Apie verslą Lietuvoje privalu kalbėti ir rašyti kaip apie mirusius – gerai arba nieko. Jis kuria darbo vietas, moka mokesčius, išlaiko visus valdžios biurokratus ir kenčia nuo nepagrįstų suvaržymų bei perteklinio reguliavimo.
O jeigu kažkas sugaunamas už rankos grobstantis PVM, mokantis vokeliuose algas arba engiantis darbuotojus, tai tėra reta išimtis, kurios jokiu būdu negalima apibendrintai priskirti visai verslo šakai ir juo labiau visiems darbdaviams.
Sisteminių bėdų ir krizių gali būti tik valstybėje, o jos verslas – nekaltas politinių sprendimų kankinys, neprisidėjęs nei prie nekilnojamojo turto ir statybų burbulo išpūtimo prieš 2008 m. krizę, nei gyventojų emigracijos bangos po jos, demonstravęs tvarumo pavyzdžius per Alytaus padangų gaisrą ir Kuršių marių praturtinimą nevalytomis nuotekomis bei solidarumo stebuklus per abi COVID-19 bangas.
Abejoti tuo gali tik slaptas homosovietikas, auklėtas plakatais apie kraugerius buržujus, arba naujasis leftistas, užsimojęs pertvarkyti pasaulį pagal Mažą raudoną knygelę.
Darbdavių organizacijų platinamas mitas apie dosnią Lietuvos pašalpų ir išmokų sistemą taip įsitvirtino žiniasklaidoje, kad dažniausiai net nereikalauja būti pagrįstas faktais. Štai, prašom, net karantinio kovo pabaigoje Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje buvo registruota 31,2 tūkst. darbo pasiūlymų. Jeigu niekas jų neužpildo, tai reiškia, kad visi 260 tūkst. darbo ieškančių asmenų – tinginiai ir veltėdžiai.
Atskirai reikėtų paminėti 2020 m. pradėtą Sauliaus Skvernelio vyriausybės eksperimentą visiems darbo neturintiems asmenims per karantiną mokėti po 200 eurų per mėnesį.
Šią išmoką, finansuotą valstybės pasiskolintomis lėšomis, gavo visi Užimtumo tarnyboje užsiregistravę ilgalaikiai bedarbiai ir netgi studentai. Būtent dėl jos didžiausią triukšmą kėlė darbdaviai, teigdami, esą dėl tų 200 eurų niekas nenori dirbti, ypač provincijoje. Paskelbusi antrąjį karantiną Ingridos Šimonytės vyriausybė darbo paieškos išmokų tvarką pakeitė taip, kad jas gauna tik pandemijos metu darbą praradę asmenys, tačiau skundai nesiliauja.
Tik niekas nedrįsta užduoti besiskundžiantiems darbdaviams paprasto klausimo: kokio nepatrauklumo turi būti jūsų darbo pasiūlymas, kad jo kažkas atsisakytų dėl 200 eurų pašalpos? Juk už tokią pinigų sumą geriausiu atveju galima nenumirti iš bado.
Norėdamas suprasti, ar tikrai Lietuvoje darbą gali susirasti kas tik nori, o bedarbiai tiesiog tingi jo ieškoti, apsiėmiau padėti peržvelgti darbo pasiūlymus tipiškai provincijos bedarbei. 44 metų Nijolė (vardas pakeistas, kad kaimynai nesityčiotų) gyvena nedideliame miestelyje, pietiniame Lietuvos pakraštyje, Lazdijų rajone.
Moters išsilavinimas – prieš porą dešimtmečių baigta profesinė mokykla ir keletas beverčių kursų baigimo pažymėjimų. Paskutinė jos darbovietė buvo beveik prieš dešimtmetį veiklą nutraukusi miestelio parduotuvė, anksčiau yra tekę dirbti pieno ir grybų supirkimo punktuose.
Bedarbė vairuoja seną šeimos automobilį ir galėtų važinėti į darbą bet kurioje savo rajono vietoje, tačiau persikelti į Vilnių arba kitą šalies miestą neplanuoja, nes gyvena nuosavame name su darbą valstybės tarnyboje turinčiu sutuoktiniu ir dviem moksleiviško amžiaus vaikais.
„Jei jau tektų dėl darbo palikti šeimą, tai nebent išvažiuočiau į užsienį. Atskirai nuo šeimos nuomotis butą, pavyzdžiui, Vilniuje kainuotų daugiau, negu ten galėčiau uždirbti sėdėdama „Maximos“ kasoje“, – skaičiuoja moteris.
Užimtumo tarnybos tinklapyje susirandame skiltį „Darbo pasiūlymai“. Informacija pateikta paprastai ir patogiai – tereikia Lietuvos žemėlapyje pasirinkti savo apskritį, šiuo atveju – Alytaus, ir rajoną – Lazdijų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad 62 darbo pasiūlymai prastais užimtumo rodikliais garsėjančiame rajone suteikia vilties, kad kažką tinkamo Nijolei pavyks atrasti. Deja, netrukus paaiškėja, kad šis skaičius apgaulingas. Nes siūlomos darbo vietos, pavyzdžiui, traktorininko Švedijoje, tolimųjų reisų vairuotojo Olandijoje ir mėsininko Danijoje su Lazdijų rajonu niekaip nesusiję.
