Kodėl absurdiškiausio? Todėl, kad, jei reklamos draudime ar alkoholio pardavimo laiko ribojime dar galima įžvelgti bent kažkiek prasmės (ir tai su klaustuku), tai draudimas pilnamestystės sulaukusiam asmeniui išgerti taurę šampano ar bokalą alaus yra ne kas kita, kaip atvira nepagarba Lietuvos jaunimui.

Jei jau aštuoniolikmečius laikome atsakomybės jausmo dar neturinčiais nebrendylomis, tai atleiskite, gerbiamieji, nebrendyla už vairo ar su ginklu rankose sau ir aplinkiniams kelia šimtus, jei ne tūkstančius kartų daugiau grėsmės nei su vyno taure ar alaus bokalu.

Įsivaizduokite, kad jums šiemet suėjo aštuoniolika. Jūs turite teisę balsuoti, įsigyti šaunamąjį ginklą (ginklus medžioklei ir sportui galima įsigyti nuo 18 metų), tuoktis, vairuoti, o jau netrukus, baigęs ar baigusi mokyklą, eisite tarnauti į kariuomenę, kur rankose laikysite automatą, kuriuo galbūt vėliau ginsite Tėvynę. Visiems šiems dalykams jūs, aštuoniolikmeti, jau pakankamai subrendęs, bet jei per brolio vestuves ar mamos jubiliejų norėsite su visais pakelti vyno taurę – ne, pienburni, tu dar per jaunas!

Neturiu nieko nei prieš automobilius, nei prieš ginklus, bet jei jau aštuoniolikmečius laikome atsakomybės jausmo dar neturinčiais nebrendylomis, tai atleiskite, gerbiamieji, nebrendyla už vairo ar su ginklu rankose sau ir aplinkiniams kelia šimtus, jei ne tūkstančius kartų daugiau grėsmės nei su vyno taure ar alaus bokalu.

Teko lankytis ne vienoje Europos šalyje, kurioje silpnieji gėrimai parduodami nuo 16 metų. Dideliam draudimų mėgėjų liūdesiui, nė vienoje tų šalių neteko gatvėse matyti girtų žmonių, o ir su alkoholizmu susijusių problemų ten nėra. Galbūt paradoksalu, bet daugiausia socialinių problemų Vakarų Europos šalys patiria dėl imigracijos iš musulmoniškų šalių, nors Islamas draudžia vartoti alkoholį išvis. Pagal „blaivybininkų“ logiką, islamiškos valstybės turėtų garsėti ilgiausia gyvenimo trukme, mažiausiu nusikalstamumu ir įspūdingais pasiekimais moksle, ekonomikoje, kultūroje, sporte ir t. t. Tik kažkodėl taip nėra.

Daugelis „blaivybininkų“ kaip pavyzdį bando pasitelkti Skandinavijos šalis. Iš tiesų – Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje alkoholis brangus, jo prekybos įstatymai vieni griežčiausių Europoje, o stiprieji gėrimai parduodami tik nuo 20 metų. Bet TIK stiprieji gėrimai. Gi Lietuvoje aštuoniolikmetis negali nusipirkti net 2 % stiprumo gėrimo. Matyt, skandinavų politikai suvokia, kad norint pažaboti alkoholizmą, reikia mažinti piktnaudžiavimą stipriaisiais gėrimais, o ne drausti abiturientams per išleistuves pakelti šampano taurę.

Taip, Skandinavijos šalys gali pasigirti ilga gyvenimo trukme, stipria ekonomika ir t. t. Bet ar tikrai visi šie jų pasiekimai yra dėka griežtų alkoholio ribojimų? Juk už skandinavus dar ilgesne gyvenimo trukme gali pasigirti šveicarai, ispanai, italai, australai ir t. t. Šveicarijoje, ilgiausia gyvenimo trukme Europoje, aukščiausiu pragyvenimo lygiu ir itin žemu nusikalstamumu garsėjančioje valstybėje, silpnieji alkoholiniai gėrimai parduodami nuo 16 metų.

