Ir ne tik mums jie rūpi. Lyderių kalbėjimus ir nusikalbėjimus nuolat aptarinėja labiausiai nuo pandemijos nukentėjusių šalių – Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos gyventojai. Klasikinis aukščiausiojo lygio nusišnekėjimo atvejis buvo dramatiškas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel blaškymasis trečiosios bangos akivaizdoje: „uždarome – atsiprašau, ne, nebeuždarome – vis tiek uždarome“.
Empatiškas politikos veteranės mea culpa kažkiek mažino įtampą, nes vokiečiai, matyt, geriau už mus sugeba patylėti, pamąstyti, o tik paskui sviesti akmenį.
Kaip globalios krizės dienomis turėtų kalbėti valdžia – guosti ar gąsdinti? Pagirti ar išbarti? Meiliai ar griežtai? Moksliškai ar liaudiškai? Pandeminio erzelio čempione daugelis mato Šimonytės vyriausybę.
Taip gal net ir patogiau: skaitytojų masinį entuziazmą pelno tie apžvalgininkai, kurie kuo efektingiau pasistengia sutaršyti dabartinį ministrų kabinetą, paraštėje palikdami buvusiojo komunikacinius marazmus.
Pavyzdžiui: „Susitarkime, kiek žmonių esame pasirengę palaidoti dėl patogumo“. Ir panašiai: „blogėjimas“, „drastiškai blogės“, „negerėja“, „situacija tokia pat bloga“, „židinių daugėja“, „atsekti neįmanoma“, „kapinės“, „mirusieji“, „vagonai – šaldytuvai“. Kraupoka, kone isteriška komunikacija, ar ne? Tarsi kalbėjimas vyktų 2020 – ųjų kovo pabaigoje Italijoje. Bet kalbėjimas vyko Lietuvoje, rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pirmą savaitę. Psichiatras A. Veryga šiuos apokalipsės vaizdelius stumdė tada, kai bendras dienos atvejų skaičius šalyje siekė apie 20. Nors žmonėms tuo metu rūpėjo miškan grybauti, o ne tragiško erzelio klausytis.
Paskui įvyko rinkimai. Gruodį užsikrėtimų skaičius didėjo šimtą ir daugiau kartų. Vėl kapinės, vagonai – šaldytuvai? Ne, nelabai. Operacijų vadovas kalbėjo nuleidęs garą: „Situacija įtempta. Situacija stabili“. Tąsyk kalėdinę Lietuvą suėmė nervas. Įskaitant antivakserius.
Šią savaitę su Šimonytės atostogomis irgi buvo blogai. Netgi jeigu premjerė nutarė aptarti savo asmenines atostogas, vis tiek blogai. Po tokios žiemos, po tokio pavasario visiems – tiek vyriausybei, tiek piliečiams pajūryje, paežerėse derėtų prigulti, nervus nuraminti. Kokie darbštūs, atsargūs, pareigingi mes bebūtume. Todėl ši kalba apie atostogas – pavojinga: „Matyt, kad mes galime galvoti, kad per vasarą visus suskiepijus, štai tarsi galėsime atsipūsti. Bet aš kaip atsargus žmogus, mes vis tiek vasarą turime neatostogauti, o galvoti, kaip pasiruošti algoritmus mokykloms, kad nebūtų taip, kaip šį pavasarį, kaip pasiruošti kitus sprendimus, kurie leistų išvengi griežtų lokdaunų...“
Pandemijos išvargintų žmonių šitaip erzinti negalima. Seku, ką šneka dėl atostogų Roma ir Paryžius, o šneka labai suprantamus dalykus: reikia padaryti viską, kad jos būtų, tos nelemtos atostogos. Italija netgi žada šeimoms nemokamus atostogų vaučerius, kad tik tėtė, mama ir vaikas galėtų trumpam pamiršti karantino įtampą. Kažkam atimti, apriboti, sumenkinti atostogas? Europa supranta: jeigu nebus atostogų, rudenį lauks socialinė katastrofa. Nereikės nė ketvirtosios bangos.
Tikėkimės, kad atostogausime. Juk po velnių – ne algoritmai esame. Tikėkimės, kad ant Palangos tilto lydėti saulę įleis be to daikto. Be galimybių paso.
