Todėl suskaldytos ir selektyviai padalintos žmogaus teisių koncepcijos, kolektyvizacijos ir anonimiškai grupinės, todėl tariamosios demokratijos šalininkai nevarkite ir neskaitykite, vis tiek nepatiks ir teks leisti burbulus savo burbule.

Mano tekstas – žmonėms, kurie griūvant sovietams, o po to dar gerus dešimt metų, mėgavosi visa laisvės spalvų gama: be ideologinio prievartavimo, be teisingos pažiūros dominavimo, o svarbiausiai – tokios grūdimo per gerklę, be didelių turtų, bet drįstantys į užgaulę atsakyti jau nebe užgaule, o aiškiai suprantamu, nenutylimu stop.

Ar jūs, tada dar už rublius pirkę ir vienu prisėdimu perskaitę F.A. fon Hajeko „Kelias į vergovę“, galėjote pagalvoti, kad kelias, iš kurio mes išsukome ir kelias, į kurį mes atėjome ir manėme einą teisingai, iš tiesų gali daryti kilpą?

Ar jūs, tada dar už rublius pirkę ir vienu prisėdimu perskaitę F.A. fon Hajeko „Kelias į vergovę“, galėjote pagalvoti, kad kelias, iš kurio mes išsukome ir kelias, į kurį mes atėjome ir manėme einą teisingai, iš tiesų gali daryti kilpą?

Gali grįžti ten pat, iš kur išėjome? Ir ne, ne graikiškuoju laiko supratimu ciklais, kai ciklas spirale vis kyla aukštyn, bet tiesiai šviesiai ir primityviai – sugrįžti į tą patį kolektyvistinio mąstymo siaubą?

Vienas iš šalutinių kovidinės pandemijos padarinių – nukritusi skraistė, dengusi tariamą šalių, o mūsų atveju – vienos valstybės valdymo mechanizmą.

Ten, kur už žodžio politika turėjo virti praktinis ir intelektualinis darbas, pamatėme didelę minią pasimetusių, bet sočiai atrodančių žmonių, kurie blaškosi su popieriais rankose, sukuria daug netvarkos ir triukšmo, o dar retkarčiais lipa į kalbyklą prie mikrofono, nes nori reitingo ir išskirtinumo.

Krizės metu gerai matyti, kaip sistema pasiruošusi priimti sukrėtimus. Ar Vakarų sistema, kurios dalis esame ir būsime, atlaiko sukrėtimus?

Kažkas vyksta ne taip. Europos kultūra, net ir persikėlusi per Atlantą, o ir į tolimą Okeaniją, visada traukė ir masino. Net dabar akivaizdžiai su demokratija nieko bendro neturinčios šalys, propagandai ir pokalbiui su tikrosios Vakarų kultūros atstovais pasitelkia pastarosios, o ne savosios kultūros žodyną, sampratas.

Kitados lygindamas rytus su vakarais, A. Šliogeris, su jam įprastu negailestingumu, bet nuo to nemažiau tiksliai, rašė, kad „Vakarų žmogus gyveno kaip individualizuota visuotinė esmė, o Rytų žmogus – atomas, klaidžiojantis Demokrito tuštumoje.

Jokios įtampos, jokio tragizmo, jokių antinomijų“.

Vakarų pasiekimus begalėje sričių lėmė ideologijos ir praktikos, subrandintos dar graikų mąstytojų, pirmumą teikusių ne bevardžiui anonimui, bet individui, asmeniui su vardu, pavarde ir konkrečiu turiniu.

Net krikščionybė, atėjusi iš Rytų, privalėjo priimti nuostatą ir teigti: taip, būdami kartu mes galim tau padėti patekti į Dievo karalystę, bet kelio, kaip bebuvę, turėsi ieškoti pats.

Šiandien pastebime, kad pagarba individui, žmogaus teisėms ir laisvėms, tampa nebereikalingu pamatu socialinėse konstrukcijose. Politinėse dėlionėse. Kasdienybės moralėje.

Vakarų tradicijos ir kultūra griūva? Ne, ją tiesiog griauna, o sutrikę, bet pakankamai apsunkę nuo sotumo europiečiai, pakančiai ir tik su retomis išimtimis tą griovimą stebi.

Kas nutiks su Europa, jei individo laisve paremta kultūra bus sugriauta? Jaučiu, kad tai jau vyksta senokai, verta ieškoti atsakymų. Dalis jų – knygose, bet tik dalis, nes negalima atsakomybės už savo dabartį perkelti praeičiai ir ateičiai.

Jau minėtas Hajekas, savo knygą dedikavęs visų partijų socialistams, nedviprasmiškai leido suprasti, kad visos į kolektyvistines politines praktikas išvirstančios demokratijos tampa totalitarinėmis sistemomis. Skirtumas gal tik toks, kad Hajekas vartojo socializmo terminą, o mes šiandien turime reikalą su įvairaus plauko leftizmais.


