Kam sužibo? Mums. O jeigu visa tai vyktų šiandien? Iškiltų daug įvairių klausimų. Pavyzdžiui, o kodėl tas fonas mėlynas? Ką tas mėlynumas reiškia? Ir kodėl žvaigždutės? Kodėl ne kryžiukai arba ne skrituliukai, ne rombukai? Ar nereiktų apsvarstyti, kokių žvaigždučių link, į kokius mėlynumus mus stumia? Ir panašiai.

O tada patyręs, kad tą dviprasmišką vėliavą Briuselis perėmė iš Europos Tarybos (nagi tos, kuri tautas stambulizuoja), tėčių ir mamų aljansas skelbtų didįjį apsigynimo nuo mėlynos spalvos maršą.

Kažin, ar po 17 narystės metų Europos Sąjungoje žmonės nepamiršo, ką tos 12 žvaigždučių reiškia ir kodėl fonas mėlynas. Jeigu stojimas į ES būtų ne 2004-aisiais, o šį pavasarį, FB užvirtų žiaurios diskusijos. Jeigu paaiškėtų, kad tobulas žvaigždučių skaičius simbolizuoja Europos tautų vienybę ir solidarumą, kiltų paranojinis erzelis. Vienybės su kuo?

Su universitetus užlenkusia Vengrija ar su viską leidžiančiais Nyderlandais? Solidarumas su kuo – su gėjais ir lesbietėmis ar su motina gamta? O tada patyręs, kad tą dviprasmišką vėliavą Briuselis perėmė iš Europos Tarybos (nagi tos, kuri tautas stambulizuoja), tėčių ir mamų aljansas skelbtų didįjį apsigynimo nuo mėlynos spalvos maršą.

Juršėnas gražiai vedė tą iškilmingą posėdį. Išmaniai vairavo Seimą ir tautą į Briuselio glėbį. Kita vertus, tada viskas buvo žymiai paprasčiau. 2004 metais salėje nebuvo nei Puidoko, nei Kepenio anei Gražulio. Bepigu buvo varinėti kalbas apie Europos vertybes. „Lietuva šiandien tampa lygiaverte valstybe Europos Sąjungoje,“ – sakė Česlovas. Nė velnio: lygiateise ji taip ir netapo. Taptų, jeigu ratifikuotų Stambulo konvenciją.

Įsivaizduoju, kas dėtųsi, jeigu šiandien senukas Juršėnas ateitų ir garsiai pasakytų tai, ką tada iš tribūnos sakė: „Lietuvos piliečiai, remdamiesi naryste Europos Sąjungoje, pirmiausia tikisi, kad pagerės jų, jų vaikų ir vaikaičių gyvenimas“. Nušvilptų poną Česlovą. Nes dėl vaikučių dabar labiausiai visi ir pešasi. Dėl pagaliukų į nosį. Dėl lytinio švietimo. Dėl vertybių horizonto. „Šio laimėjimo (įstojimo į ES – P.J.) nuopelnai visų pirma tenka Lietuvos tautai, mūsų išmintingiems ir darbštiems miesto ir kaimo žmonėms“. Be reikalo dėkojo Juršėnas: darbštūs ir išmintingi miesto ir kaimo žmonės šiandien ruošiasi žygin! Prieš mėlyną spalvą. Prieš Europą!

Kai Lietuva stojo į ES, net 80 proc. gyventojo buvo „už“. Bet jau tada, 2004 metų gegužės 1 dieną politologas Raimundas Lopata neramiai apsidairė ir kai ką pastebėjo: „Turime pripažinti, kad daugeliui mūsų piliečių ši diena nėra labai šventiška. Jie susirūpinę klausia: kas mūsų laukia toliau? O kai kurie net būgštauja, ar buvimas Europos Unijoje netaps pačios mūsų tautos istorinio kelio pabaiga“.

Labai greitai paaiškėjo, kas mūsų laukia. Vos keli narystės mėnesiai prabėgo ir pasipylė straipsniai. 2005 m. gruodžio 22 d.: „Du vištgaidžiai – ne šeima“. 2005 m. balandžio 27 d.: „Deputatas homoseksualus pavadino anomalijomis“. 2005 m. spalio 12 d.: „Šlykštus gėjų planas“. Psichoterapeutas, politikas V. Čepas paskelbė: „Jeigu vyrą traukia prie vyro, tai nėra normalu, tai yra anomalija“. Nors tais gūdžiais ėjimo į Vakarus laikais buvo nemažai įvairių anomalijų. Austrių, o ne vėdarų, valgymas kai kam atrodė netinkama anomalija. Putojančio briuto, o ne skaidriosios, gėrimas irgi daug kam buvo rimta, tradicinį vyriškumą paminanti anomalija.

Vis tik šias ir kitas smulkias anomalijas nusvėrė praktiniai narystės ES dalykai. Atsivėrė sienos, visi gavo vyno spalvos pasus, su kuriais galima keliauti po pasaulį. Pradėjo judėti prekės į Lietuvą ir iš Lietuvos. Na, bet svarbiausias dalykas buvo šis: Briuselis paleido helikopterį, barstantį Lietuvai milijardus. Nuo 2004 iki 2019 metų jų išbarstė 20, beveik po pusantro milijardo eurų kasmet. Žinoma, negalima teigti, kad visiems vienodai įkrito. Kažkiek.

