Nebeaktuali Jeano Jacque'o Rousseau nuoroda 1749-ųjų esė, jog civilizacijos pasiekimai nužemino žmogaus dvasią. J. J. Rousseau buvo už religiją ir dvasingumą, kaip ir daugelis romantizmo poetų, tarkime, Percis Shelley, teigęs, jog moralinio pagrindo neturintis mokslo ir technologijų progresas protą daro neimlų moraliniam padorumui.
„Didysis moralinio gėrio instrumentas, – rašė jis, – yra vaizduotė, poezija suteikia šį efektą, nes vaizduotė yra jos pagrindas.“
...turbūt juokauji... – tartų vienas lietuvis sporto komentatorius, tiesa, „panešiojamas“ į savitus humanitarinius ekskursus.
Etiką, moralės filosofiją sumanė ne Aristotelis, Benedictas de Spinoza ar Imanuelis Kantas, o verslo etikos išradėjai kaip korporacinės propagandos dedamąją iš reikalo (pasirodo, padeda valdyti).
Galingiausios planetos istorijoje korporacijos („Berkshire Hathaway“, „Apple“, „Microsoft“, „Exxon Mobil“, „Walmart“, „Hilton Worldwide“, „L’Oreal“, LVMH, „Disney“, „McDonald’s“ etc. etc.) startavo ne anksčiau XIX amžiaus, o dažnai ir praėjusiame šimtmetyje.
Aristotelis užsilenkė 322 metais prieš Kristų (prieš 2343 metus – na, ką neš fantazija tiek į praeitį), akivaizdžiai per toli. Gerokai virš 300 puslapių (jau įtartina) veikalo „Etika“ autorius B. de Spinoza baigė gyvenimiškąją kelionę 1677-aisiais – ne ką geriau.
Nerimsta nebent romantikai: „Melas gyvuoja ilgiau už melagį. Idėjai, kad Vokietija 1918 metais pralošė Pirmąjį pasaulinį karą dėl „smūgio durklu į nugarą“, kurį jai smogė žydai, buvo 15 metų, kai Adolfas Hitleris atėjo į valdžią. Kaip po 15 metų atrodys mitas apie Donaldo Trumpo kankinystę ir kam jis bus naudingas?“ – Politinei krizei Amerikoje pašvęstame straipsnyje „The New York Times“ sausio 9-ąją skausmingai klausė istorikas Timothis Snyderis.
Guviausieji žvelgia vien į priekį. Viename šviežių interneto socialinių tinklų „Clubhouse“ palaimą garantuoja ir galimybė be pasekmių pasišalinti iš pokalbių kambario – kiti pokalbio dalyviai apie tai neinformuojami niekaip.
Interneto ekspertas, domeno „Satoshi.FM“ kūrėjas Antonas Merkurovas nurodo „Clubhouse“ praleidžiąs 70 valandų per savaitę, paskui nutrūkstąs į realų gyvenimą.
Panašiai savo laiku buvo su, turbūt jau dera sakyti tradiciniais „Facebook“, „YouTube“, „Clubhouse“ dalį laiko iš jų paveržė. Naujas virtualus žaislas – kieta, kur bukėti visada rasime, prisipažįsta ir interneto ekspertas.
Ilonas Muskas į pokalbį „Clubhouse“ kviečiasi Vladimirą Putiną, šis komandai Kremliuje paveda išsiaiškinti, kas prie ko, ir per spaudos sekretorių Dmitrijų Peskovą antram pagal turtą „Forbes“ versijoje planetos žmogui viltį palieka.
Tiesa, ir iš „Clubhouse“ jau pamažu migruojama – auditorija apsižiūrėjo ir pasišalina, pa/prisižaista ir nebėra prasmės, tiek trukmės ir toks socializacijos algoritmas.
Kaip nepakeliamai seniai, beveik prieš šimtmetį, nurodė psichoanalitikas Jacques Lacanas, labiausiai mėgstame išgyventi kitų emocijas. Vis naujos interneto socialinių tinklų kartos tam ypač patogus instrumentas.
Sociologas Zygmundas Baumanas interviu dienraščiui „El País“ (2016 01 25): „Baimė, kad tave paliks, yra pati didžiausia mūsų individualistų amžiuje. Tačiau internete taip lengva draugus pridėti ar išmesti, kad žmonės nesugeba išmokti tikrų socialinių įgūdžių, kurių reikia kai išeini į gatvę, eini į darbą, kur susitinki daug žmonių, su kuriais reikia prasmingai bendrauti.“
Z. Baumanas XXI amžiaus skiriamuoju ženklu konstatavo takios tapatybės gebėjimą (net prievolę) „slysti“ – taip rinkodara įtvirtina mentalitetą, kuris statistiniais-teisiniais instrumentais kaip patogiais matuoja ne tai kad bet ką, o viską.
