Tačiau, jei atmesime skolintų ir Europos duodamų eurų srautą ir nurodymus kaip juos naudoti, mes patys sunkiai sugebame įgyvendinti ne teorines, bet praktines strategijas, kurioms reikia ne tiek gražių nugludintų frazių, kiek elementaraus sveikos proto ir trupučio prieškario ūkininko pragmatizmo. Dėl tos suklestėjimas vis atidedamas, o estai kaip pirmavo, taip pirmauja Baltijos regione.
Bet apie viską iš eilės.
Mes strategijas ir analizes rašome išsijuosę ir kišame į gilų stalčių. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toli gražu ne visi šie dokumentai kuriami lietuviška iniciatyva. Pagal ES reikalavimus pinigus skirstanti organizacija negali pati spręsti, kaip padalinti lėšas.
Todėl samdomi brangiai apmokami konsultantai ir ekspertai ir jie, pagal ministerijos darbuotojų nubrėžtas linijas, gražiai apiformina naujas vizijas ir misijas. Taip vyksta visose ES valstybėse.
Ypatingai vertinami rašytojai ir konsultantai, kurie tiksliai žino, kaip teisingai sudėti kablelius ir laikytis Briuselio valdininkų pripažįstamo standarto. Tai labai apriboja naujokų atėjimą į rinką, nes rašant ne pagal standartą taisyti formalias pastabas tenka daug naktų (čia ne literatūrinis viražas).
Palikime projektų rašytojus, nes tuose projektuose paprastai nebūna esminių dalykų – kaip, reaguojant į besikeičiančią situaciją, išspausti kuo didžiausią naudą valstybei. Kaip mėgsta daryti olandai, kinai ar vokiečiai.
Pavyzdžiui, profesorius Vladas Algirdas Bumelis, vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, sako, kad šiuo metu Lietuvoje 1,5 proc. BVP kuria biotechnologijų sektorius, jis per pastaruosius metus paaugo per 70 proc., ir tai yra kelis kartus daugiau nei bet kuri kita Lietuvoje paramos pinigais per tą laiką skatinta ekonomikos sritis. Jei per ateinančius metus į šį sektorių investuosime dar 200 milijonų, po 5 metų turėsime 5 proc. BVP iš šio sektoriaus, o tai yra Singapūro lygis.
Jis tuo pačiu gamtos mokslų ir genų inžinerijos mokslinių tyrimų bendrovės „Biotechpharma“ didžiausias akcininkas ir valdybos pirmininkas bei ieško užsienio kompanijų, investuosiančių maždaug 500 mln. eurų į biotechnologijų mokslinių tyrimų bei gamybos kompleksą šalia Vilniaus.
„Kreipiausi į valdžią, sakau, reikia tiek ir tiek milijonų. Jie sako – oi, profesoriau, įdomu, įdomu, ir dingo, viskas“, – tvirtino jis.
Citatos pabaiga.
Mūsų valdžioje jau pradedama kalbėti (atšventus pandemijos metines), kad šios įmonės bazėje būtų galima gaminti vakcinas, nes jie ir taip atlieka sudėtingų preparatų gamybos paslaugą. Galbūt tik reikėtų valstybės prisidėjimo. Ne konkrečiam verslui, sektoriui, nors ir skamba ne taip gražiai, kaip kosmoso klasteris ar visas agentūras vienijanti agentūra. Tiesiog banali ir labai efektyvi gamyba.
Tiesa, kaip su tuo prisidėjimu nelabai aišku, nes kol kas mes, skirtingai nuo kitų šalių, ES taip ir nesugebėjome pateikti 2.2 mlrd. eurų vertės ekonomikos gaivinimo plano, nors kitos šalys tą seniai padarė. Ką gaivinsime, ką palaidosime niekas tiksliai nežino.
Žinoma, tai bus proga užsakyti dar keliolika įvairių studijų. Ar jos turės ką nors su realybe ne taip svarbu. Kaip rodo lietuviška praktika, vis tiek niekas nesiruošia jų laikytis.
Kita galimybė, kuri voliojasi po kojomis, kur kas žemiškesnė. Tai viščiukai. Taip, tie patys, iš kurių išauga didelė višta, paskui keliaujanti į mūsų puodus.
