Pvz.: Nepritari „galimybių pasui“ arba premjerės sąmojai tau neatrodo šmaikštūs? Ai, ai, beveik dugnas, o tokiu protingu, beveik savu tave laikiau... Kur toliau eisi? Kalbų rėžti į „šeimų maršą!“ O ten juk gėjus deginti, žmonas ir vaikus mušti išsiruošusi tamsuomenė žengia, neapykanta garuojančiais nasrais, su pagaliukais nosyje! Tokios jos tradicijos!

Taip nieko bendra su jokiomis šeimomis ir maršais neturinčius žmones pastūmėdami pamatyti tą renginį ir pasidygėti ne juo (tikrinau: ne, niekas ten odžių smurtui prieš gėjus-moteris-vaikus nedainuoja ir po svetimomis lovomis žvakių degioti neketina), o primityviomis pjudytojų technikomis: nėra ir niekada nebuvo nei laisvas, nei mąstantis tas, kas dairosi per petį leidimo ir žvengia nurodyta kryptimi pagal komandą, kas ploja trilinkas savo patronui, šnypšdamas į ausį ir tau, kad pasilenktum.

Prieš penkis ar dešimt metų „šeimos gynimo“ retorika ir man kėlė nuostabą bei juoką: tik ne todėl, kad koks patronas ten baksėjo piršteliu, o kad vietinės politinės realijos buvo visai kitos – aliarmizmas atrodė pakurstytas dirbtinai, neturintis jokio pagrindo.

Prieš penkis ar dešimt metų „šeimos gynimo“ retorika ir man kėlė nuostabą bei juoką: tik ne todėl, kad koks patronas ten baksėjo piršteliu, o kad vietinės politinės realijos buvo visai kitos – aliarmizmas atrodė pakurstytas dirbtinai, neturintis jokio pagrindo. Išties, kokiu būdu vienų žmonių heteroseksualumą puola kitų homoseksualumas, vienų tokią šeimą – kitų kitokia ar jos atsisakymas, vienų santuoką – kitų partnerystė, ar pats žinojimas, jog „taip irgi būna“?

Į puolimą kur kas panašesne laikiau šitą „gynybinę“ mobilizaciją, o vienintele padoria laikysena – vienareikšmiškai ginti (bet kokio turinio) asmens privatybę nuo valstybės, visuomenės ar bendruomenės kišimosi ir kontrolės: „ne jūsų reikalas“. Galite nepritarti, galite nesuprasti, galite nemėgti, bet nesikabinėkite, neužgauliokite, instituciškai nepamokslaukite ir nediskriminuokite.

Asmens teisėms, laisvei manyti, kas patinka ir gyventi pagal įsitikinimus kartu su kitais panašiais į save, privataus gyvenimo neliečiamybei (taigi, ir šeimai) ir pačiai demokratijai išties iškilo realus pavojus – tik kelia jį ne homofobai, seksistai ar tradicionalistai, ir ne LGBT, o „lygių teisių“, LGBT ir feminizmo korta manipuliuojanti labai specifinė – kontrolės visuomenės kūrimo ir plėtros – platforma, tik savo paties pragmatinį interesą atstovaujantis nevyriausybinis sektorius ir eurobiurokratai.

Šiandien mano laikysena ir motyvacija asmens ir valstybės santykio atžvilgiu – tokia pat, bet visai kitas viešosios erdvės režimas ir kita situacija: nebe be pagrindo dabar ta retorika ir nebejuokinga (net jei suformuluota netiksliai, neelegantiškai ir negrakščiai, net jeigu tarp ją išsakančiųjų pasitaiko nelabai išsilavinusių, emociškai nesivaldančių ar dar kuo antipatiškų subjektų).

Asmens teisėms, laisvei manyti, kas patinka ir gyventi pagal įsitikinimus kartu su kitais panašiais į save, privataus gyvenimo neliečiamybei (taigi, ir šeimai) ir pačiai demokratijai išties iškilo realus pavojus – tik kelia jį ne homofobai, seksistai ar tradicionalistai, ir ne LGBT, o „lygių teisių“, LGBT ir feminizmo korta manipuliuojanti labai specifinė – kontrolės visuomenės kūrimo ir plėtros – platforma, tik savo paties pragmatinį interesą atstovaujantis nevyriausybinis sektorius ir eurobiurokratai.