Lazda turi du galus. Tūkstančiai suomių savaitgaliais vyksta į Estiją nusipirkti pigesnio alkoholio, o apie girtų suomių nuotykius Taline sklinda legendos dar nuo sovietinių laikų. Nejaugi ir mes norėtume tokio įvaizdžio kaimynų lenkų ar latvių akyse? Ačiū, gal geriau nereikia. Ir jei skandinavišką modelį laikome nekvestionuotina siekiamybe, gal tuomet nereikėtų stebėtis ir visomis „Barnevernet“ istorijomis? Kažkodėl apie tokiais lietuvių emigrantų šeimų istorijas Šveicarijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje girdėti neteko. Juk jeigu valstybė pajėgi viską spręsti už mus… Prašom, viskas įskaičiuota.

Beje, federaliniu lygmeniu 21 metų alkoholio cenzas įvestas tik 1984 m. (koks ironiškas skaičius), ir būtent nuo tada JAV gyvenimo trukme ėmė vis labiau atsilikti nuo kitų turtingų pasaulio šalių (jei netikite, paieškokite statistikos).

Ir net jeigu baksnojimas į Skandinavijos šalis dar turi bent šiokį tokį pagrindą, tai dalies kovotojų su vėjo (atsiprašau – vyno ir alaus) malūnais mėginimas kaip pavyzdį pasitelkti JAV (ten visas alkoholis, kaip žinia, tik nuo 21 metų) išvis peržengia bet kokias sveiko proto ribas. Juk būtent JAV gyvenimo trukmė pati trumpiausia tarp turtingiausių pasaulio šalių (trumpesnė netgi nei Čekijoje, Lenkijoje ar Estijoje), didžiausia socialinė atskirtis, o nusikalstamumo bei žūčių eismo įvykiuose statistika irgi toli gražu neblizganti. Beje, federaliniu lygmeniu 21 metų alkoholio cenzas įvestas tik 1984 m. (koks ironiškas skaičius), ir būtent nuo tada JAV gyvenimo trukme ėmė vis labiau atsilikti nuo kitų turtingų pasaulio šalių (jei netikite, paieškokite statistikos).

Sakysite, tai lemia visai kitos priežastys, tokios kaip ne visiems prieinama sveikatos apsauga, socialiai nejautri ekonomika ir t. t.? Galbūt. Bet tokiu atveju gal reikėtų pripažinti, kad tikrai ne alkoholio amžiaus cenzas yra veiksnys, lemiantis šalies gyventojų sveikatą bei gerovę, ir, užuot kovoję prieš jaunimo teisę išgerti alaus karštą vasaros dieną, politikai turėtų sutelkti dėmesį į kitus klausimus, tokius kaip sveikatos apsauga, mokestinė politika, parama vaikus auginančioms šeimoms ir panašiai?

Manyti, kad oficialus 21 metų amžiaus cenzas reiškia, kad pirmą sykį alkoholio amerikiečiai paragauja tik per 21-ąjį gimtadienį, daugiau nei naivu. Skirtumas nuo, tarkime, italų ar vokiečių, yra tas, kad, užuot nuėję su draugais į barą ir ten išlenkę keletą bokalų alaus, jauni amerikiečiai renkasi į audringas išgertuves namuose, sodybose ir t. t. Triukšmingi ir neretai vulgarūs amerikiečių jaunimo vakarėliai jau senokai tapo lėkštų komedijų siužeto dalimi. Jei jau kalbame apie visuomenės sveikatą bei dorovę, leiskite retoriškai paklausti, kas jai kenkia labiau?

Dėl neatsakingo požiūrio į darbą ir nedidelio laisvalaikio praleidimo galimybių spektro sovietiniais metais įsivyravo girtavimo darbe „kultūra“, o stikliuko kilnojimas daugeliui tapo bene svarbiausiu laisvalaikio užsiėmimu.

