Vadinasi šie pokyčiai paprastai – infliacija ir tai kur kas sudėtingesnis procesas nei tiesiog pabrangę maisto produktai. Nors tai, tenka pripažinti, nėra labai malonus reiškinys, nes tas pats gyvenimo būdas kainuoja vis daugiau.
Kol švenčiamas barų atidarymas, kuriuose lauke, nepaisant klimatinių sąlygų, jau galima sėdėti po du, niekas nekreipia į sąskaitas, nors reikėtų. Jos neišvengiamai didėja.
„Manau, kad karantinui pasibaigus atsiimsim už praradimus per draudimus. Pernai nutiko taip pat – kai tik suvaržymai buvo atlaisvinti, pardavimai šovė į viršų, nes visi buvo išsiilgę pramogų. Žmonės neturi kur dėti pinigų“, – prognozuoja Remigijus Didzinskas, vaisiais ir daržovėmis prekiaujančios šiauliškės bendrovės „Citma“ vadovas.
Kainas kels visi, kas tik gali, nuo ūkininkų, mažų parduotuvių iki prekybininkų turguje. Tikėtina, kad ir didieji prekybininkai sėkmingai prisitaikys prie šio proceso ir neliks nuošalyje.
Čia ne godumas, o paprasta matematika. Kai tu mėnesių mėnesiais turi gyventi tik iš kelių šimtų eurų paramos, nors tavo verslo išlaidos sumažėja, bet niekur nedingsta – kreditų už įsigytas nebūtin nugarmėjusiam sezonui skirtus batus – dar niekas neatšaukė, kaip ir patalpų nuomos, nes jų savininką į kampą irgi spaudžia bankas, kelias vienas – kuo greičiau pradėti dirbti ir dar „atmušti pinigus“ už prarastą laiką. Tai guls ne ant Vyriausybės, bet ant vartotojo pečių.
Kitas procesas, kuris ne toks malonus jau pačiam vartotojui – dėl augančių atlyginimų darbo vietų mažėja. Ne tik todėl, kad įmonės keičia procesus ir atsisako perteklinių žmonių, bet ir todėl, kad mes jau tampame per brangūs korporacijoms, kurios medžiojo valstybių nuolaidas ir paramą įsikūrimui bei ieškojo tik pigios darbo jėgos.
„Matoma tendencija, kad didelės korporacijos plečiasi Balkanų regione, nemažai gamybos perkeliama į Bosniją, Serbiją. Vertinant iš darbo jėgos kaštų perspektyvos, šios šalys jau yra pigesnės už Lietuvą“, – komentuodamas „Yazaki“ pasitraukimą iš Klaipėdos ir kelių šimtų žmonių atleidimą kalbėjo Darius Lasionis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos bei Baltijos automobilių detalių klasterio vadovas.
Į Balkanus žvalgosi ne tik gamyklos, bet ir paslaugų centrai. Ateityje visi šie pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos ieškotojai, greičiausiai, trauks į Ukrainą. Kol kas, nors algos ten jiems labai patrauklios, tačiau netenkina darbuotojų mentalitetas ir verslo aplinka. Tačiau laikai greitai keičiasi.
Iš kitos pusės, dalindami pinigus ir juos paversdami praktiškai nemokamais (kas nepamena džiugių šūksnių kai Lietuva skolinosi be palūkanų ar su minusinėmis palūkanomis) reguliuotojai save įstūmė į kampą. Vienas iš būdų vėsinti ekonomiką ir mažinti infliaciją yra palūkanų didinimas. Tačiau nutiko taip, kad be palūkanų skolinosi ne tik Lietuva, bet ir tokios šalys kaip Graikija, Ispanija, Portugalija. Jų kreditai rekordinio dydžio ir jei palūkanos šaus į viršų aptarnauti šias paskolas valstybės vargu ar pajėgs.
Sakote, nieko tokio, nuo mūsų tai toli. Deja, klystate. Atsiverskite nekilnojamojo turto skelbimų portalus ir paanalizuokite, kiek brango butai. Kai pinigų per daug, jie randa „kur pasidėti“. Ekonomika stovi, ar, geriausiu atveju, trypčioja vietoje kai atskiri sektoriai mėgina išgyventi, tačiau nekilnojamojo turto kainos šauna aukštyn, nes ten plūsta pinigai, kurių kitur nėra kaip įdarbinti. Žmonės taip tikisi juos bent jau apsaugoti.
Brangsta ir žaliavos – jos šiandien gėris spekuliantams.
Pasak Daliaus Gedvilo, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento, pagrindiniai statybiniai elementai pabrango 30 proc., todėl didelė dalis rangovų nebežino, kaip pabaigti pradėtus projektus.
„Šiandien tiek Europoje, tiek ypatingai Lietuvoje matome transformaciją. Didžiulė dalis žmonių po dešimtmečio apskritai negalės įsigyti nekilnojamojo turto“, – sakė Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas.
„Tai yra šalutinis poveikis būtent pinigų pertekliaus ir turto kainos bus neadekvačios. Tai reiškia, kad matysime Lietuvoje kartas žmonių, kurie, kaip Austrijoje ar Šveicarijoje, nugyvena savo gyvenimą nuomodami nekilnojamąjį turtą“, – teigė jis.
Sveiki atvykę į globalų pasaulį.
Sakote, ekonomika nestovi, o kyla, ką rodo gražūs ir reguliariai paskelbiami Statistikos departamento skaičiai? Nesiginčysiu, tačiau norėtųsi detalesnės analizės, kiek šis kilimas realus, o kiek infliacinis.
Liūdna žinia, kad Lietuvos Vyriausybė čia nedaug ką gali padaryti, net jei visgi už daug milijonų sukurs kosmoso klasterį. Mūsų valtelę siūbuoja ne vietiniai, bet pasauliniai ekonomikos vėjai ir kiekvienam gelbėtis teks savarankiškai. Greičiausiai į tai jau sureagavo paslaugų teikėjai – kam teko samdyti meistriuką pajuto, kiek paaugo darbo kaina.
Kitiems liūdna žinia, kad teks arba eiti pas viršininką didesnio atlyginimo, mėginti prisiplakti prie gerai apmokamų, bet jokios vertės nekuriančių „valdiškų“ projektų, arba riboti poreikius. Tikėtis, kad algos natūraliai kils taip pat greitai, kaip siūbuosis infliacija neverta.