„Ginantys šeimas“ realiai jas gina ne nuo gėjų (net jei kartais negrabiai susakytų kažkaip taip), o nuo augančių politinių iniciatyvų nurodinėti, kaip elgtis namuose, kam dirbti garaže, kam plauti indus, kaip kurti santykius, kaip auklėti vaikus, kokius žaislus jiems pirkti ar žaidimus žaisti, kaip rengti, kokias knygeles skaityti, kaip vertinti tai, kas perskaityta, kaip bendrauti darbe, kieme ar pasimatyme – nuo landžių pedagogų, socialinių darbuotojų, nevyriausybininkių, tarnybų, tarybų, centrų, fondų, kaimynų žvilgsnių, įtarimų, skundų, nuo „lytinio ugdymo“ pamokėlių, nuo ideologizuotų absurdiškų mokymų ir kursų, nuo anketų „atpažink smurtą“ (manai, kad jums viskas gerai? nemanyk!) – nuo kurstymo, sekimo, tikrinimo ir prievolės teisintis, nuo padėties, kai apie judviejų reikalus geriau išmano kolegos, praeiviai, kaimynai, pedagogai, NVO darbuotojai, policija ir valstybė, bet tik ne jūs patys; ne, jūs neturite kompetencijos, ne, jumis pasitikėti negalima, ne, jūs per kvaili ir per tamsūs – jus reikia šviesti, jus reikia perauklėti.

Gina ne tam, kad nevaržomai smurtautų (niekas ir niekur nė karto nėjo su tokiu šūkiu), o kad atsikratytų jūsų, besiveržiančių visus a priori apkaltinti smurtavimais ir fobijomis, prevenciškai užsiundyti ekspertais ir dieną naktį budinčiais virtualiais ar nevirtualiais patruliais. Nuo jūsų – neprašytų konsultantų, visus, išskyrus save, laikančių griežčiausios priežiūros reikalinga banda (nors ne, save jūs irgi tokia laikote, nes net nebesugebate be kaltės ištarti „aš“– vietoje „aš“ jums driekiasi tapatybių solidarumo tinklai ir niekam negeras, niekieno neužsakytas „bendrasis gėris“).

Nuo pastangų rūpintis kitų piliečių mąstymu įdarbinant ištisą biurokratinį aparatą jam keisti, pradedant Stambulo konvencija (ne, ji nėra viso labo „nuo smurto“ – smurto nepamažins, o padidins propagandos, baimės, nerimo, nesaugumo, kontrolės, o taip pat – darbo vietų niekam nereikalingiems „specialistams“: apie tai daug kalbėta ir nė karto neatsakyta kitaip, kaip iš naujo paleidžiant nutrintą eurobiurokratkalbės įrašą).

Nuo pastangų rūpintis kitų piliečių mąstymu įdarbinant ištisą biurokratinį aparatą jam keisti, pradedant Stambulo konvencija (ne, ji nėra viso labo „nuo smurto“ – smurto nepamažins, o padidins propagandos, baimės, nerimo, nesaugumo, kontrolės, o taip pat – darbo vietų niekam nereikalingiems „specialistams“: apie tai daug kalbėta ir nė karto neatsakyta kitaip, kaip iš naujo paleidžiant nutrintą eurobiurokratkalbės įrašą).

Tad tegul jie tik eina. Bijau ne „liaudies“, ne „tradicinių šeimų“, ne seksistų, mizoginų ar homofobų – bijau ilgėjančių biurokratų čiuptuvų, kontrolės visuomenės ir esamo politinio gero skonio, to, kurio gerumą sudaro ryžtas demontuoti vieną po kitas visas konstitucines teises, demokratiją, privatybę ir, galop, patį individą (kaip atskirą socialinį vienetą). Už jūsų ir mūsų (taip, aš iš LGBT) laisvę, dabar sakyčiau! Mes – ne priešai. Mūsų priešas tas pats, bendras.