Taip, alkoholizmo problema Lietuvoje išties egzistuoja. Su tuo ginčytis būtų kvaila. Tačiau manyti, kad dėl to kalti pernelyg liberalūs alkoholio įstatymai (jie buvo vieni griežčiausių Europoje dar prieš „valstiečiams“ ateinant į valdžią), irgi yra kvaila. Dėl neatsakingo požiūrio į darbą ir nedidelio laisvalaikio praleidimo galimybių spektro sovietiniais metais įsivyravo girtavimo darbe „kultūra“, o stikliuko kilnojimas daugeliui tapo bene svarbiausiu laisvalaikio užsiėmimu.

Ši problema dar labiau paaštrėjo per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kai dėl ekonominės pertvarkos darbo neteko tūkstančiai kvalifikuotų inžinierių, darbininkų, agronomų, kurių daugelis neviltį dėl žlugusio gyvenimo ėmė skandinti taurelėje. Žalingi vyresnių kartų įpročiai buvo perduoti jaunesnėms, juolab, kad daug kur Lietuvoje, ypač provincijoje, esama rimtų jaunimo užimtumo problemų.

Tačiau praeitos kadencijos Seime vykdyta alkoholio politika buvo nukreipta ne į pagalbą šiems žmonėms, o į kvailus suvaržymus tiems, kurie alkoholį vartoja kultūringai ir saikingai. Susimąstykime: ar tikrai šeimoje, kurioje besaikis girtavimas jau tapęs iš kartos į kartą perduodama „tradicija“, užaugęs aštuoniolikmetis paisys įstatymų ir nesuras vyresnių giminių ar draugų, kurie jam nupirktų alkoholio? Ką jau kalbėti apie valstiečių bandytas demonizuoti lauko ir paplūdimio kavines (jei reikėtų įvardyti kavines, kuriose lankytojai elgiasi kultūringiausiai, lauko ir paplūdimio kavinės būtų vienos iš jų, o prasigėrusių žmonių bent jau man jose neteko sutikti nė karto).

Į minėtą Vakarų Europos šalių pavyzdį aršūs blaivybės propaguotojai atsako: bet juk ten visai kitokios tradicijos nei pas mus ! Sutinku, Pietų Europoje jos tikrai kitokios. Tačiau kas mums trukdo pažvelgti į Vokietiją, Austriją, galų gale kaimyninę Lenkiją? Lenkijoje, nors ten alkoholis parduodamas nuo 18 metų, alkoholio politika žymiai liberalesnė nei Lietuvoje – alkoholiu prekiaujama visą parą, jo galima nusipirkti net degalinėse.

Tik kažkodėl gyvenimo trukmė Lenkijoje ilgesnė, o nusikalstamumas mažesnis. Nejaugi mes tokie jau skirtingi nuo lenkų ar vokiečių, kad jų alkoholio kontrolės politika mums netinka? Atleiskite, su Lenkija ar net Vokietija mes istoriškai ir kultūriškai turime daug daugiau bendro nei su Skandinavija ar juolab JAV.

Po Seimo rinkimų ne vienas apžvalgininkas išsakė prielaidą, kad netikėtą Laisvės partijos sėkmę didele dalimi lėmė buvusių valdančiųjų vykdyta draudimų politika, ypač – neadekvatūs alkoholio ribojimai. Kitaip sakant, pavargę nuo draudimų, lietuviai išreiškė protestą balsuodami už priešingame ideologiniame poliuje esančias partijas.

Norėčiau tikėti, kad dabartinių valadančiųjų kritika buvusiems valdantiesiems nebus tik tušti žodžiai, o per išleistuves būsimieji abiturientai (o gal ir dešimtokai po 10 klasės egzaminų) jau netrukus nieko nesibaimindami galės pakelti alaus bokalus. Tai būtų vienas tų tikrai gerų dalykų, kuriuos galėtų nuveikti šios kadencijos Seimas.