Abiejų Tautų Respublikoje situacija buvo kitokia. Lenkijos ir Lietuvos kelias į modernumą vedė per bekrauję valdžios sistemos reformą. Anuometinis elitas ilgai brendo šiems taip reikalingiems pokyčiams.

Kai prieš 230 metų jie pagaliau įvyko, Edmundas Berkas ne be pagrindo rašė: „Prie šio nuostabaus įvykio (išminties ir laimingo likimo derinio (...) būtina dar pridurti, kad nebuvo pralietas nė lašas kraujo, kad niekas nebuvo išduotas, niekas nebuvo apšmeižtas (...), kad niekas nebuvo įkalintas ar ištremtas“. Gegužės Trečiosios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas buvo fenomenas Europoje ir pasaulyje, tačiau jie nepakeitė Abiejų Tautų Respublikos likimo.

Tai istorinis dokumentas, tačiau tos epochos pamokos yra universalios. Šiandien Lenkijos ir Lietuvos valdžios institucijos puoselėja Abiejų Tautų Respublikos tradicijas, nes tai yra mūsų bendras, unikalus paveldas. Kartu minėjome 450-ąsias Liublino unijos ir 610-ąsias Žalgirio mūšio metines, o šių dienų kelrodžiai – įvykiai prieš 230 metų. Kokias išvadas iš šios istorinės pamokos galime padaryti Lenkijoje ir Lietuvoje?

Pirmoji ir pagrindinė pamoka susijusi su modernumu. Modernumas neatsiranda iš niekur, o istorija neatleidžia tiems, kas per vėlai įsitraukia į modernizavimo ir reformavimo procesą. Turime sugebėti išnaudoti taikos laikotarpį valstybės institucijoms, ekonomikai ir visuomenei stiprinti.

Lenkija ir Lietuva jau keliolika metų yra Europos Sąjungos narės. Mokėjome veiksmingai išnaudoti šį laiką. Tačiau vis dar yra atotrūkis, kurį privalome įveikti, kad pasivytume labiausiai išsivysčiusias Vakarų Europos ekonomikas. Todėl lėšos iš ES Rekonstrukcijos fondo yra mūsų nacionalinis interesas. Lenkija parengė kompleksinę plėtros programą – Polski Nowy Ład (liet. – Nauja Lenkijos darna). Tai milžiniškos investicijos į sveikatos apsaugą, skaitmeninimą, infrastruktūrą bei aplinką. Tai planas, pagal kurį mūsų ekonomika įsilies į po pandemijos atsigaunančią pasaulio ekonomiką.

Antra būtina valstybės plėtros sąlyga yra valstybės suvereniteto ir Europos bendruomeniškumo sintezė. Šią formulę trumpai galime apibūdinti dviem lenkiškais posakiais: „nieko apie mus be mūsų“ bei „laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“.

XXI amžius – tai sudėtingas priklausomybės nuo socialinių tinklų, technologinių ir informacinių revoliucijų pasaulis. Pasaulis tampa vis novatoriškesnis. Tačiau senieji geopolitikos ir imperializmo demonai nesnaudžia. Praeities atmintis – tai mūsų brolybės bei solidarumo bendro priešo akivaizdoje atmintis. Patirties bendrumas yra vienas iš Lenkijos ir Lietuvos santykių ramsčių ir šiandien. Žinome, kokią kainą moka visa Europa, kai nepaiso iš Rytų plūstančių grėsmių.

Todėl ypač pastaraisiais metais stipriname mūsų bendradarbiavimą, įgaunantį konkrečių projektų formą. Bendras Lenkijos ir Lietuvos dujotiekis GIPL, investicijos SGD terminale, Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimas su Vakarais bei geležinkelio jungtis „Rail Baltica“ – tai daugiau negu bendras interesas.

Šiandien Lenkijos ir Lietuvos saugumas – tai bendras reikalas. Kartu, petys į petį sudarome NATO Rytų flangą bei Lenkijos-Lietuvos-Ukrainos brigadą LITPOLUKR. Šie projektai įgyvendinami ne suvereniteto kaina, o siekiant jį stiprinti ir ginti. Koks skaudus yra suvereniteto atsisakymas galime įsitikinti pažvelgę į Baltarusijos, kurios valdžia pastaraisiais mėnesiais atskleidė savo tikrąjį veidą, pavyzdį.

Gegužės Trečiosios Konstitucijos paveldas ir dabartinė mūsų santykių būklė parodo, kad praeityje ir dabartyje yra žymiai daugiau brolybės šaltinių nei nesutarimų, didinančių priešiškumą. Mūsų santykiai niekada nebuvo lengvi, tačiau visada praturtinti įvairiaspalvio turinio. Šiandien tarp Varšuvos ir Vilniaus yra daug gėrio ir draugystės. Yra pasitikėjimo gija, kurios neturėtume nutraukti.

Tačiau turime mokėti pažvelgti į klausimus, kurie dar nėra patenkinamai išspręsti. Švietimo, tautinių mažumų, pavardžių rašybos įstatymai – tai vis dar neišspręsti Lietuvos lenkų pageidavimai. Laukiama parama tautinėms mažumoms bei abipusis kultūros ir kalbos puoselėjimas turėtų būti svarbus mūsų dialogo aspektas.

Lenkų istorikas Paweł Jasienica apie Abiejų Tautų Respubliką rašė, kad tai yra „nuostabus kūrinys, žvelgiantis į ateitį, tačiau sunkus, reikalaujantis nuolatinių pastangų, laikrodininko meistriškumo, kad būtų galima prižiūrėti daugybę viduje besisukiojančių ratukų, krumpliaračių ir net varomųjų ratų“. Nežiūrint bėgančių metų, šis aprašymas nepraranda savo aktualumo, o dviejų tautų bendradarbiavimo darbą pasieksime tik tokiu atveju, jei mūsų sąjunga bus kuriama ant stiprių euroatlantinių, regioninių bei dvišalių pamatų. Lenkija teikia didelę reikšmę kiekvienam iš jų.