Kovoti tradiciniais ginklais – per brangu

Nors karo tikslai – užtikrinti politinius ir ekonominius valstybių ar tam tikrų grupių interesus – išliko tokie patys dar nuo gentinių laikų, tačiau priemonės jiems pasiekti su laiku vystėsi ir keitėsi. Šiandien „karštojo“ karo veiksmai yra tik kraštutinė priemonė. Daugeliu atveju prieš imantis jų pasitelkiamas visas spektras įvairių kitų taktikų.

Tam tikra prasme, kariaujant valstybėms visų pirma kariauja jų ekonomikos. Paprastai ta valstybė ar jų blokas, kuri lengviau pakelia ekonominę karo naštą, jį ir laimi.

Tačiau kam jos reikalingos? Kodėl iš karto neinama „prie reikalo“ – tai yra kovinių veiksmų? Visų pirma todėl, kad jie brangiai kainuoja. Labai brangiai. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad 1967 metais Šešių dienų karas su arabų valstybėmis Izraeliui, skaičiuojant šių dienų valiutos verte, atsiėjo daugiau nei 8 milijardus JAV dolerių.

Kiek daugiau nei mėnesį trukęs Persų įlankos karas JAV ir jos sąjungininkėms 1992 metais kainavo net 102 milijardus JAV dolerių. Tam tikra prasme, kariaujant valstybėms visų pirma kariauja jų ekonomikos. Paprastai ta valstybė ar jų blokas, kuri lengviau pakelia ekonominę karo naštą, jį ir laimi.

Informaciniais veiksmais siekia nestabilumo

Tiesa, be ekonominio aspekto yra ir dar vienas labai svarbus faktorius – tai kariaujančių šalių gyventojų valia ir pasiryžimas gintis. Jo dažnai nenuslopina net ir patys pažangiausi ginklai. Dėl to į šį valstybės saugumo pamatą priešiškos jėgos kėsinasi ne konvenciniais ginklais, o įvairiomis informacinio karo ir visuomenės kurstymo taktikomis.

Informacinis ir kibernetinis karas, lyginant su aktyviais koviniais veiksmais, yra gana nebrangus. Net ir su santykinai nedideliais resursais informacinio karo fronte galima padaryti didžiulę žalą, o kartu paruošti dirvą galimiems įprasto karo veiksmams. Informaciniais veiksmais, propaganda, konspiracijos teorijų kurstymu ir skleidimu, socialinės inžinerijos priemonėmis valstybių ekonomikoms, socialiniam ir politiniam stabilumui gali būti suduodamas išties didžiulis smūgis. Turbūt puikiausias to pavyzdys yra Rusijos pradėtas karas Rytų Ukrainoje, kurį pirmiausiai lydėjo aktyvi informacinė kampanija, nutaikyta į rusakalbių mažumą.

Taikinys – kritinė infrastruktūra

Be informacinio karo taip pat dažnai stengiamasi suduoti smūgį ir kritinei šalies infrastruktūrai. Šiuo tikslu vykdomos į elektros ar telekomunikacijų tinklus, sveikatos apsaugos sistemą ar kitas valstybės funkcionavimui svarbias sritis nutaikytos kibernetinės operacijos. Dažnai norint padaryti didesnę žalą ar siekiant „tobulos audros“ efekto, kibernetinių atakų imamasi įvairių krizių metu. Pavyzdžiui, pandemijos įkarštyje Lietuvoje kibernetines atakas patyrė NVSC ir kai kurios kitos institucijos. Ir nors nėra tiksliai žinoma, ar šios atakos buvo organizuojamos užsienio valstybių, tokia tikimybė tikrai neatmestina.

Dažnai norint padaryti didesnę žalą ar siekiant „tobulos audros“ efekto, kibernetinių atakų imamasis įvairių krizių metu. Pavyzdžiui, pandemijos įkarštyje Lietuvoje kibernetines atakas patyrė NVSC ir kai kurios kitos institucijos.

Dar viena moderniam karui būdinga taktika yra šnipinėjimas ir slaptos užsienio valstybių specialiųjų pajėgų operacijos kitose šalyse. Būtent apie tokį atvejį neseniai paskelbė Čekijos institucijos, išsiaiškinusios, kad Rusijos specialiosios tarnybos šioje šalyje 2014 metais surengė sprogdinimą amunicijos sandėlyje. Pažymėtina, kad specialiosios operacijos ir sabotažo aktai yra svarbus ginklas daugelio šalių karinių veiksmų arsenale. Pavyzdžiui, tokiomis operacijomis garsėja Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad“, kuri padeda šiai Artimųjų Rytų valstybei priešiškų šalių apsuptyje siekti savo strateginių saugumo tikslų.

Svarbu ugdyti visuomenės atsparumą

Taigi, kai kalbame apie grėsmes Lietuvai, turime įvertinti visą jų spektrą ir būti pasiruošę ne tik tiesioginės karinės konfrontacijos galimybei, bet ir daugeliui kitų šiuolaikinio karo veiksmų, kurie yra arba gali būti nukreipti prieš mūsų valstybę. Šiandieniniame kontekste Lietuvai svarbu pasirūpinti šiuolaikiškomis grėsmes atremti padedančiomis priemonėmis ir – dar svarbiau – didinti visuomenės atsparumą galimiems priešiškų jėgų veiksmams informacinio karo fronte. Tam reikalingos investicijos į apsiginti nuo kibernetinių atakų padedančias technologijas, o taip pat visuomenės švietimas, žmonių sąmoningumo ugdymas.

Be abejo, visuomet yra išimčių, o kai kurie individai bei jų grupės sąmoningai ar ne veikia priešo naudai – skleidžia dezinformaciją ir konspiracijos teorijas, siekia sumenkinti pasitikėjimą valstybe. Dėl to kiekvienas atskirai ir bendrai kaip valstybė turime išlikti budrūs.

Kai grėsmės yra aiškiai apibrėžiamos ir identifikuojamos, žmonės yra joms pasirengę, tuomet ir padėčiai destabilizuoti skirti priešo veiksmai tampa mažiau efektyvūs bei padaro mažesnę žalą. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos visuomenė tampa vis atsparesnė priešiškų valstybių informacinio karo pastangoms, sunkiau pasiduoda manipuliacijoms ir propagandai. Be abejo, visuomet yra išimčių, o kai kurie individai bei jų grupės sąmoningai ar ne veikia priešo naudai – skleidžia dezinformaciją ir konspiracijos teorijas, siekia sumenkinti pasitikėjimą valstybe. Dėl to kiekvienas atskirai ir bendrai kaip valstybė turime išlikti budrūs.

Tiesa, tai, kad siekdamos tam tikrų politinių ar ekonominių interesų valstybės vis dažniau pasitelkia ne įprastą karinę galią, o sunkiau pastebimus priešiškus veiksmus, nereiškia, kad karinių konfliktų rizika mažėja. Priešingai, jei yra sėkmingos, pastangos informacinio karo ir kitų destabilizuojančių veiksmų srityje atveria priešiškoms valstybėms geresnes galimybes vykdyti ir realias karines operacijas. Šiuo požiūriu visi destabilizuojantys veiksmai gali būti suvokiami kaip prielaida eskalacijai ir realiam karui. Privalu to nepamiršti ir stiprinti savo gynybinius pajėgumus, vykdyti įsipareigojimus saugumo srityje bei palaikyti gerus santykius su strateginiais partneriais.