O paskui atėjo euras – finansinis ECB stogas. Žmonės pradėjo jausti gyvenimo džiaugsmą: penktadienį sėda lėktuvą, nuskrenda į Paryžių, vakarieniauja mišlene, apsiperka Eliziejaus laukuose, pasižiūri impresionizmą, sekmadienį grįžta. Kitą penktadienį – į Milaną, į „La Scala“.

Kur kaupėsi problemos? Pragmatiškas įsivaizdavimas, kad Europoje be apribojimų juda tik pinigai ir prekės, nebuvo labai teisingas. Ar Juršėnas su Lopata neperspėjo, ar patys nepasidomėjo, bet yra toks dalykas preambulėse parašytas: „Kiekvienas asmuo Europos Sąjungoje turi teisę būti vertinamas vienodai“.

Kur kaupėsi problemos? Pragmatiškas įsivaizdavimas, kad Europoje be apribojimų juda tik pinigai ir prekės, nebuvo labai teisingas. Ar Juršėnas su Lopata neperspėjo, ar patys nepasidomėjo, bet yra toks dalykas preambulėse parašytas: „Kiekvienas asmuo Europos Sąjungoje turi teisę būti vertinamas vienodai“. Maža to, visi ES piliečiai turi teisę laisvai judėti ES. Ir jaustis visoje ES vienodai gerai. Jų teisinė-socialinė padėtis turi būti tokia pati Paryžiuje ir ne kitokia Vilniuje. Nepriklausomai nuo to, ką tie piliečiai daro ir kaip daro savo lovose.

Iškilmingame posėdyje prieš 17 metų niekas kažkodėl nepaprašė žodžio ir nepriėjo prie mikrofono: „Norite sugrįžti į Europą? Tai žinokite, mielieji: ES yra ne tik bankomatas ir bevizis režimas. ES yra tam tikra vertybių sistema, gimusi ant dar šiltų fašizmo ir nacizmo pelenų. ES kovoja su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir lytinių požymių. Įsidėmėjote, išmintingieji miestų ir kaimų žmonės?“

Kažin, kas būtų atsitikę, jeigu Juršėnas ar Lopata šitai būtų pasakę? Nepasakė. Užtat dabar ima žodį deputatas Puidokas ir skelbia: „Jeigu ES mums prievarta „diegia“ nepriimtinas ideologijos vertybes – ką darysime (klaustukas ir šauktukas). Privalome atstovėti kartu su Lenkija, Vengrija, Slovakija, Čekija, Latvija ir kitomis šalimis bei apginti teisę į tradicines vertybes (šauktukas). Jei ne – reikia svarstyti atsiskirti nuo ES, siekiant išsaugoti normalų genofondą, šeimos vertybes...“

Gaila, kad šviežiausioje sociologinėje apklausoje „Vilmorus“ neuždavė esminio klausimo: „ar pritariate narystei ES?“ Būtų viskas aiškiau ir suprantamiau.

Gaila, kad šviežiausioje sociologinėje apklausoje „Vilmorus“ neuždavė esminio klausimo: „ar pritariate narystei ES?“ Būtų viskas aiškiau ir suprantamiau. Tiek išskirtiniams, pagoniškų tradicijų gynėjams, maršų organizatoriams. Tiek paikiems idealistams, kurie ėmė ir patikėjo: europietis yra tas, kuris austres putojančiu briutu užgeria.

Gaila, kad Prezidentas, žaibiškai sureagavęs į feisbukines rietenas, stipriai apgynė politikuojantį kunigą, kuris aršiau už patį popiežių agitavo prieš europietiškas vertybes. O dėl grėsmingų išpuolių prieš strateginę mūsų valstybės nuostatą – narystę ES – tylėjo ir tebetyli. Na, nebent jeigu kalba dėl EVT pasisuka.

Gaila, kad savaitgaliais skraidę pažiūrėti impresionizmo, paklausyti operos „La Scala“ teatre lietuviškieji europiečiai pradėjo garbinti valstybę, kurią valdo ultranacionalistinė organizacija „Ordo Iuris“. Lietuva ir Lenkija, prieš 230 metų surašiusios pirmąją šiuolaikišką konstituciją, buvo teisės ir tolerancijos etalonai.

Dabar Lenkija yra obskurantinė ES pelkė su unikaliais seksualinių orientacijų rezervatais. O Lietuva lygiuojasi į šią šalį, kuri per keletą metų žiniasklaidos laisvės indekse nukrito iš 18 į 62 vietą.

Gaila, labai gaila, kad Juršėnas negali vėl užlipti į Seimo tribūną ir užduoti kankinantį klausimą: „Prieš 17 metų drauge atvėrėme duris į Europą. Ar jūs dar ją mylite? Jums jos reikia?“