Ko dabar gali tikėtis Rusijos prezidentas ir visa nelabai šauni jo kariauna? Kaip galima šitaip nuolatos susimauti, o po to vėl daryti tą patį? Ko galima tikėtis iš tarptautinio terorizmo kelią pasirinkusios valstybės ir kaip užkirsti kelią panašiems išpuoliams ateityje? Panašius klausimus dabar svarsto ne tik Čekija, tapusi eiline GRU smogikų auka, bet ir kitos NATO valstybės.

Nuodijimais „Novičioku“ Solsberyje 2018 metais liūdnai pagarsėję agentai Petrovas ir Boširovas spėjo tapti ne įtariamaisiais, bet ir tarptautinės bendruomenės pašaipos objektais. Tačiau juoktis iš esmės nėra ko. Šie slapyvardžiai 2021 metų balandį vėl iškilo į viešumą, kai Čekijos valstybės saugumo ataskaita atskleidė dar vieną kruvinos dėlionės detalę. Paslaptingi sprogimai šios šalies amunicijos sandėliuose 2014-aisiais, nusinešę žmonių gyvybes – to paties GRU padalinio 29155 operacija.

Negaudama dėmesio ir pinigų, GRU pamažu degradavo. Taip buvo iki 2008 metų, kai per karinę agresiją Gruzijoje susimovusi Maskva suprato: skubiai reikia kažką daryti. Atsirado ir dėmesio, ir pinigų.

Pirmiausia – keli žodžiai apie kadaise išties grėsmingą GRU ir jo transformacijas. Sovietmečiu paraleliai su savus piliečius terorizavusiu KGB veikusi karinė žvalgyba buvo pertvarkyta. Tai – senas brutalių užsienio operacijų tradicijas turinti organizacija. Vengrija 1956. Čekoslovakija 1968. Afganistanas 1979. Vadinamojo „specnazo“ vyrukai slopino revoliucijas, kurstė perversmus, sprogdino ir žudė ten, kur siuntė Kremlius. Paskui žlugo SSRS ir prasidėjo atvėsimo laikotarpis.Vienas prezidentas daugiau gėrė, nei valdė, kitas lipdė savo FSB piramidę. Negaudama dėmesio ir pinigų, GRU pamažu degradavo. Taip buvo iki 2008 metų, kai per karinę agresiją Gruzijoje susimovusi Maskva suprato: skubiai reikia kažką daryti. Atsirado ir dėmesio, ir pinigų.

Šios reformos, be kita ko, pagimdė ir padalinį 29155, kurio paskirtis visų pirma yra sabotažas, teroro aktai ir užsakomosios žmogžudystės užsienio valstybėse. Į grupę sutelktos geriausios (iš to, kas likę) pajėgos, turinčios užtikrinti sklandų ir efektyvų slaptų užduočių vykdymą. Nuo 2018-ųjų jai vadovauja admirolas Igoris Kostiukovas, pasižymėjęs operacijomis Sirijoje ir įtrauktas į JAV juodusius sąrašus dėl kišimosi į šios šalies prezidento rinkimų kampaniją. Jo tiesioginė vadovybė – generalinio štabo viršininkas generolas Valerijus Gerasimovas ir gynybos ministras Sergejus Šoigu. Aukščiau – tik prezidentas. Kaip sakoma, trijulė suplanuoja, ketvirtasis pavizuoja.

Smogikų grupei Nr. 29155 vadovauja toks generolas majoras Andrejus Aveiranovas, apie kurį mes neturėtume nieko žinoti. Juk slapta organizacija. Bet žinome, nes GRU – nebe tokia, kokia buvo Blogio imperijos laikais, labiau atsipalaidavusi ir kartais labiau primenanti stendinio šaudymo savaitgalio klubą. Prie keletą metų Aveiranovas iškėlė puošnias vestuves savo dukrai, nuotraukos pateko į socialinius tinklus, paskui – į tyrėjų Vakaruose rankas.

Tuose smagiuose kadruose užfiksuota ne tik nuotaka ir išdidus jos slaptasis tėtis, bet ir kai kurie jo kontoros bendradarbiai. Tarp jų – vienas iš Solsberio nuodytojų Anatolijus Čepyga, kuris nuo 2014 metų įvairiose Europos šalyse patyrė daug įvairių nuotykių. Jį su kitais GRU „turistais“ užfiksavo kameros Londono, Prahos, Sofijos gatvėse. Čepyga ir dar dvi dešimtys 29155 banditų daug laiko praleido komandiruotėse. Vienur kažką tik nunuodyti, kitur – pasprogdinti. Arba sukelti kuo daugiau triukšmo, kad praeitų bet koks noras stoti į NATO, kaip kad buvo Juodkalnijoje.

Įbaugintas įvykių Maidane ir supratęs, kad jo laukia panašus galas, režimas ryžosi bet kokiomis priemonėmis stabdyti politinius procesus Ukrainoje. „Petrovas ir Boširovas“ net du kartus sprogdino ne šiaip sau kažkokias fejerverkų gamyklas. Ten buvo gaminama amunicija, skirta Donbase su rusų samdiniais ir separatistais kovojančiai Ukrainos kariuomenei.

Kodėl teroro aktai prasidėjo būtent 2014-aisiais? Ogi tais metais Kremlius galutinai įtikėjo savo paties pagimdytu mitu apie Vakarų kurstomą valdžios perversmą Kijeve. Įbaugintas įvykių Maidane ir supratęs, kad jo laukia panašus galas, režimas ryžosi bet kokiomis priemonėmis stabdyti politinius procesus Ukrainoje. „Petrovas ir Boširovas“ net du kartus sprogdino ne šiaip sau kažkokias fejerverkų gamyklas. Ten buvo gaminama amunicija, skirta Donbase su rusų samdiniais ir separatistais kovojančiai Ukrainos kariuomenei. Šiuos pirkimus koordinavo Bulgarijos bendrovė EMCO. Jos vadovą Jemelijaną Gebrevą GRU agentai nuodijo 2015 metų pavasarį Sofijoje.

