Prasidėjo viskas gerai, pirma užleidom netikrą virusą, paskui ta proga pradėjom skiepyti čipais, 5G įsijungė miestuose ir miesteliuose, prie to paties dar ir Stambulo konvenciją parengėm, prafinansavom vaivorykštinius deputatus, bet štai dabar mūsų planams iškilo grėsmė.

Žinai Vingio parką, sako man Sorošas (arba balsai mano galvoje taip sako). Žinau, sakau, kur nežinosiu, aš pats ten į Sąjūdžio mitingus vaikščiojau. Teisingai, sako Sorošas, aš pats tuos mitingus ir finansavau tada, kad Sovietų Sąjungą sugriaučiau, kartu su žydais ir amerikiečiais turėjom tokį planą, iš kurio užsidirbom.

O dabar, sako man milijardierius ir oligarchas Sorošas, antras toks pat Sąjūdis kyla, ir jie mums visus planus sugriaus. Todėl parašyk ką nors, būk geras, Užkalni tu, juk visada gerai tau gaunasi, o aš tau nemokamų žydiškų beigelių ir silkės atsiųsiu.

Ir tada aš atsibudau.

Ir nors tai buvo sapnas, parašyti vis tiek reikia.

Labai stengiausi – iš visų mažų jėgų stengiausi – suprasti ir priimti tą požiūrį, kad keli šimtai tūkstančių žmonių galbūt irgi turi savo tiesą. Kad gal jie tokie yra, nes pasijuto neišklausyti, nesuprasti, negirdimi, nereikalingi, nesvarbūs. Kad Vyriausybė su jais blogai komunikuoja (visos vyriausybės Lietuvoje šiaip labai prastai komunikuoja, kas tiesa, tas ne melas), tai dėl to jie tokie pikti.

Gal todėl, kad tikrai žolės dekriminalizavimas beveik visiems žmonėms, taip pat ir man, atrodo, kaip trečiarūšės svarbos reikalas, kai žymiai svarbesni laisvės suvaržymai vis dar nepanaikinti.

Gal, galvojau, čia dar ir dėl to, kad viena iš koalicijos partnerių, Laisvės partija, erzina savo kraštutiniu infantilumu, kurie žiūri į šalies valdymą, kaip į sėdėjimą kavinėje ant sėdmaišių ir plakimą liežuviais. Gal todėl, kad tikrai žolės dekriminalizavimas beveik visiems žmonėms, taip pat ir man, atrodo, kaip trečiarūšės svarbos reikalas, kai žymiai svarbesni laisvės suvaržymai vis dar nepanaikinti. Bukas ir kenksmingas alkoholio reklamos draudimas vis dar įkaltas kaip uosio kuolas į švietimo ir informavimo karstą, kvailos alkoholio pardavimo valandos tebegalioja, pilnamečiai nuo 18 iki 20 metų gali daug ką, tik ne alaus legaliai nusipirkti (alų ir viską kitą jie geria, būkite ramūs, čia tik Veryga ir kiti gali tikėti, kad, jeigu parduotuvėje alaus neparduosi 19-mečiui, tai jis ir negers alaus, arba jeigu pijokui po trečios sekmadienį neparduosi alkoholio, tai minėtas pijokėlis vakarą pasitiks blaivas ir klausysis simfoninės muzikos).

Tačiau kuo daugiau susiduriu su to šeimų maršo žmonėmis, tuo labiau suprantu, kad jie nėra nei Vyriausybės, nei visuomenės, nei normaliosios Lietuvos dalies problema. Jie yra problema tik sau patiems, kol nepradeda smurtauti, o jei pradės smurtauti ar gadinti turtą, tai mes Lietuvoje turime įstatymus, policiją, teismus ir pataisos įstaigas.

Jie įsivaizduoja, kad dėl jų kažkam yra labai neramu, ar kad valdžia nežino, ką su jais daryti, ir baimingai dirsčioja į jų būsimą susibūrimą Vingio parke arba į jų keliones po Lietuvą. Jokio pavojaus, išskyrus epidemiologinį, aš čia nematau. Gal jei bus su kaukėmis ir lauke, tai viskas gerai, nors, aišku, daugelio veidai tokie, kad nelabai aišku, ant kurios vietos jiems tą kaukę dėti, nes šiaip jau reikėtų ant tos vietos, kuria jie galvoja ir valgo, bet gali kilti keblumų.