Būtis (gyvenimas, jei norite) iš andai stilistinių filosofavimo aukštumų XXI amžiuje redukuota iki serfingo per interpretacijų, klišių, prieraišumo, konfliktų etc. temomis bangas.
Jei interneto socialiniuose tinkluose jau milijardai, tie milijardai turi teisę į saviraišką. „Google“ surinkę „Selfie“ gausite apie 1 890 000 000 nuorodų (gegužės 3 dienos rezultatas); palyginimui, 2015 metų liepą šis žodis rinko „tik“ 242 milijonus nuorodų.
Gyventi gilinantis į „pasaulio dvasią“ darosi sudėtinga, gal net neįmanoma. Dėsninga, kad dalis publikos renkasi serfingą, kita (spėtina, kur kas mažesnė) dairosi to, kas vis paslaptingiau įvardijama „tradicinėmis vertybėmis“.
Vartojimo ugdytiems egocentrikams kaip kompromisiniu tenka taikytis/taikstytis su faktu apie Vakarų istoriją kaip virtinę konfliktų ir dėl to, kas teisinga. Pavyzdžiui, pripažintų normų laužymas laikytinas nuodėme (religinis aspektas) ar nusikaltimu (teisinis)? Kiekvienas amžius pateikdavo savas versijas, toje permanentinėje konkurencijoje kaupėsi, ką įprasta vadinti tradicija iki dabartinių ginčų ekologinio teisingumo klausimu imtinai.
Konkurencija neslydo palaiminga „kur bukėti visada rasime“ dvasia – B. de Spinozą už neortodoksines pažiūras 1656 metais pašalino iš bendruomenės ir prakeikė.
Iš kitos pusės, ar verta plūktis ties tradicija (2343 metai – jūs ką?), kai čia ir dabar galima rasti patogių teorijų dabartiniams reikalams argumentuoti, jei jau organizmas jų žūtbūt reikalauja, neužtenka „Clubhouse“.
Indų ekonomistas, folosofas, knygos „Teisingumo idėja“ autorius Amartya Senas skelbia, kad teisingumo versijų tiek daug ir jų visuma tokia prieštaringa, jog objektyviai apibrėžti teisingą visuomenę tiesiog neįmanoma. Nepatenkintųjų rasis visada.
Teisingumo teorijos autorius, Harvardo politinės filosofijos profesorius Johnas Rawlsas propagavo (tiesa, XX amžiuje) ne žmonių, o institucijų teisingumą irgi dėl kiekybinio faktoriaus, interesų gausybės lemtos painiavos. Teisingą visuomenę įsivaizduoti įmanoma tik atsiribojus nuo privačių ar grupinių interesų.
Šios požymiai: visiems turi būti suteikta galimybė realizuotis, menkiausiai privilegijuotiems turi tekti daugiausiai gėrio.
Ar taip nutinka (yra kada nutikę), kiekvienam spręsti asmeniškai.
XXI amžiuje perspektyvius interpetacijų teisingumo tema tęsinius paslaugiai teikia technologijos. Agostino Ferrentės filme „Selfie“ (2019) šešiolikmečiai Alessandras ir Pietras iš depresyvaus Neapolio Trajano priemiesčio filmuoja režisieriaus duotais išmaniaisiais, idant supažindintų žiūrėtoją su savo gyvenumi savo kvartale. Jie – filmo bendraautoriai.
Pasakoja ir apie kaimyno šešiolikmečio Davidės tragišką lemtį – 2014 metų rugsėjo 4-ąją motoroleriu važiavusį su teisėsauga reikalų neturėjusį vaikinuką po gaudynių (nestojo stabdomas) per klaidą (palaikė ieškomu nusikaltėliu) nušovė karabinierius.
Kas nutiko su Davide gali juk ištikti ir Alessandrą ir Pietrą – draugai bręsta supami mafijos ir valdžios prievartos. Policininkas teisme tvirtino iššovęs netyčia ir nubaustas už netyčinę žmogžudystę.
Pažinojusiųjų Davidę tai neguodžia. Absoliuti dauguma filmo herojų laiko savo rajoną beviltišku, netinkamu realizuoti savo teisėtų laisvių. Profesorius, teisingumo idėjos autorius kaip ir triumfuoja.