Jau minėtas Hajekas, savo knygą dedikavęs visų partijų socialistams, nedviprasmiškai leido suprasti, kad visos į kolektyvistines politines praktikas išvirstančios demokratijos tampa totalitarinėmis sistemomis. Skirtumas gal tik toks, kad Hajekas vartojo socializmo terminą, o mes šiandien turime reikalą su įvairaus plauko leftizmais.

Tačiau ir tada, Hajeko laiku, ir dabar galime pastebėti, kad laisvės ir nelaisvės pusiausvyra keičiasi, kai nedemokratinės valdymo priemonės yra imamos diegti ne individo, bet kolektyvo naudai. Vos tik mes ima dominuoti prieš aš, įvyksta lemiami pokyčiai. Pavyzdys iš mūsų dienų aktualijų – anonimiški, jokios autorystės neturintys sprendimai, kuriais remiantis yra varžomas gyvenimas, nors tai pateikiama terminu pandemijos valdymas...

Pristatydamas Hajeko knygą, A. Degutis teisingai pastebėjo, kad pavojus laisvei yra ne bloga valdžios valia, bet įgaliojimai, kuriuos mes valdžiai suteikiame. Galima tik pridurti – arba leidžiame jai tuos įgaliojimus pasiimti ir didinti savo nuožiūra.

Kokiu pagrindu? Socialinio teisingumo, materialinės gerovės, visuomenės saugumo... Bet pastebėkite, šios idėjos yra senokai tapusios lozungais, slepiančiais tikruosius pokyčius.

O tai – grįžimas į kolektyvizmu pagrįstą sistemą, kai gyvenimo taisykles nustato ne žmogus, konkretus ir aiškiai identifikuojamas, bet anoniminis mes. Nėra ko čia išvedžioti: būtent tokioje valstybėje mes jau gyvenome iki startavo Kovo 11-osios Lietuva.

Perfrazuojant Hajeką, kolektyvinis rūpestis visada atves prie to, kad ne tu, bet kažkas kitas tau paaiškins, ko tau iš tiesų reikia. O jei aiškins garsiai (valio medijų gausai) ir kietai, pasitelkus represines priemones, tarkime, įstatymų leidybą, policiją, galimybių pasus, tai netruks įtikinti masę, o masės tiesa paprasta: mes žinome, kas tau yra gerai.

Ir dabar, ar ne paradoksas, kad bent jau Lietuvoje kolektyvistinę ir jau akivaizdžiai nebeslepiamomis represijomis pagrįstą sistemą nori grąžinti klasikinio europietiškojo liberalizmo provaikaičiai – liberalų sąjūdžio ir „Laisvės“ partijos politikai? Beje, skambūs pavadinimai (galimybių pasas), bet visiškai priešingos reikšmės, buvo tipiškas komunizmo statytojų bruožas.

Ir dabar, ar ne paradoksas, kad bent jau Lietuvoje kolektyvistinę ir jau akivaizdžiai nebeslepiamomis represijomis pagrįstą sistemą nori grąžinti klasikinio europietiškojo liberalizmo provaikaičiai – liberalų sąjūdžio ir „Laisvės“ partijos politikai? Beje, skambūs pavadinimai (galimybių pasas), bet visiškai priešingos reikšmės, buvo tipiškas komunizmo statytojų bruožas.

Prieš penkerius metus Ž. Šilėnas įvardijo penkis požymius, kuriais galima matuoti laisvės praradimą. Visų neminėsiu, bet keletą perfrazuoti ir prisiminti verta: kai valdžia prisiskiria sau daugiau galių motyvuodama ypatingomis aplinkybėmis, kai patys arba valdžios statytiniai perima ekonomines gėrybes kuriančius centrus, galiausiai, kai piliečių visuomenė paverčiama baudžiauninkais, priklausomais nuo valdžios išmokų.

Kokį mane nori sukurti valdantieji politikai? Cituoju vieną ministrą: „Panašu, kad saugiu žmogumi galima bus laikyti tokį žmogų, kuris arba paskiepytas dviem vakcinos dozėmis arba persirgęs. Ilgalaikėje perspektyvoje yra tik šitie du atvejai – visiškai vakcinuotas žmogus arba 60-180 dienų po persirgimo, kitų variantų nebus“.

Ar turėtų valstybes valdyti filosofai? Gal ir ne, bet valdantieji filosofiją privalo išmanyti ir savo sprendimus nuolat derinti su pagrindinėmis vakarietiškos kultūros tezėmis. Bent jau išspausdintomis ir pakabintomis prieš akis, jei tokio supratimo dar nėra širdyje.

Ar aš prieš pažangą, skiepus, mokslą ir progresą? Ne. Aš prieš grąžinimą į vergovės kelią. Vakarietiškoji pagarbos individui kultūra, laisvė nėra griaunama briuseliuose ar strasbūruose. Ji griaunama čia pat, po mūsų langais, manant, kad tikroji Kovo 11-osios karta to nemato.