Kai kas sako, kad reikia didžiuotis draugais, o ne priešais, bet jie neteisūs. Didžiuotis galima viskuo, kuo tik nori, ypač jei gyveni gyvenimą pagal save ir savo poreikius, o ne deriniesi prie kitų spaudimo.

Kai Lietuva paskelbė išsiunčianti Rusijos diplomatus iš solidarumo su Čekija (kur Rusija vykdė valstybinio terorizmo veiksmus, ir dar tų pačių nevykėlių rankomis, kurie nuodijo rusus Britanijoje), jaučiau didelį pasididžiavimą Lietuvos vyriausybe.

Pagaliau mes elgėmės kaip didelė valstybė, kuri žino, ko nori, ir žino, kokie jos principai ir vertybės – ne taip, kai laukėm atkišę kepurę su kitais Europos vargetom prie bendro labdaringo vakcinos katilo. „Ką mes žinom, duos neduos, bendras europinis sprendimas, mes žmogeliai maži, be eilės nelendam.“

Ne, mes dėl Rusijos priėmėme savo sprendimą, kaip kažkada drąsiai pasielgė prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri atsisakė susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, kuris tuomet bandė naiviai ir be muilo perkrauti santykius su Rusija ir atsisakė ginkluotės didinimo Rytų Europoje (aštuoneri metai Obamos administracijos labai prisidėjo prie to, kad dabar Vladimiras Putinas jaučiasi nebaudžiamas ir siautėja, kaip naujoji Josifo Stalino versija). Daug kam Grybauskaitės sprendimas atrodė, kaip išsišokimas. Tai buvo pozicijos pareiškimas – taip elgiasi drąsūs žmonės.

Dabar Lietuva pasielgė drąsiai ir principingai – galbūt prisiminusi, kad mums visada sekasi, kai mes taip elgiamės, o ne kai grojam liūdnus ir giliai valstietiškus Algirdo Brazausko scenarijus: draugaukim, prekiaukim, nereik siutinti Kremliaus, netampykim tigro už ūsų, o kam mes jogurtus pardavinėsim, o iš ko Klaipėdos uostas gyvens.

Dabar Lietuva pasielgė drąsiai ir principingai – galbūt prisiminusi, kad mums visada sekasi, kai mes taip elgiamės, o ne kai grojam liūdnus ir giliai valstietiškus Algirdo Brazausko scenarijus: draugaukim, prekiaukim, nereik siutinti Kremliaus, netampykim tigro už ūsų, o kam mes jogurtus pardavinėsim, o iš ko Klaipėdos uostas gyvens. Rusijai labai suskaudo, ir tai buvo matyti: jei šalies diplomatai prapliumpa vulgaria kalėjimo ir marozų leksika, reiškia, gerai papurtė.

Rusijai labai suskaudo, ir tai buvo matyti: jei šalies diplomatai prapliumpa vulgaria kalėjimo ir marozų leksika, reiškia, gerai papurtė. Rusijos URM spaudos atstovės Marijos Zacharovos, pagarsėjusios ne visada blaiviais pareiškimais, grūmojimas, kaip ir niūraus veido ministro-veterano Sergejaus Lavrovo nepatenkintas bubenimas mums yra tikra muzika. Ir teisingai.

Kai priešus purto neracionalus įniršis, žinai, kad pataikei tiesiai ten, kur reikia.
Kai būriuojasi keistos raganos su baltom antenomis nosyse ir prieš kažką protestuoja, pačios nesuprasdamos („Neleisime vaikams matuoti temperatūros“, „Uždrauskime kraujo ir šlapimo tyrimus“) arba kai maestro Artūras Orlauskas ir jo draugai, patriotinių šeimų gynėjai, spjaudydami seiles, žada visiems Seimo nariams, jų šeimoms ir vaikams kažką įkišti (tikiuosi, ne tai, apie ką Orlauskas kalba savo koncertuose ir kas jam labiausiai rūpėdavo gyvenime tais laikais, kai dar buvo apie ką rūpėti), gerai matyti, kad tie žmonės yra pasimetę. Rolando Pakso elektoratas, Ševron – von, violetinis patvorys, acto garintojai ir binto rūkytojai, vaikmušiai ir laiškų Putinui rašytojai visi bus toje gegužinėje, visi jie pikti ir įniršę, labiausiai todėl, kad prarado aktualumą ir yra tik kaip Užgavėnių eisena, teatro personažai, kurie, deja, kartais turi savo atstovus įstatymų leidimo organuose.