Bet filmas juk vadinasi „Selfie“, asmenukė yra ir jo kompozicinis stuburas.
Egocentriškas „Selfie“ beviltiškame Trajano primiestyje, dėl ko bet kuris „Clubhouse“ entuziastas (pavyzdžiui, I. Muskas, gal net „nieko nesupratęs“ V. Putinas) hipotetiškai turėtų persiimti palankumu. Mažiausiai.
Etimologiškai ir, jei norite, sistemiškai gerokai kita situacija. Penki Nobelio literatūros premijos laureatai, iš viso 70 žinomų kultūros atstovų, tarp kurių Salmanas Rushdies, Patrickas Süskindas, Svetlana Aleksijevič, Stephenas Fryus, Orhanas Pamukas etc. (visą besikreipusiųjų sarašą galima rasti čia, iš lietuvių herojų pasirašyti nekvietė nieko) balandžio 16-ąją viešu laišku kreipėsi į Rusijos prezidentą medicininės pagalbos kalinamam opoziciniam politikui Aleksejui Navalnui suteikimo reikalu.
Tuo metu jis 18-ą dieną badavo, protestuodamas prieš adekvačios pagalbos neteikimą, jo gydytojas Jarosalvas Ašichminas dieną prieš nurodė, kad paciento širdis gali stoti bet kurią akimirką, vėlesni įvykiai parodė, jog tai tik dalis Kremliaus spaudimo plano nenumaldomam opozicijos lyderiui (de facto sunakinta A. Navalno sukurta organizacinė struktūra visoje Rusijoje).
Dar viena kita situacija. Kovo 20-ąją Nevado valstijos teismas už nusikaltimus kibernetinėje erdvėje 10 metų kalėti nuteisė 33-ejų rusą Sergejų Medvedevą.
Šis su Ukrainos piliečiu Sviatoslavu Bondarenka 2010-aisiais sukūrė grupuotę „Infraud“, kuri specializavosi pavogtų duomenų prekyboje. Padaryta žala vertinama 568 milijonais dolerių, „Infraud“ interneto forume dalyvavo iki 10 tūkstančių vartotojų, Amerika už veikimą „Infraud“ ieško 36 žmonių iš įvairių šalių.
Tebus paskutinė. Balandį virš 250 akademinių bendruomenių atstovų iš JAV, Italijos, Jungtinės Karalystės (JK), Vokietijos Prancūzijos, Rusijos, Izraelio, Švedijos, Bulgarijos, Slovakijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Suomijos, Šveicarijos, Čekijos, Rumunijos, Baltarusijos, Argentinos, Australijos, Brazilijos, Indijos, Meksikos, Ispanijos, Norvegijos, Italijos, Belgijos, Olandijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos, Austrijos, Čilės, Bosnijos ir Hercegovinos, Gruzijos, Bangladešo atviru laišku išreiškė paramą Rusijos studentiško žurnalo DOXA leidėjams, prieš kuriuos tėvynėje iškelta baudžiamoji byla dėl esą nepilnamečių agitavimo dalyvauti nesankcionuotuose A.Navalną remiančiuose mitinguose.
Visas besikreipusiųjų sąrašas čia. Kodėl šalių išvardijimas erzinančiai išsamus – post scriptum; iš lietuvių pasirašė Natalija Arlauskaitė, Povilas Dumbliauskas, Agnė Grigaitė, Ugnė Barbora Starkutė iš Vilniaus Universiteto (VU), jei suklysta ir ne tik iš VU, teksto gamintojas atsiprašo.
Laiško autoriai kaltinimą pavadino politiškai motyvuotu absurdu, irgi pasirašęs filosofas Slavojus Žižekas iškvietė viešai diskusijai ta tema Rusijos tyrimų komiteto pirmininką Aleksandrą Bastrykiną ir atsakymo nesulaukė (galima lažintis – nesulauks).
DOXA – nepriklausomas stundetų žurnalas, iš pradžių leistas kaip Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos (MAEM) leidinys, 2019-ųjų gruodį šio statuso neteko, MAEM teisės departamentui pateikus sąrašą jo straipsnių, kurie esą pažeidžia Mokyklos reputaciją.
Skambės gal makabriškai, bet vienodai viltingi visi keturi siužetai. Ypač perskaičius Amerikos nacionalinės žvalgybos tarybos kovą paskelbtą eilinį (publikuojamas kas ketveris metus) pranešimą, kuriame prognozuojami tolesni dabartinės (nusistovėjusios po Antrojo pasaulinio karo) pasaulio tvarkos tvarumo testavimai dėl koronaviruso pandemijos ir ne tik jos.
