Pradžiai – šiek tiek konteksto. 2016 m. Kultūros ministerija parengė dokumentą apie prielaidų sudarymą sutvarkant neprižiūrimus kultūros paveldo statinius. Remiantis tų metų Kultūros paveldo departamento (KPD) duomenimis, Lietuvoje yra 636 neprižiūrimi paveldo statiniai, kurių būklė kasmet blogėja. Yra dvi esminės to priežastys: 1) statinių valdytojai neturi nuosavų lėšų tvarkybai, o valstybės skiriama parama – per maža; 2) dalis kultūros paveldo statinių apskritai neturi valdytojų – yra bešeimininkiai.

Dokumento rengėjai paskaičiavo, kad visų neprižiūrimų statinių būklės stabilizavimo darbams atlikti preliminariai reikėtų 40-50 mln. eurų. Jei visus objektus siektume sutvarkyti per 10 metų laikotarpį, tai kasmet kainuotų po 4-6 mln. eurų. Galimi keliai iš esmės matomi du: perimti valstybės nuosavybėn savininkų neprižiūrimus statinius (tai kainuotų papildomai apie 10 mln. eurų) ir tada tvarkyti arba sutvarkyti juos valstybės lėšomis priverstinai, o paskui išieškoti sutvarkymo lėšas iš objekto savininko.

Reikalingos lėšos – tikrai didelės, apleistų, neprižiūrimų vertingų objektų – daug. Paklausite, tai kur čia tos atsiveriančios galimybės? Jos prasideda nuo atraminių taškų paieškos. Vienas tų atramos taškų turi būti savivalda: šioje vietoje būtent jai reikia suteikti daugiau galių ir teisių, nepamirštant išnaudoti – išanalizuoti, išviešinti ir pateikti kaip galimo modelio – gerųjų pavyzdžių. Žinau, kad labai dažnai ieškodamas pavyzdžių žvelgiu į Kauną, bet šis miestas, ko gero, yra vienintelis, kuris ne tik aktyviai taiko maksimalų nekilnojamojo turto mokesčių tarifą apleistiems pastatams, bet suteikia ir galimybę – turi savo paveldotvarkos programą.

Manau, kad ir valstybės mastu galvojant apie prioritetus pirmiausia reikėtų labiau skatinti tuos projektus, prie kurių tvarkymo nori ir gali prisidėti savivaldybė ir/ar privatūs asmenys. Be to, savivalda ypač svarbi ir dėl efektyvesnės kontrolės. Čia prisiminsiu garsųjį pavyzdį – Perkūno al. nr. 11 apgriautą namą: jei Kauno savivaldybė savo rankose būtų turėjusi kontrolės bei užkardymo įrankius, manau, padaryta žala būtų buvusi mažesnė.

Kitas atramos taškas – bendruomenė plačiąja prasme. Šiuo atžvilgiu puikus pavyzdys yra Kauno modernizmas: tam, kad imtumėmės įtikinti pasaulį jo išskirtinumu, pirmiausia patys turėjome juo patikėti ir jį suvokti. Man teko stebėti tą virsmą, kai tarpukariniai pastatai iš buvusių dėmesio paraštėse atsidūrė jo centre. Įvyko vertybinis lūžis – suvokta, kad tai yra mūsų miesto ir šalies išskirtinumas, kad jis kuria visai kitokį pasakojimą apie Kauną ir Lietuvą, kad tai įdomu ir vertinga tiek pačiam miestui ir jo bendruomenei, tiek pasauliui.

Tai pasiekti padėjo visas priemonių kompleksas: edukacija, kultūrinės iniciatyvos, ekskursijos po įdomiausius objektus, įvairios finansinės ir konsultacinės pagalbos priemonės privatiems savininkams, Ši tema buvo vienas iš miesto prioritetų, ir šiandien dėl jos aktualumo ir įgyvendintų apčiuopiamų darbų jau niekam nebekyla klausimų. Todėl net nepaisant to, koks bus UNESCO sprendimas dėl Kauno modernizmo – ar jis taps Pasaulio paveldo sąrašo dalimi, ar ne – jau pats lūžis yra didžiulė pergalė.

Lietuva daug metų ieško kelių, kaip pristatyti savo tapatybę, suformuoti savo įvaizdį, kaip papasakoti apie save pasauliui. Būtent gebėjimas pasakoti istorijas šiandien yra pamatas daugybėje sričių – nuo viešųjų ryšių iki turizmo. Aktualizuotas kultūros paveldas ir yra raktas į mūsų istorijų pasakojimą. Iš tūkstančių mažųjų istorijų ir su jomis susijusių kultūros paveldo objektų galime sukonstruoti didžiulį naratyvą, kuris pirmiausia būtinas mums patiems – mūsų savivertei, savivokai, mūsų supratimui, iš kur ateiname ir kokie rytoj norime būti. Todėl čia labai svarbu, kad kultūros paveldą suvoktume ne kaip statišką, užkonservuotą ir užmirščiai paliktą objektą, o kaip visateisį šiandienos procesų dalyvį, kuris visuomenei būtų ir aktualus, ir prieinamas, ir patrauklus.

Griūvantis, apleistas dvaras, kad ir kaip romantiškai ar melancholiškai atrodytų instagrame, vis dėlto nėra siekiamybė. Jau vien iš pagarbos tiems žmonėms, kurie kadaise sukūrė paveldo objektais tapusius statinius, turime siekti, kad atgimtų ne tik patys mūro ar medžio statiniai, bet ir kad į juos vėl grįžtų gyvenimas. Atsižvelgiant į turimus ekspertus, į mūsų žmonių kūrybiškumą, į šiuolaikinių technologijų galimybes, į daugybę gerųjų pavyzdžių – nematau priežasčių, kodėl tai negalėtų įvykti. Tuomet pagaliau ir pats paveldas, ir mūsų kalbos apie jį bus be liūdesio.