietiškųjų vertybių gynėją ir puoselėtoją, jo hipotetinį komentarą dėl gegužės 15 - osios susibūrimo įsivaizduočiau taip: „Laikas perprasti ir įvertinti tokius reiškinius kaip homofobija, transfobija, bifobija, nes jie nuolat kėsinasi paminti žmogaus orumą. Diskriminacija dėl lytinės orientacijos yra aiškus lygybės principo pažeidimas, jis prieštarauja žmogaus teisėms“.

Argi blogai toks pareiškimas nuskambėtų? Manau, kad puikiai. Juolab, kad šiuos žodžius ištarė ne koks nors LGBT parado dalyvis, o vienos didžiojo septyneto (G 7), labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių vadovas.

Roma Stambulo konvenciją ratifikavo prieš aštuonerius metus, bet per tą laiką šioje šalyje niekas nepasikeitė: transgenderiai neužplūdo moterų tualetų ir rūbinių, tradicinės šeimos ir toliau sekmadieniais rinkosi lazaniją valgyti. Kita vertus, homofobai ir transfobai toliau siautėjo, moterys toliau kentėjo nuo vyrų smurto.

Lygiai prieš metus šitaip kalbėjo Italijos respublikos prezidentas Sergio Mattarella. Roma Stambulo konvenciją ratifikavo prieš aštuonerius metus, bet per tą laiką šioje šalyje niekas nepasikeitė: transgenderiai neužplūdo moterų tualetų ir rūbinių, tradicinės šeimos ir toliau sekmadieniais rinkosi lazaniją valgyti. Kita vertus, homofobai ir transfobai toliau siautėjo, moterys toliau kentėjo nuo vyrų smurto.

Italų prezidentas paaiškino, kas konkrečiai turi rūpintis kova su diskriminacija: ne kas kitas, o valstybė privalo „neleisti, kad asmens lytinė orientacija taptų agresijos, stigmatizavimo, įvairių prietarų, pajuokos ir diskriminacijos objektu“. Kai šia tema tvirtai ir tiesiai kalba valstybės vadovas, tada prityla smulkūs rėksniai, prikanda liežuvį neapykantos ideologai.

Prezidentas žino, ką daro. Žino, kodėl reikia griežtai kalbėti. Italijoje iki šiol pakankamai gilios aršios homobijos tradicijos, o paternalistinio tipo šeimų vertybės neretai perauga į atvirą neapykantą kitokiai lytinei orientacijai. Populistinių partijų vadai ir vadukai, siekdami įtikti savajam elektoratui mielai spaudžia „mušk gėjus!“ propagandos mygtuką. Ir įtinka. Štai pavyzdys: „Jeigu turėčiau homoseksualų sūnų, sudeginčiau jį krosnyje!" Tokią gana radikalią vertybinę orientaciją prieš kurį laiką pateikė Italijos ultranacionalistinės partijos "Lega Nord" regiono tarybos narys.

Prietarai, neapykanta, žodinė ir ne tik žodinė agresija. Viduramžių dar nemažai: kaip Vakarų Europoje, taip ir Lietuvoje. Reiškiniai lyg ir panašūs – tiek savo turiniu, tiek forma, skiriasi tik valstybės reakcija į juos.

Tai, kas leidžiama ir toleruojama Vilniuje, Vakarų sostinėse sulauktų atsako. Tai, ką nutyli Lietuvos Prezidentas, jo kolegos prezidentai nedvejodami pasmerkia atviru tekstu.

Keistas sutapimas: Lietuva aptarinėja, nuo ko žada gintis į maršą susiruošusios tradicinės šeimos, o Italija būtent šiomis dienomis svarsto specialų įstatymo projektą, kuris teisiškai gins nuo įvairių lytinės orientacijos fobijų nukentėjusius piliečius. Žemieji parlamento rūmai jau nubalsavo už „legge Zan“ - Zan įstatymų paketą.

Keistas sutapimas: Lietuva aptarinėja, nuo ko žada gintis į maršą susiruošusios tradicinės šeimos, o Italija būtent šiomis dienomis svarsto specialų įstatymo projektą, kuris teisiškai gins nuo įvairių lytinės orientacijos fobijų nukentėjusius piliečius. Žemieji parlamento rūmai jau nubalsavo už „legge Zan“ Zan įstatymų paketą. Šiuo metu jis svarstomas senate ir netrukus bus įteisintas. O tada šio teksto pavadinimas taps realybe: jeigu lietuviškas šeimų maršas su visa jo fašistoidine retorika, kurią labai tiksliai apibūdino Neringa Venckienė („svajoju, kad visi, kuriems rūpi Tėvynė, susivienytų ir nušluotų tuos niekšus, sutryptų, sutraiškytų ir t.t.) įvyktų Italijoje, jo rėmėjų ir organizatorių lauktų baudžiamojo kodekso straipsniai ir teismo salė.