Labai norėčiau susipažinti su tuo komunikacijos genijumi, kuris sukonstravo šį itin aukšto erzelingumo terminą. Paklausčiau jo: ar jūs suvokiate ką Lietuvos žmonėms reiškia daiktavardis „pasas“? Ar pastebėjote, kad jau tada, po referendumo dėl antrosios pilietybės, aiškėjo, kad tradicinių šeimų, tradicinio maisto, tradicinių vertybių šalyje pasas yra ikona, kurios nevalia liesti nelabai tradiciniais pirštais netgi tiems lietuviams, kurie išsibarstė po pasaulį?
Ar atkreipėte dėmesį, kad ant paso yra valstybės simbolis – Vytis? Kad yra piliečio, pilietės gimimo data, vieta ir lytis. Aušros vartai, Trakų, Gedimino – šie sakralumo simboliai paso puslapiuose taip pat yra.
O jūs ką sumanėte? Iš nosies ištrauktų išskyrų analizę pateikti dokumente, kuris būtų lygiai taip pavadintas – pasu? Jūs rimtai manote, kad Afrikos šimpanzių adenoviruso injekcijos faktas turėtų garbės vadintis pasu? Gal dar ir trispalvę ant šio dokumento įkalsite? Jeigu jūs taip manote, gerbiamas erzelio architekte, vadinasi, jūs nieko nesupratote, kas gali būti vadinama pasu ir kas nelabai. Kitaip tariant: neerzinkite žmonių! Pavadinkite tą daiktą sertifikatu, pažymėjimu, liudijimu, biuleteniu, išrašu – kuo tik norite. Tik ne pasu!
Apie šio „paso“ teikiamas „galimybes“ jau daug kas rašė. Faktiškai tai būtų pandeminės segregacijos, epideminio rasizmo, tam tikrų amžiaus grupių diskriminacijos sertifikavimo aktas. Todėl žodį „galimybių“ reikia kuo greičiau trinti, keisti, pamiršti.
Tai nereiškia, kad teisingai ir tiksliai įvardintas dokumentas apie persirgtą ligą, skiepų faktą arba neigiamą testą neturėtų būti įteisintas. Žinoma, kad turėtų. Didesnė pusė Europos apie jį kalba. O tie ramūs žmonės, kurie nejaučia potraukio kelionėms, parodų ir teatrų salėms, vakarienėms restorane, degustacijoms, SPA procedūroms, kitiems smulkiaburžuaziniams Vakarų pasaulio malonumams galės nesukdami sau galvos šienauti pievą, ravėti daržą, žvejoti aukšles. Niekam jų antikūnai nebus įdomūs.
Ir galiausiai apie artėjančią perteklinių alkoholio draudimų korekciją. Žinoma, Lietuvos įvaizdis stipriai laimėtų, jeigu sekmadienis pas mus vėl būtų normalus, vakarietiškas, katalikiškas sekmadienis. O ne ta – supriešintos, padalintos į abstinentus ir girtuoklius Lietuvos emblema. Bet aš manau, kad Veryga šį karą laimėjo. Amen. Nebeliko saikingos vyno kultūros židinių, liko tik probleminiai ir pagiję.
Liberalų svajonė – imsime ir mechaniškai atsuksime kalendorių atgal, į 2018 – uosius. Ir bus gerai. Ne, nebus gerai. Nes pareiškimas „panaikinsime alkoholio reklamos draudimą“ yra erzinantis. Žiauriai. Veryga ir VTAKT padirbėjo iš peties, todėl panašūs pareiškimai dabar skamba taip: „Aha, tai reiškia, kad vietoje multikų vėl reklamuos degtinę!“ Apie tai, kad prisidengiant alkoholio reklamos termidoru buvo numarinta vyno žurnalistika, kad Reimso produkto aromatinių savybių aprašymas tapo girtuoklystės skatinimu niekam neįdomu.
Todėl liberalai turėtų sugalvoti kažką naujo. Kažką tokio, kas mažiau erzintų. Pavyzdžiui: sekmadienio ir reklamos draudimą paliktų, bet tik degtinei ir stipriems gėrimams. Tada gal net ir gandai apie vieno koncerno ir vienos partijos bendradarbiavimą nurimtų.
Kuri vyriausybė labiau supriešino Lietuvą – Skvernelio ar Šimonytės? Man rūpėjo atskleisti tyčinius – netyčinius visuomenės erzinimo mechanizmus. Atsakymą į klausimą pateiks istorikai.
