Galimybių pasas – apie jį pastarosiomis dienomis kalbama itin daug. Nežinau, kodėl valdantieji pasirinko bėgti pirmiau traukinio ir suskaldyti visuomenę? Gal čia koks keistas jaunatviškas maksimalizmas, o gal, kaip sakoma, iš didelio rašto išeinama iš krašto?

Jeigu Europos Sąjunga kalba apie bendrą galimybių pasą, vienodą sistemą, kam Lietuvai reikalingas atskiras dokumentas, kurio nepalaiko net koalicijos partneriai? Anot sumanytojų, principas panašus, bet turinys skirsis, tik įdomu, ar tikrai? Gal bus kaip ir su RRF planu, kai buvo teigiama, kad Europos Komisija nenori plano viešinimo, o paaiškėjo, kad melo kojos trumpos.

Akivaizdu, kad Galimybių pasas kelia tik sumaištį, visuomenė bus padalyta, nes vieni sirgo arba gavo skiepą dėl prioriteto, o kiti neturi nieko, nors sąžiningai laikėsi visų apribojimų ir niekur nekeliavo. Bet šitie žmonės liks ir toliau uždaryti, nes gal per daug gerai vykdė nurodymus?

Nuo gegužės vidurio turėtų prasidėti masinė vakcinacija, tad visi norintys galės skiepytis, bet su sąlyga, kad užteks vakcinų, kad skiepijimo centruose bus vietų, kad neužlūš sistemos. Be to, netgi jeigu žmonės pirmosiomis masinės vakcinacijos dienomis gaus skiepą, Galimybių pasas jiems atiteks geriausiu atveju po mėnesio.

Tad išvada labai paprasta – sveiki ir reikalavimų besilaikantys piliečiai neturės jokių galimybių. Dvigubi standartai, kitaip vargiai šį procesą galima pavadinti. Suprantama, kad skatindami žmones skiepytis valdantieji nori duoti šiokį tokį medalį Galimybių paso pavidalu, bet kodėl reikia skirstyti žmones? Juolab, kad net ir norintiems pasiskiepyti galimybės nėra sudarytos.

Nuolat buvo sakoma, kad galimybių pasas – tai savotiškas gelbėjimosi ratas renginių industrijai. Tik ir renginių organizatoriai džiaugsmu netrykšta, nes jiems ir toliau lieka nemažai neaiškumų. O ir galimybę dalyvauti 500 asmenims renginyje, tiek atviroje, tiek uždaroje erdvėje, daugelis pavadino nelogiška.

Šiuo metu pirmuoju skiepu pasiskiepiję apie 30 proc. šalies gyventojų, antruoju apie 10 proc., be abejo, dar yra procentas persirgusių žmonių, tačiau tai vis tiek nesudaro daugumos. Vadinasi, bus diskriminuota dauguma, siekiant įtikti mažumai? Ir netgi šiuo atveju, ta mažuma, kuri gali gauti Galimybių pasą, susidurs su apribojimais, tik ne su tokiais griežtais kaip tie, kurie imuniteto arba skiepo neturi. Tad kokia prasmė kurti sistemą, kuri jau iš anksto yra siejama su visuomenės diskriminacija ar skaldymu?

Gal verčiau valdantieji galėtų išspręsti problemas švietimo srityje? Nes, kai veiks galimybių pasas, tai moksleiviai galės nueiti į kavinę, bet ne visi galės grįžti į mokyklas. Centrinė valdžia vėl viską tik rekomenduoja, užversdama savivaldybes ir mokyklas raštais. Ir, kiek ratų besuktume, vis tiek pačios mokyklos turi ir ugdymo procesą organizuoti, ir testus mokiniams atlikti, ir derinti pamokas viduje arba lauke, o prie viso to užtikrinti saugumą.

Taigi, kol Vyriausybė rūpinasi galimybių pasu, mokytojai pasiraitodami rankoves turi spręsti, kaip pasirūpinti vaikų išsilavinimu. Jeigu pernai abiturientai mokėsi nuotoliu tik apie tris mėnesius, tai šiemet egzaminus laikys vaikai, kurie kontaktinio ugdymo neturėjo beveik 1,5 mokslo metų. Jau nekalbant apie kitų klasių moksleivius, kurie tiesiog turės žinių spragas, o užpildyti jas vargiai įmanoma.

Valdantieji taip susikoncentravo į koronaviruso pandemijos valdymą ir taip užsižaidė su ribojimais, kad net pamiršo – šalia yra krūva kitų socialinių problemų, kurios yra padėtos kažkur nuošaly, kol ateis geresni laikai. Bet jau dabar tampa aišku, kad šiuolaikiniai vaikai patyrė milžinišką neigiamą poveikį, ypač psichikos sveikatai. Mokyklų uždarymas, socialinis vangumas – stebimas drastiškas psichikos sveikatos pablogėjimas pasauliniu mastu, paaugliams nustatomi depresijos ir nerimo požymiai. Lietuva ne išimtis.

Daugėja problemų su vaikų nutukimu, nes vaikai visą dieną praleidžia prie kompiuterio ir mažai juda. O kur dar sveikatos paslaugų prieinamumas? Įstaigos yra perorientuotos, gydymas vyksta telefonu, o tėvai neretai bijo užsikrėtimų poliklinikose ir ligoninėse.

Kovo pabaigoje buvo paskelbti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus duomenys: iki 70 proc. vaikų sumažėjo skubiosios pagalbos skyriuose, iki 60 proc. sumažėjo stacionaro gydymo paslaugų vaikams, iki 23 proc. sumažėjo vaikų apsilankymas pas šeimos gydytojus, ambulatorijų specialistų konsultacijų vaikams sumažėjo 40 proc. Ar vaikai nustojo sirgti, labai abejoju. Labiau tikėtina, kad jie tiesiog negali patekti pas gydytojus ir gauti reikiamos pagalbos.

Bet valdantieji lengvu rankos mostu pasiryžę išleisti milijonus galimybių pasui, o gal tuos pinigus vertingiau būtų investuoti į mūsų vaikų švietimą ar psichologinę sveikatą? Bet, matyt, per daug sudėtinga. Akivaizdu, kad valdantiesiems labiau norisi suskirstyti visuomenę į išrinktuosius ir antrarūšius, negu spręsti problemas iš esmės.