Šitas maršas tikresnis už „Didįjį šeimos gynimo maršą“, nes nebando nieko įsprausti į tradicinės šeimos Prokrusto lovą. Nesvarbu, ar mama jus pagimdė būdama santuokoje, ar pastojo po vienos nakties nuotykio ir visą gyvenimą užsispyrusiai seka pasaką, esą jūsų tėvas buvo negrįžęs iš jūros kapitonas. Ji vis tiek nusipelno tulpės žiedo ir apkabinimo už tai, kad paleido jus į šį pasaulį. Net jeigu racionaliai ir suprantame, kad primatų rūpinimasis savo palikuoniais yra ne kažkokia dorybė, o įgimtas instinktas.
Ši šventė padeda užmiršti maištingos paauglystės nuoskaudas, kai atrodė, kad mama nekenčia, nes atkakliai bandė sulaikyti nuo klaidų, apginti ir apsaugoti, kai to jau niekas neprašė. Jei pykotės visą gyvenimą, tai būtent Motinos dieną lengviausia pasakyti, kad iš tikrųjų ją mylite. Tas laikas, kai dar galite pasikalbėti kaip draugai, prabėgs greičiau, negu galite įsivaizduoti. Vieną dieną pristigo laiko atsiliepti į motinos skambutį, o kitą po insulto ji jau jūsų neatpažįsta. Ir niekada nepapasakos, kaip žydėjo kaukazinės slyvos, kai pirmą kartą išsivežė jus mažą vežimėlyje į miestą.
Užjaučiu, jeigu jūsų mama yra viena iš tų poros šimtų Kauno aktyvisčių, susirinkusių šią savaitę piketuoti, kad jums nereikėtų testuotis ir eiti į mokyklą. Gėda matyti mamą portalų nuotraukose su ausų krapštukais nosyje ar kvailu plakatu rankose? Nepykite ant jos, ji tikrai jus myli, tiktai per tą prakeiktą pandemiją užsisklendė antivakserių kliedesius platinančių feisbuko trolių burbule. Motinos dieną galima apie tai atsargiai pasikalbėti. Ir apie skiepus: gal vis dėlto reikia, juk nenorite jos prarasti.
Pažįstu nemažai protingų ir įdomių kauniečių, bet tame mieste yra ir kažkokia tautos sąmonės juodoji skylė, atsiverianti tai Garliavos patvoryje, tai mitinguose už teisę vaikui „kepštelėti per kombinezoną“, tai skiepų baime. Kai ta Bunkės apdainuota „panelė iš Kauno rajono, verta milijono, graži be diplomo“ išteka už trečios kartos perekupo arba kokio kebabinių tinklo oligarcho ir pasidaro vaikutį, kad vyras nuo jos nepabėgtų, atsiranda daug laiko žiūrėti filmukus apie pagaliuku per nosį iškrapštomus tiriamųjų smegenis, kirmėles kaukėse ir skiepų žalą.
Orlausko, Tomkaus ir Lėkštučio šeimos marše jos sudarys didžiąją minios dalį ir dar savo netestuotas atžalas atsigabens. Kokia nors Vyriausybės ar savivaldos komunikacija čia bejėgė, nes niekada neperrėks Tėvų forumo pareiškimų apie pagaliukų Holokaustą.
Mitas apie blogą valdžios komunikaciją yra iš to paties šaltinio, kaip ir apie tariamą valdančiosios daugumos politikų aroganciją. Mūsų politinei sistemai būdinga, kad Seimo rinkimuose dalyvauja apie 50 proc. rinkėjų, mandatą valdyti šalį gauna surinkusieji per 25 proc. balsų, tai jau kitą dieną po rinkimų kiekvienu jų žingsniu pradeda piktintis tie 75 proc. už juos nebalsavusiųjų. O rinkimų pralaimėtojai siekia revanšo visaip tą pasipiktinimą skatindami. Tas pats buvo po anų rinkimų, kai vilniečiai baisėjosi provincijos jiems padovanota vyžota valdžia, o dabar taip pat elgiasi „valstiečių“ ir kitų opozicinių partijų rinkėjai.
Sunkiausia tame pasistumdyme savo vietą atrasti visiems iš karto įtikti norinčiam Prezidentui. Tenka užsakinėti apklausas apie Stambulo konvenciją ir partnerystę, kad galėtų pagrįsti, ką iš Seimo daugumos svarstomų įstatymų pasirašys, o ką vetuos.
„Pasaulis veikia taip, kad žmonėms reikia lyderių. Versle, politikoje, kare – bet kur. Ir mes atiduodame lyderiams galią ir privilegijas mainais į jų valią priimti sprendimus – ir prisiimti riziką. Versle lyderiai rizikuoja savo pinigais, kare – savo gyvybėmis, politikoje – savo turima valdžia. Bet lyderiai jie yra tik tol, kol priima sprendimus. Tą pačią dieną, kai sprendimus jie atiduoda atgal mums – jie nustoja būti lyderiais. Mums jų tiesiog nebereikia, juk patys viską galime“, – teigia komunikacijos ekspertas Andrius Baranauskas.
Jeigu politiniai sprendimai būtų priimami tik vadovaujantis visuomenės daugumos įsitikinimais, tai Lietuva niekada nebūtų panaikinusi mirties bausmės, įvedusi prievolės drausti automobilius ir žiemą važinėti žieminėmis padangomis, mokesčiai kasmet tik mažėtų, o MMA viršytų vidutinę algą.
Sakot, nedemokratiška būtų politikams nepaklusti daugumos rinkėjų valiai dėl visų tų LGBT reikalų? Lygiai taip pat demokratiškai XIX ir XX a. politikai priešinosi vergovės panaikinimui ir balsavimo teisės moterims suteikimui. Nes jų rinkėjams – baltaodžiams vyrams – buvo sunku atsisveikinti su savo privilegijuota padėtimi. Dabar vis dar veikia tas pats jausmas.
Prezidentūros užsakyta apklausa dar kartą patvirtino nusibodusią teoriją apie dvi lietuvas. Nepasiturintys pagyvenę vyrai iš provincijos ir progresyvus didmiesčių jaunimas gyvena skirtingose planetose. Jeigu esate vienas iš pastarųjų, giminės baliuje, pavyzdžiui, per Motinos dieną nebėkite nuo diskusijos politinėmis temomis su tetėnu Vaclovu iš Mikabalių. Jeigu jo neišklausysite ir neperkalbėsite jūs, tai išklausys Prezidentūra. Ir vadovausis jo, o ne jūsų nuomone.
Pasakykite, kad Motinos dieną pasveikinusiems savo mamas arba aplankiusiems jų kapus į „Didįjį šeimos gynimo maršą“ ruoštis jau nereikia. Nes jokios konvencijos nepakeis mūsų santykio su artimaisiais, ir jokie maršai neišsaugos to, kas nesiremia meile, o tik baime neatitikti priplėkusių tradicijų.