Asmenis, kurie imsis lytinės tapatybės niekinimo ir neapykantos, prievartos kurstymo, Italija žada bausti laisvės atėmimu nuo 6 mėnesių iki 2 metų arba 6.000 eurų bauda. Dar sunkesnės bausmės numatytos tiems, kurie burs asmenų grupes, kurių tikslas – diskriminacijos dėl lytinės tapatybės kurstymas visuomeninėje erdvėje, interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose.

Asmenis, kurie imsis lytinės tapatybės niekinimo ir neapykantos, prievartos kurstymo, Italija žada bausti laisvės atėmimu nuo 6 mėnesių iki 2 metų arba 6.000 eurų bauda.

Dar sunkesnės bausmės numatytos tiems, kurie burs asmenų grupes, kurių tikslas – diskriminacijos dėl lytinės tapatybės kurstymas visuomeninėje erdvėje, interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose. Tokių nusikalstamų grupuočių steigėjams grės laisvės atėmimas nuo 1 iki 6 metų.

Šis įstatymas įteisins kalendorinę solidarumo su homofobijos, transfobijos, lesbofobijos aukomis dieną. Gegužės 17 dieną kažkas tokio vykdavo ir Lietuvoje: kažkokios „vaivorykštinės“ eitynės, kažkokie pasisakymai, kažkokie susistumdymai. Jeigu Vilnius nutartų pasekti Romos pavyzdžiu, ši solidarumo diena jau nebebūtų neaiškiai „tarptautinė“, o labai aiškiai „nacionalinė“ kovos su viduramžiais diena. Bet Vilnius kažin ar nutars. Nes tokiu atveju Nausėda tą dieną turėtų kažką pasakyti, kažką tokio, ką pernai pasakė ir šįmet pakartos jo kolega Mattarella.

Žodžiu, Vilnius tolsta nuo Romos. Suka kažkur į dešinę, bet ta dešinė – rytuose. Vilnius vis labiau išsiskiria ir atsiskiria ne tiek savo fobijomis, nes fobijos tos pačios, panašios tiek vakaruose, tiek rytuose.

Išsiskiria ir atsiskiria oficialiu valstybės ir teisės požiūriu į vienos žmonių grupės fobijas. Anksčiau ar vėliau, šis arba kitas prezidentas turės važiavimui į rytus pritarti arba jį sustabdyti, sudrausti.

Bandau dėl visa ko ieškoti analogijų. Yra! Naujojo vertybinio sąjūdžio bajeristas Orlauskas įtartinai primena italų komiką Beppe Grillo. Abu simpatiški ir empatiški. Abu juokingo žodžio meistrai. Kai Beppe pasuko į politiką, profesionalūs italų krikdemai, socdemai ir kiti demai juokėsi, sakė, kad juokdariams politikoje ne vieta.

Panašiai dabar lietuviški demai išjuokia Artūrą. Ir visai be reikalo. Beppe irgi pradėjo nuo maršų, taikliai juos pavadino – „vaffanculo - day“, kas nelabai lietuviška terminologija reikštų „eikit na...ui dienos“.

Komiko maršai sulaukė milžiniško pasisekimo, nors, žinoma, jų turinys nebuvo seksistinis. Paskui jis įkūrė judėjimą „Penkios žvaigždės“, tos jo žvaigždės žibėjo, bet smarkiai. Galiausiai anekdotų pasakorius Beppe pradėjo vyriausybes sudarinėti, ministrų kabinetą lipdyti, valstybės socialinę ir ekonominę politiką diktuoti. Ot buvo Romai juoko...

Todėl nenuvertinkime komiko Artūro ir kitų komikų. Nereikia. Iš savojo itališkos politikos bokšto perspėju: uždegs jie Lietuvai tokias tradicijų žvaigždes, kad ilgai teks juoktis. Na, nebent Prezidentas kitą savaitę kažką tokio pasakytų. Nebent tą ženkliuką, kurį jam nusiuntė į Prezidentūrą, galiausiai imtų ir įsisegtų.