Kelios kartos priprato gyventi palyginti stabiliomis sąlygomis ir tikėtis, kad ryt bus maždaug taip pat kaip vakar, jei kas ir nutiks, dabartinė tvarka pakankamai tvirta, kad nutikimą atlaikytų. Bet tai neatitinka gamtos nei istorijos dėsnių, į kuriuos apeliuojama vis rečiau.
Galima ir analogija su 1914-ųjų liepa, kuomet dauguma Europoje tikėjo, jog konfliktas susikratys užuomazgoje. Tikėjo ir rugpjūtį, rugsėjį – nesusikratė. Rezultatas – 1-ajame Pasauliniame kare žuvo ir mirė nuo žaizdų daugiau kaip 13,6 milijonų, sužeista ir suluošinta virš 20 milijonų žmonių.
Skamba kone apokaliptiškai, todėl nuo panašių „ekskursų“ į pagalbą žmonių padermei ir skuba vartotojiškas egocentrizmas. Dvasingus egocentrikus gyvenimo scenoje senokai pakeitė pragmatiški egocentrikai, prie kurių tapsmo pirmi prisidėjo asmeniniu sektinu pavyzdžiu, kantriai ir nenumaldomai puoselėdami tai, kas gyvenime svarbiausia, – pačius save.
Globali konkurencija sutinka priglobti naujas (kažkada egzotiškas) gyvenimo formas, bet tinkamai apdorotas (pagal standartus, ne pagal neapibrėžtą „saviraiškos poreikį“). Rinkodara remiasi kategorišku nepasitikėjimu. Anot sociologo Ralfo Dahrendorfo pastebėjimo dar praėjusio amžiaus priešpaskutinį dešimtmetį, normalumas visada (ir neišvengiamai, – A. S.) pasiveja žmogų.
Vartojimo karalystėje normalumas yra ne priklausomybė ar koks egzistencinis demonas, bet įsakmus reikalavimas. Galima, aišku, aptarinėti pereinamojo laikotarpio dramas, net tragedijas, kai vienas įtakingų mus organizuojančių faktorių yra baimė – gauti mandagius elektroninius laiškus į išmaniuosius su priminimu apie dilginančiai pastovius įsipareigojimus-konstantas.
Toji baimė – ne tas pats, ką romantikai egzistencialistai (ir krikščioniškieji, ir sekuliarūs) XX amžiuje laikė niekaip neatsipalaiduojančių jautruolių nerimu, kurį Albertas Camus (1913-1960) atskleidė per mūsų valią ignoruojančius atsitiktinumus romane „Svetimas“.
XXI amžiaus neurozės toli lenkia nerimo giminaites iš praėjusio šimtmečio, kurį (kaip ir visus kitus) vertina su atsainia pagarba.
I.Kanto imperatyvas, kad asmuo visada turi būti traktuojamas kaip tikslas, o ne priemonė, pasirodo, reiškia konsumerizmo pergalę, XXI amžiuje tas suprasta galutinai, imperatyvo autorius kaip ir Aristotelis, B.de Spinoza ar J.J.Rousseau palikti už skliaustų.
Postmoderni neviltis pagal apibrėžimą nestokoja entuziazmo – kuo gilesnė, tuo entuziastiškesnė (nuostabus Z. Baumano terminas „skubos kultūra“). Kurti bet ko/visko veržiamasi galvotrūkčiais. Nieko asmeniško ir nieko bendro su A. Camus maksima, jog egzistencinio absurdo (koronaviruso išryškinto) akivaizdoje reikia elgtis, veikti taip, tarsi veikimas turėtų prasmę. Nepaisant nieko.
Jau XXI amžiuje rašytojas Dmitrijus Bykovas: dienoraščiai – visada tuštybės varžybos, rašytojas skundžiasi esąs neįvertintas. Mažai kas rašo iš pat ryto niūriai, su nerimu mąstąs apie totalitarizmą.
Kas kažkada kažkuriuose kontekstuose laikyta žmogaus egzistencine drama, dabartinėmis aplinkybėmis „slysta“ jau ne pagal Z. Baumano iki „Facebook“ užduotą algoritmą: „(...) Plaukti prieš srovę, ypač tą, kuri labai stipri, visada sunku – tai priverčia griežti dantimis, mankštinti raumenis, demonstruojant tvirtą charakterį ir geležinius nervus“.