Net ir siūloma baldų apmušalų siuvėjo darbo vieta (alga nuo 650 eurų) – ne Lazdijuose, o Alytuje. Nijolę iškart sudomina darbas prie sumuštinių gamybinės linijos slenkančiu grafiku (2 dienas dirba, 2 laisva, 2 naktis dirba, 2 dienas laisva) už 771 euro mėnesinę algą. Deja, aprašymo pabaigoje paminėta, kad darbo vieta – Marijampolėje.
Taip po truputį iš ilgo darbo vietų sąrašo nelieka nė vienos, kurią galėtų užimti iš savo rajono emigruoti neketinanti bedarbė, neturinti aukštojo išsilavinimo ir specifinės darbo patirties.
Atsisveikindamas dar bandau guosti Nijolę, kad vasarą, kai karantinas jau visai pasibaigs, darbo pasiūlymų turėtų atsirasti dar daugiau, bet ji puikiausiai prisimena, kad ir 2019 m. vasarą, kai sostinėje vyravo „seniai karo nebuvo“ nuotaikos, o darbdaviai prieš televizijos kameras pasakodavo, esą iki 1000 eurų naujam darbuotojui net kažkaip gėda siūlyti, Lazdijų rajonas atrodė, tarsi būtų kitoje šalyje.
2020 m. pabaigoje vidutinė alga Lazdijų rajone siekė vos 752,90 euro „į rankas“, klestinčiame Druskininkų kurorte – dar mažiau, vos 729,30 euro, Varėnos rajone – 709,6.
Vilniečių vidutinė alga tuo pat metu pasiekė 1 082,30 euro ir atotrūkis nuo provincijos vis didėjo.
Net ir atokiausiuose Lietuvos pakraščiuose esu sutikęs puikių verslininkų, kuriems jų darbuotojai yra tarsi šeimos nariai. Ir ne ta prasme, kad kišasi į jų privatų gyvenimą ir nemoka priedų už viršvalandžius. Deja, jų pavyzdžiai neįkvepia keistis didžiosios dalies smulkių darbdavių, atsinešusių įpročius iš laukinių 90-ųjų ir dar ankstesnių laikų.
Jų versliukai gyvuoja tik todėl, kad dar nebaigė griūti sovietmečio pabaigoje privatizuoti statiniai, o kelis dešimtmečius už minimalias algas vergavę samdiniai įprato būti engiami ir tetrokšta kaip nors iškęsti iki pensijos.
Profesinės sąjungos atokiau nuo didžiųjų miestų niekada taip ir nebandė plėsti savo veiklos, o vietiniai partijų skyriai, nesvarbu, ar jos vadintųsi kairiosiomis, ar dešiniosiomis, tėra tris dešimtmečius įtakos neprarandančių vietos verslininkų būreliai. Pritraukti į regioną naujų investuotojų jiems paprasčiausiai nenaudinga, nes tai gali padidinti darbo jėgos kainą.
Tokiu būdu leisgyviai rajonai amžiams įstringa minimalių algų spąstuose. Pradėti naujų verslų paslaugų aptarnavimo ir prekybos srityse ten niekas nerizikuos, nes potencialių klientų lieka vis mažiau, o ir tų likusių pajamų užtenka tik maistui ir būsto išlaikymui.
Mažėjant gyventojų uždaromos mokyklos, bankai ir draudimo kompanijos naikina klientų aptarnavimo skyrius, o buvę jų darbuotojai išsikrausto į Vilnių ar bent apskričių centrus. Susinaikinimo rato pabaigoje tokiame merdinčiame rajone liks tik savivaldybės tarnautojai, slaugos ligoninė, keli tūkstančiai galudienių pensininkų, kelios rinką neoficialiais susitarimais pasidalijusios ritualinių paslaugų įmonės ir pora apsnūdusių didžiųjų prekybos tinklų parduotuvių su savitarnos kasomis vietoje kasininkų.
Karantininis 200 eurų išmokos eksperimentas, truputį primenantis bazinių pajamų bandymus kitose Europos šalyse, taip smerkiamas darbdavių būtent todėl, kad anksčiau ar vėliau taps neišvengiamybe.
Jeigu bent viena kairiąja save vadinanti partija išdrįstų pasiūlyti rinkėjams tikrą bazinių pajamų modelį, jos konkurentams, susirūpinusiems vien mažumų teisėmis ir nelygybių įsivaizdavimu, kituose Seimo rinkimuose net nebūtų prasmės dalyvauti.
Darbas, kurį žmonės sukandę dantis renkasi tik todėl, kad nemirtų iš bado, ketvirtosios pramonės revoliucijos pasaulyje yra tokia pat atgyvena, kaip vergovė ir baudžiava.
„Furų vergai“ išnyks ne tada, kai vežėjų iš trečiųjų šalių įdarbinimą sureguliuos valdžia, o tuomet, kai vilkikai šmirinės Europos keliais visai be vairuotojų. Lietuvos provincijos MMA vergus išlaisvinti gali tik bazinių pajamų išmokos, pradžiai – bent po tuos pačius 200 eurų.
Paklausite, iš kur valstybė paims tiek pinigų? Iš jūsų, mieli vilniečiai, vienaragiai startuperiai, kriptovaliutų kasėjai, prabangių apartamentų pirkėjai, tvarumo instruktoriai ir dalijimosi ekonomikos inovatoriai. Gerovės valstybėje gerove teks dalintis – jūs juk šitą žodį taip mėgstate.