Kaip dabar aiškėja, sprogimai Čekijoje, kurių kaltininkus Praha įvardijo tik dabar, buvo visos serijos išpuolių pradžia. Įrodymai atskleidžia Kremliaus desperaciją ir įžūlumą siekiant žūtbūt užkirsti kelią įvykiams, kurie galėtų atvesti į režimo žlugimą.

Vakarų kontržvalgybos, tuo metu vis dar įklimpę į kovas su islamo smogikų grėsme, pramiegojo momentą, kuomet vadinamasis partneris kovoje su tarptautiniu terorizmu pats pavirto teroristu. Tačiau dabar visos kaukės jau nukritusios. Spektaklis baigtas, o artistams teks atsakyti už savo apgailėtinus pasirodymus. Diplomatus vaidinusių Rusijos šnipų išspyrimas iš kelių valstybių – tik visų bėdų pradžia.

NATO partnerės pagaliau jungia taškus. Ryškėja mastai. Aktyviai keičiamasi informacija. Atkuriami ištisi epizodai. Atverčiamos senos bylos, kurios padės apčiuopti visą terorizmo grandinę bei įvardyti jos vykdytojus. Abejonių dėl užsakovų nekyla, tačiau reikės nuspręsti, ką daryti. Kaip užkirsti kelią tokiems išpuoliams. Rusijos režimo supratimu, tai – kažkas panašaus į džihadą. Tikslas – išsaugoti esamą padėtį – pateisina priemones. Toks lyg ir šventasis karas. O kare, kaip žinote, taikos meto taisyklės negalioja.

Ką visa tai reiškia NATO šalims? Ogi pavėluotą praregėjimą ir sveikintiną susitelkimą. Jei net tokie simpatijų Maskvai neslėpę veikėjai kaip Čekijos prezidentas M. Zemanas svaidosi griausmais Kremliaus adresu, o tylioji draugė Vengrija siunčia namo rusų šnipus, V. Putinui Europoje nieko gero tikėtis neverta.

Galima pamiršti planus įpiršti čekams savo vakcinas „Sputnik V“, dėl kurių balandį turėjo įvykti aukšto lygio derybos. Ką jau ten vakcinos: šių šalių santykiai faktiškai nutrūko. Taip nutinka, kai žmogus staiga sužino, kad naktį į jo namus įsliūkinęs kaimynas pridergė ant svetainės kilimo. Valstybinis energetikos monstras „Rosatom“, tikėtina, bus eliminuotas iš tarptautinio naujų branduolinių reaktorių statybos Čekijoje konkurso, o tai – jau milijardai dolerių negautų pajamų.
Akivaizdu ir tai, kad čia – ne dvišalių santykių krizė.

Baltijos šalys vienos pirmųjų išsiuntė keturis Rusijos ambasadų darbuotojus. Tai – tik simbolinio solidarumo gestai, tačiau režimas niršta, todėl ir reaguoja žinutėmis tviteryje apie „mažo penio energiją“. Ką gi, kalėjimo žargonu besitaškančių diplomatų valstybei reikia ruoštis santykiams su didesniais organais. Visokius „Nord Stream 2“, panašu, jau galima galutinai nurašyti į nuostolius. Nebus pradėta daugybė kitų režimui gyvybiškai svarbių tarptautinių projektų.

Ambicijos įkišti batą į tarpdurį statant atomines elektrines Vengrijoje ir Bulgarijoje susidurs su visai kitokio lygio pasipriešinimu. Vidurio Europoje ir Balkanuose įgis naują pagreitį strateginiai energetikos projektai, padėsiantys išsivaduoti nuo rusiškų žaliavų diktato. Atsiras naujų ir gerokai skaudesnių tarptautinių sankcijų. Na, ir senosios niekur nedings.

Nesunku numanyti, kad meilė rusiškoms vakcinoms išblės net ir išskirtinį pragmatinį mąstymą (ar cinizmą) iki šiol demonstravusiose ES valstybėse. Pro šalį nuplauks ne tik Maskvos suplanuoti milijardai, bet ir svajos apie susigrąžintą polinę įtaką. Ambicijos įkišti batą į tarpdurį statant atomines elektrines Vengrijoje ir Bulgarijoje susidurs su visai kitokio lygio pasipriešinimu. Vidurio Europoje ir Balkanuose įgis naują pagreitį strateginiai energetikos projektai, padėsiantys išsivaduoti nuo rusiškų žaliavų diktato. Atsiras naujų ir gerokai skaudesnių tarptautinių sankcijų. Na, ir senosios niekur nedings.

Sostų žaidimai neapsiribos aukštomis trajektorijomis. Pasekmes, ko gero, pajus ir terorizmą remiančios valstybės piliečiai. Keliauti į Europą bei jos sąjungininkes gali būti sunkiau. Ne tik dėl to, kad kai kuriose ambasadose nebebus kam klijuoti vizų. Judėjimo apribojimai jos piliečiams taps būtinybe siekiant apsisaugoti nuo naujų Petrovo ir Boširovo vizitų su meile iš Rusijos.

Kremliuje – sunkia pagirios nuo čekiško alaus, bet didžiosios bėdos – dar ateityje. Kaip pasakytų šaunusis kareivis Šveikas, „neišneša mano galva, kaip jis surinks savo kaulus, kai reikės stoti prieš Paskutinį teismą.“