Galima kad ir grįžti prie pasirašiusiųjų laiškus A. Navalno, DOXA naudai – jie greitai vargu ar padės, kai valdo entuziastai kitais, ne tiek ir ne taip įpareigojančiais klausimais. Tokiu atveju tie keturi pavyzdžiai optimistiški nebent JAV nacionalinės žvalgybos tarybos eilinio pranešimo ir galimybės tyliai, be pasekmių pasišalinti iš „Clubhouse“ pokalbių kambario, kontekste. Užtat pasirašiusieji gali būti tikri – I. Muskas nei V. Putinas nepastebės.
* * *
Lyg ir daugoka nihilizmo vilties nenaudai – ar galima komentaro gamintoją įtarti netikėjimo nuodėme? Privalu. Jis ne ypač tiki „Selfie“ rojumi ir dėl to, kad konsumeristinis egocentrizmas skiriasi nuo humanistinio egocentrizmo. Neliko žaidybinės dedamosios.
Pasakojama, kad neseniai Anapilini iškeliavęs Edinburgo hercogas princas Filipas tolydžio leisdavo sau pašiepti žmoną Jos Didenybę JK karalienę Elžbietą II, pavyzdžiui, sakiniu: „Na, ir kepuraitė tavo, iš kur tokią ištraukei?“, kalbėdamas nei mažiau, nei daugiau, o apie Didenybės karūną.
Žmona ir britai princui lengvai atleisdavo išsišokimą ir todėl, kad, nors besąlygiškai ištikimas karininko priesaikai būti Didenybės tik palydovu bei asmeniškai prie jos prisirišęs, savo vaidmenį būti monarchės šešėliu jis vis dėlto laikė kiek absurdišku.
Pradedant 2018-aisiais Rusijoje buvo stojusi užrašo „Navalnas“ net magija, kai valdžia stengėsi jį kuo skubiausiai šalinti. Tarkime, nepatenkintas daugiabučio administratoriais pilietis užrašydavo ant laukujų laiptinės durų „Navalanas“, skubiai atvykusios tarnybos ir šalindavo užrašą, bet ir naujomis pakeisdavo duris. Toks lyg ir magiškas realizmas.
Smulkmė tai – karūna, durys, kai 36 vaikinų internacionalas kurį laiką „pavartė“ 568 milijonus dolerių. Tai ši ir panaši statistika užima deramą dominuojančią padėtį globalioje viešojoje erdvėje.
Konsumeristinio egocentrizmo laikais privalu/neišvengiama pradėti: žiūrėkit, dabar kaip pasielgsiu labai neįtikėtinai, ir visiems būtinai bus neįtikėtinai. Atsietumo, atsiribojimo neliko nė kvapo, visi pašaukti ir imperatyviai įpareigoti dalyvauti visu rimtumu, iki paskutinio atodūsio.
* * *
Tekste „Pergalingas sekmadienis“ stačiatikių Velykų proga Maskvoje gyvenantis žydų kilmės rusų esejistas, nuo Rusijos stačiatikių cerkvės atsiskyrusios Ukrainos stačiatikių cerkvės dvasininkas ekumenistas Yakovas Krotovas nurodo, kad laisvame pasaulyje pilna cinizmo, nes laisvę kaip ir tikėjimą lengva klastoti. Klastočių pasaulyje vieninteliu etiniu idealu tampa sąžiningumas.
Čia vartotojiškam egocentrizmui prasideda problemos – pataikyti plautis laiku ir plautis kur? Kad nepražiūrėjus kito „Clubhouse“... Todėl „Selfie“ nebent kaip socialinė terapija.
Pabaigai pora Umberto Eco citatų. „Teisinga, kad tinklas leidžia pasireikšti ir tiems, kas nekalba protingų dalykų, tačiau kvailybių perteklius liejasi per kraštus.“ „Informacijos perteklius gali sukelti tik sumaištį, triukšmą ir tylą.“
P.s. Su pagarba pasirašiusiems iš VU, vis dėlto kuo taip užsiėmę vietos viešosios erdvės herojai lietuviai, kad/kai neturi laiko prisidėti prie kažkokių ten kreipimųsi dėl žmogaus teisių kitur? Be abejo, užsiėmę. Pavyzdžiui, viena šeimų maršo versija vs kita šeimų maršo versija vs visai be maršų – štai kas čia yra tikras gyvenimas. Kad čia ir dabar su visa meile/neapykanta artimui „iki dugno“ būtų apsvarstyta, kas, ką ir kaip nušluos. Negali būti ir kalbos apie nenušlavimą...