Šiandien susiklostė unikali padėtis, nes vištienos pritrūko. „Delikatesas“ už dešimtis milijonų eurų pastatė naują gamyklą. Naujas objektas iš dalies finansuotas iš ES lėšų, tačiau tai ne projektinė aprašomoji studija, o tikras fabrikas – iš metalo, betono ir su moderniais įrengimais.
Tik maža bėda – žaliavos Lietuvoje nėra tiek, kad jos užtektų ir senbuviams, ir naujokams. Kaip sako naujos gamyklos vadovas Ričardas Milkintis, „Delikateso“ pirmininkas, jie pretenduoja į ketvirtadalį Baltijos šalių paukštienos rinkos ir jau turi užsitikrinę tiekimą bent vienai pamainai tuo pačiu perimdami šį kiekį iš kito didelio žaidėjo „KG Group“.
Daugiau paukštienos Lietuvoje kol kas paprasčiausiai nėra.
Mes auginame per mažai vištų. Kalbame apie gyvulininkystės skatinimą, bet karvutės bandovežiuose spėriai emigruoja į Lenkiją, kur jas melžti apsimoka, lietuviški lašiniai jau senokai gaminami iš ispaniškos kiaulienos.
Gamykla buvo statoma ne vienerius metus. Per tą laiką parašyta daugybė strategijų ir įvairiems keistiems projektams, kurie neatnešė jokios pridėtinės vertės, tik praturtino atskirus kaime gyvenančius personažus, išdalinta dešimtys milijonų eurų.
Čia ir pamatome gabalais byrančią projektinę Lietuvą. Nėra jokios sveiku protu paremtos strategijos. Mes nematome visos grandinės ir viso komplekso. Darome tai, kas tuo metu šauna į galvą. Pavyzdžiui, skatiname avių auginimą ir tik kai jų, vilkų džiaugsmui, pievose mekena šimtai tūkstančių, susigriebiame, jog kailiuotųjų nėra kur dėti, nes pamiršome, kad aviną reikia paskersti, mėsą sutvarkyti, pagaminti produktą ir jį parduoti vietoje ar užsienyje. Tokios gamyklos nėra. Strategijos rašytojai nepagalvojo.
Kaip ir dabar. Statome gamyklą, tačiau paraleliai, tam laikui, kai ji atsidarys, neskatiname fermų statybų, nors jau kelintas žemės ūkio ministras oriai taria žodžius „prioritetas gyvulininkystė“ ir „skatinsime smulkius bei vidutinius ūkius, kad kaimas nemirtų“. Jei jau kišame pinigus į strategijas ir gamybos rėmimą, kodėl nevystyti šakos ne atskirais avinais ar pavienėmis gamyklomis, o sektoriais, kai kartu su naujomis gamyklomis skatinama ir žaliavos gamyba? Ne bet kiek, o tiek, kiek reikia konkrečiai gamybai, kad nebūtų pertekliaus ir ūkininkams perdirbėjai nesukinėtų rankų. Tokia tvarka galioja Izraelio pieno sektoriuje. Nereikia pažeidinėti ES reglamentų. Reikia tiesiog ūkiškai tvarkytis. Tuo labiau, kad apie „Delikateso“ planus buvo žinoma seniai, kaip vyksta statybos matoma. Ūkininkų stalčiuose guli paukštynų planai (jau patvirtinti projektai, tik reikėjo leidimų statyboms), kurie buvo neįgyvendinami, nes Lietuvoje dirbo tik vienas didesnis paukštienos pirkėjas.
Jei skerdykla veiks sėkmingai, bėgant metams atsiras ir augintojų. Dabar dėl žaliavos trūkumo galbūt kažkas mažins apimtis ir atsisakys dalies pajėgumų. Ar reikia tokio sektoriaus perkratymo kai yra rinkos ir galima visiems atsistoti ant kojų? Tuo labiau, kad dėl paukščių gripo Lenkijoje paklausa dabar milžiniška.
Tiesiog taip sutapo. Paukščių auginimas kur kas paprastesnė sritis nei kiaulininkystė ar pienininkystė.
Tačiau per tą laiką savo šaką, kurią dabar siaubia paukščių gripas, sutvarkys ir lenkai. Konkurencija vėl sustiprės, o mes vietoj šuolio toliau trepsėsime beveik vietoje ir spėliosime, kodėl taip ir nesugebame kaip lygūs konkuruoti su kaimynais.