Nuo 30 metų kiekvienas žmogus pats atsako už savo veido išraišką, ir jei tavo veide yra parūgusios substancijos požymiai, akys spinduliuoja tuštuma ir kietai sučiauptos lūpos rodo paslėptą agresiją ir gilų nepasitenkinimą savimi, tai čia tiesioginė pasekmė to, kokiomis mintimis ir nuotaikomis tu pasirinkai gyventi.

Palengvintas puodynės turinys, žvelgiant į maršo dalyvių nuotraukas, deja, dažniausiai pasireiškia per veido bruožus ir mimiką. Nuo 30 metų kiekvienas žmogus pats atsako už savo veido išraišką, ir jei tavo veide yra parūgusios substancijos požymiai, akys spinduliuoja tuštuma ir kietai sučiauptos lūpos rodo paslėptą agresiją ir gilų nepasitenkinimą savimi, tai čia tiesioginė pasekmė to, kokiomis mintimis ir nuotaikomis tu pasirinkai gyventi.

Apie lyderius jau nekalbu – etatiniai visų šaršalų dalyviai, Janutienės laidų publika (arba tie, kurie laidose kalba, arba tie, kurie tas laidas žiūri: juos visada galima sukeisti vietomis, ir niekas nepastebės). Liūdni, politiškai ir profesiškai nepavykę marginalai, amžinasis atsarginių suolelis. Žinote, kaip momentinėje loterijoje išvynioji bilietą ir ten parašyta, kad gal pasiseks kitą kartą? Šių žmonių visas gyvenimas lygiai toks. „Ne dabar, Artūrai, gal kitą kartą.“

Jie turi labai didelį norą pajusti savo reikšmę, vertę, svarbą – jau daug metų nemylėti ir nevertinti, puikiai suprantantys, kad jų rašymai gali patikti tik tiems, kas nemoka skaityti, ir kad jų laidos įdomiausios tiems, kieno televizoriuje garsiakalbis sugedęs. Todėl jie jiems reikia kiekvieno judėjimo, kiekvienos progos, kiekvienos kampanijos, kad pasijustų kažkuo užimti ir reikalingi. Kai negali vadovauti niekam daugiau, tai bent jau bandai sustatyti į tvarkingą eilę tuos, kurie laukia prie taromato.

Ir vadai neišrankūs, jiems tinka bet kokia proga. Yra vaikmušiai – jie bus prie vaikmušių. Yra Venckienė – laisvė tetai Neringai, sako jie. Yra tie, kas bijo skiepų – palaukit, mes ateinam pas jus, mes nesiskiepysime kartu su jumis, mieli Lietuvos žmonės. Yra Stambulo konvencija, kurioje kažkas lyg baugaus prirašyta, tai jie ateina ir sako, bijokime kartu, čia bus labai kažkas negerai, jei ją priimsim, mus visus padarys gėjais ar dar kažką.

Esminė maršo problema yra štai kokia: niekas negali paaiškinti, nuo ko jie gins šeimas ir kieno šeimas jie ruošiasi ginti. Aš jiems sakau, mano šeima tvarkoje, jos niekas nebaugina. Tai sakykit, kas blogai su jūsų šeima, kad ją reikia ginti? „Su mano šeima viskas gerai“, atsako jie.
Gerai, ar jūsų šeima patiria kažin kokį pavojų? „Taip.“

Koks tas pavojus, kas jums gresia? „Na, pats suprantat, visi šitie dalykai, kurie dabar darosi. Gėjai, vaivorykštės, genderizmai.“

Tai paaiškinkit, koks konkretus pavojus baugina jus? Ar pas jus į namus prievarta įkeldins kitokios orientacijos asmenį, kad tvirkintų jūsų vaikus? Ar iš jūsų atims žmoną ir vietoje jos atves kitą vyrą gaisrininko kostiumu, su vešliais ūsais, ir lieps jums su juo gyventi ir mylėtis?

Paaiškinkite, kokios grėsmės jums kyla, kad joms reikia priešintis, nes aš irgi turiu šeimą, ir jai jokios grėsmės nebuvo, nebent, aišku, jei pradėčiau elgtis neadekvačiai, smurtauti prieš savo partnerę arba kaip nors kitaip asocialiai elgtis, tai ateitų policija ir greičiausiai mano šeimai būtų galas, jei nepakeisčiau savo elgesio.