Taip pat ir su Rusija. Įniršis ir pasimetimas. Šios šalies vadovai jau išvogė beveik viską, kas buvo. Putino dvaras už milijardą ar du milijardus – tai tik vienas iš žaisliukų; ironija yra tame, kad kiek kriminalinis elitas bevogtų, viskas atsiduria Vakaruose ir dirba jų ekonomikai ir vakariečių labui, nes negali juk Rusijoje laikyti, pernelyg nesaugu. Jėgos struktūros kontroliuoja viską ir kartu nieko – bandė sulėtinti amerikietišką internetą Rusijoje ir nulaužė savo pačių svetaines. Lyg ir visagaliai, vis tiek dreba dėl vieno nuodyto ir nenunuodyto, kalinčio ir beveik numarinto, badaujančio, bet visgi gydomo opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno (kurį ir numarinti irgi bijo, ir paleisti bijo, ir šiaip elgiasi, kaip katalikiškos gimnazijos tikybos mokytoja, gavusi paštu užsakytą 45 cm ilgio vibratorių – ir įjungti baisu, ir stalčiuje slėpti nejauku, o jei pats įsijungs, ir išmesti nesigauna, nes o jeigu kas nors suras). Ir ta šalis, kuris čia grūmoja visiems kerštu ir pragaro liepsnomis, vis tiek neurotiškai maldauja pripažinimo, nori, kad į juos rimtai žiūrėtų.

O į juos rimtai nežiūri. Niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai mano vaikystėje Vokietijos federalinis kancleris Helmutas Šmitas (1974-1982) pavadino Sovietų Sąjungą „Aukštutine Volta su raketomis“. Aukštutinė Volta šiandien vadinasi Burkina Fasu, bet patikėkite, ten, Afrikoje (kaip ir Rusijoje) niekas nepasikeitė.

Rusija yra šalis, kuri, kaip problemų turintis vaikas mokykloje, tegali gauti dėmesio, garsiai bezdėdamas klasėje – tai ir Kremlius priveža daug kariuomenės prie Ukrainos sienos, vaidindamas grėsmę. Gauna dėmesio.

Rusija yra šalis, kuri, kaip problemų turintis vaikas mokykloje, tegali gauti dėmesio, garsiai bezdėdamas klasėje – tai ir Kremlius priveža daug kariuomenės prie Ukrainos sienos, vaidindamas grėsmę. Gauna dėmesio. Nors, žinoma, visi supranta, kad čia šiaip suvežė, o aprūpinimo neužtektų ir kelioms dienoms, ir net su Ukraina rimto karo nesigautų (juolab kad ir ta Ukraina labai gerai pasiruošė nuo 2014 metų, ir yra visai nebe ta, iš kurios atėmė Krymą). Panašiai buvo, kai NATO darė tvarką buvusioje Jugoslavijoje, išlaisvinusi Kosovą: Rusija siuto ir net kažkokius laivus siuntė į Adrijos jūrą. Vienas iš dviejų laivų, kiek atsimenu, neilgai keliavęs sugedo ir buvo nutemptas remontui – čia panašiai, kaip Rusijos kartoniniai tankai, užgęstantys priešais Kremlių dar prieš paradą.

Prisimenu, kai prieš kokius dvidešimt metų Kremliaus gynėjai Lietuvoje (o tada jų dar buvo daugiau, negu dabar – visas pulkelis naivių inteligentų tikrai tikėjo, kad ta šalis nori gero ir tuoj tuoj bus išgydyta, tik duokim jai laiko) labai susierzindavo, kai jiems pasakydavai, kad Rusijos ekonomika savo dydžiu prilygsta Nyderlandams. Tada jie mojavo rankomis ir žagsėdami reikalavo perskaičiuoti iš naujo. Labai mėgau juos siutinti. Ak, ta jaunystė.

Paskui Rusija paskelbė tikslą pavyti gerovės lygiu Portugaliją, ir nepavyko, toliau sėkmingai varžomasi su Mozambiku ir Zimbabve. Tuo tarpu ta maža, nepagarbiai kiauksinti, rodos, nykščiu priplojama Lietuva jau yra pasiekusi daugelio Vakarų Europos šalių gyvenimo lygį ir auga toliau, žmonės važiuoja pas mus gyventi (ir daugybė iš tos pačios Rusijos), nes čia geriau, ir visa ta popierinė ir pripučiama Kremliaus galia nieko negali padaryti.

Paskui Rusija paskelbė tikslą pavyti gerovės lygiu Portugaliją, ir nepavyko, toliau sėkmingai varžomasi su Mozambiku ir Zimbabve. Tuo tarpu ta maža, nepagarbiai kiauksinti, rodos, nykščiu priplojama Lietuva jau yra pasiekusi daugelio Vakarų Europos šalių gyvenimo lygį ir auga toliau, žmonės važiuoja pas mus gyventi (ir daugybė iš tos pačios Rusijos), nes čia geriau, ir visa ta popierinė ir pripučiama Kremliaus galia nieko negali padaryti.

Būtent todėl mes ir esame Rusijos labiausiai vertinami priešai, ir tai turi būti mūsų pasididžiavimas. Sovietų Sąjungos subyrėjimą jau matėme, tegu ir buvome dar per jauni trypti linksmą šokį ant jos kapo. O į Rusijos režimo laidotuves tikrai ateisim, nepasididžiuosim ir atnešim gražiausią vainiką, nes kapinių papročiai yra mūsų tautinio paveldo dalis. Skaičiuoju dienas.