O gal jūs nerimaujate, kad jums nebeleis mušti vaikų, o tai jūsų šventa ir tradicinė teisė? Tai tada jums turiu liūdnų naujienų: vaikų mušti negalima (nei per kombinezoną, nei kitaip), ir tai draudžia ne Stambulo konvencija ir ne gėjai Seime ir net ne Laisvės partija ir ne Landsbergis ir ne Šimonytė ir ne Karolina Meschino, o jau seniai galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai.

Aš suprantu, kad jums labai knieti save matyti kaip jėgą, kaip disidentus, kaip Naująjį Sąjūdį, kaip Antrąjį Atgimimą, kaip liaudies balsą, kuris privalės būti išgirstas, bet jūsų bėda yra tokia, kad jūs patys nežinote, ką jūs norite pasakyti. „Mes kylame, mes esame, mūsų nenutildysite“, gerai, mielieji, šitai jau išgirdome, tačiau ką jūs norite pasakyti?

Šiuo metu jūs esate kaip įmonė, kuri labai nori reklamuotis per televiziją ir gatvės plakatuose, bet dar net nesugalvojo, ką gi jie ruošiasi gaminti ar pardavinėti – ar limonadą, ar higieninius įklotus, ar betonines trinkeles. „Mes tikrai būsime rinkos lyderiai, mes nugalėsime“, šaukia drąsiai įkūrėjai-akcininkai, bet kaip jūs galite nugalėti, jei net nežinote, su kuo kovojate, už ką ir dėl ko?

Jūs negalite būti Naujasis Sąjūdis, nes Sąjūdis turėjo aiškų tikslą, Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, o jūs neturite jokio tikslo, tik nerišliai rėkaujate, kad jums viskas labai nepatinka. Todėl esate ne Naujasis Sąjūdis, o tik Naujasis Patvorys.

Antruoju Atgimimu jūs irgi nelabai galite būti, nes ir Jono Basanavičiaus aušrininkai, ir Atgimimo prieš tris dešimtmečius vedliai buvo išsilavinę ir šviesūs žmonės, nemažai knygų skaitę, o jūsų dauguma dar ne visas raides pažįsta ir sakinio be klaidos neparašo, ir vietoj knygų jūsų galvose – Orlausko anekdotai.

Antruoju Atgimimu jūs irgi nelabai galite būti, nes ir Jono Basanavičiaus aušrininkai, ir Atgimimo prieš tris dešimtmečius vedliai buvo išsilavinę ir šviesūs žmonės, nemažai knygų skaitę, o jūsų dauguma dar ne visas raides pažįsta ir sakinio be klaidos neparašo, ir vietoj knygų jūsų galvose – Orlausko anekdotai. Nei Basanavičius, nei Kudirka, nei Landsbergis neturėjo viešų isterijos priepuolių ir nežadėjo gaudyti deputatų po vieną ir jiems kišti į visas angas deklaracijų ir peticijų.

Aš turiu jums keturių punktų planą, kaip jums gali pasisekti (gal nebūtinai dabar, bet jūs juk neskubate).

1. Sugalvokite bendrą aiškų tikslą, kurio jūs norite. Pavyzdžiui: kiekvienai šeimai – po sodybą prie ežero valstybės lėšomis, ir kad būtų su karšto vandens kubilu.

2. Sugalvokite šūkį, kuris būtų visiems patrauklus ir suprantamas. Siūlau: „Švari šeima – graži tauta“.

3. Pakvieskite specialistus, kurie suskaičiuos esamų šeimų be sodybų ir (arba) be kubilų kiekį, tegul geodezininkai ir planuotojai suskaičiuoja ežerus ir neužimtas jų pakrantes, įvertina, kiek reikės dar iškasti tvenkinių, kiek kainuos tipinė sodyba iš rąstų, apšiltinimas, karšto vandens katilas, vandentiekis ir kanalizacija, taip pat komunikacijų privedimas, padauginkite iš reikiamų sodybų kiekio ir pridėkite tiek pat kubilų, kuriuos galima bus masiškai užsakyti Kinijoje, pasiekiant masto ekonomiją. Taip sužinosite jums reikiamą pinigų sumą jūsų tikslui įgyvendinti.

4. Pateikite per savo išrinktus atstovus Seime atitinkamą įstatymo projektą.

Kol kas, kadangi jūs nežinote patys, ko norite, nesuprantate, nuo ko ginatės, nematote, kas jus puola, vienintelis jūsų maršo poveikis bus toks, kad būsite pakvėpavę grynu oru, kas daugeliui jūsų visai nepakenks.