Knygoje autentiškos medžiagos nesiekta vertinti ir tikslinti moksliniu požiūriu. Netgi sąmoningai pateiktos kai kurios sovietinio laikotarpio publikacijos, kurios byloja apie to laikotarpio ideologiją, absoliučiai daugumai šių dienų skaitytojų nepriimtiną, tačiau tose publikacijose pateikta nemažai faktų apie lietuvius karius, jų politines pažiūras, karo meto sąlygas, kareivių išgyventas akimirkas. Todėl bet kurio istorinio laikotarpio išreikštas požiūris mums turėtų būti taip pat vertingas, nes praėjus trims dešimtmečiams po Lietuvos valstybės atkūrimo užaugo karta, kuriai okupacijos laikotarpiu būdinga terminologija, pateikti vertinimai tampa neįprasti ir ne visada suprantami. Skaitytojui siūloma neskubėti piktintis, jeigu pateiktų tekstų autorių ir skaitytojo požiūriai skiriasi, jeigu suras vieną kitą netikslų faktą.
Pateikti atsiminimai, laiškai ir straipsniai apima laikotarpį nuo JAV Nepriklausomybės kovų ir Napoleono Bonaparto užkariavimų iki Sovietų Sąjungos pradėto karo Afganistane.
Neretai nuvykę į kitas valstybes ir sustoję prie paminklų, įamžinančių čia vykusias kovas, nesusimąstome, kad tie memorialiniai paminklai ir kompleksai skirti ir kritusiems lietuviams. Šios knygos tikslas – priminti šiandienos kartoms apie mūsų tautiečius, galbūt net žemiečius ir giminaičius, padėjusius galvą toli nuo Lietuvos.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Lietuviai Juodojoj Gvardijoj
[...] Pats pirmasis iš lietuvių suorganizuotas pagalbinis dalinys buvo sargybų kuopa. Ji buvo sudaryta 1946 m. gruodžio 15 d. iš Scheinfeldo DP stovyklos lietuvių savanorių. Kuopos oficialus pavadinimas buvo 4204 Labour Service (Lith. Guard) Co., o lietuviškai veiklai ji pasivadino Vytauto Didžiojo sargybų kuopa. Toliau aš apie šią kuopą, kaip išbuvęs joje aktyvus narys nuo pat jos įkūrimo pradžios, beveik ištisus tris metus, daugiausiai ir rašysiu.
Pirmuosius Vytauto Didžiojo kuopos organizavimo darbus atliko, remiantis gautomis instrukcijomis, stovyklos administracija, vadovaujama plk. inž. St. Biručio ir prof. C. Masaičio. Jiems padėjo tam reikalui išrinktas, stovykloje buvusiųjų, karių komitetas.
Savanorių atsirado daugiau, negu buvo reikalinga, nes aprūpinimas, palyginus, buvo geras. Vien tik buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų užsirašė 34, pradedant pulkininku ltn. ir žemiau. Iš viso buvo priimta į kuopą 270 vyrų, daugiausiai buvusių karių.
Vėliau dar prisijungė 15 žmonių iš Ansbacho DP stovyklos. Kuopos vadu buvo iš anksto amerikiečių numatytas, Amerikoje gimęs ir mokąs anglų kalbą, Lietuvos kariuomenės j. ltn. P. Drabišius. Kadangi organizuojamoje kuopoje buvo iš viso 8 karininkų etatai, tai visiems užsirašiusiems karininkams, žinoma, jų neužteko ir jie turėjo pasitenkinti mažesniu. Užsitarnavusių puskarininkių taip pat buvo nemažai, ir jie turėjo tenkintis tuo, kas buvo.
Visi į kuopą priimtieji „naujokai“ buvo nuvežti į paruošimo centrą Manheim – Kofertal, buvusią Vokietijos kariuomenės bazę. Čia jau iš ankščiau buvo apmokomos trys lenkų kuopos. Apmokymo centrą prižiūrėjo USA armijos pulkininkas su savo štabu, tačiau vykdomuoju mokyklos viršininku jis paskyrė lenkų kariuomenės majorą, kuris net pačią mokyklą pavadino Tado Kosciuškos vardu. Lietuviams buvo paskirtos atskiros kareivinės, tuojau išduota apranga, patalynė ir šarvuotė, kurią sudarė šautuvas, šovininės ir nešiojamos valgymo priemonės.
Jau sekančią dieną prasidėjo mokslas ir treniruotė. Buvo mokoma naujas, iki šiol nežinomas šautuvas, savos kariuomenės statutai, specialiai – postų tarnyba, naujose sąlygose karinis mandagumas, rikiuotė ir kt. Tuo metu su savim neturėta jokio statuto, todėl buvo sudarytos iš kuopos buvusių karininkų atskiros komisijos atkurti juos, kurie vėliau, su kai kuriais pakeitimais, visą laiką kuopoje buvo naudojami. (...)
Pirmasis kuopai duotas uždavinys buvo labai atsakomingas, bet kartu ir įdomus, kuo ji buvo įtraukta į svarbų istorinį įvykį. Tuo metu, Niurnbergo tarptautiniame karo tribunole, vyko Vokietijos karo nusikaltėlių teismas. Kuopai buvo įsakyta perimti iš JAV armijos karinės policijos (MP) kalinių saugojimą labai izoliuotame Niurnbergo kalėjime. Sargybų postai buvo lauke ant aukštos mūro sienos ir bokštuose, taip pat ir kalėjimo viduje, koridoriuose prieš kalinių kameras. Karinei policijai buvo pavesta lydėti kalinius į teismo posėdžius, prižiūrėti pačių kalinių švaros darbus, išvesti juos į kiemą pasivaikščioti, atnešti maistą, rašymo priemones, skaitinius ir kt.
Teisiami buvo didieji kaliniai, iš viso 21, tai Trečiojo reicho įkūrėjai ir vadai, taip pat daug mažesnių, kacetų vadovų, SS ir SD vadų, politikų, mokslininkų, karių ir kt. Prieš kuopai perimant postus, jau keli didieji buvo nuteisti ir mirties bausmės įvykdytos, jų tarpe mūsų valstybės duobkasiui J. von Ribbentropui, feldmaršalui W. Keiteliui, nacių partijos vadui A. Rosenbergui ir kt. Hitlerio įpėdinis, maršalas H. Goering, prieš pakorimą pats nusižudė, parlaužę įsioperuotą nuodų piliulę.
Stebint kalinius, ateidavo į galvą mintis, koks yra trapus žmogaus likimas. Kadaise buvę galingi vadai, pasišovę įkurti Naująją Europą ir ją valdyti, dabar buvo maži ir bejėgiai, su visomis žemiškomis silpnybėmis, kurių net nebandė slėpti. Vieni jų daug meldėsi ir verkė, valandomis žiūrėdami į artimųjų forografijas ir šventųjų paveikslus, kiti keikėsi ir burnojo. Kai kurie buvo visai palūžę ir net bandė žudytis, kaip SS gen. Pol. Tačiau buvo dvasiojs stiprių, kurie dėjosi išdidūs ir abejingi, pav., karo ministras A. Speer, did. adm. K. Doenitz, marš. Milch.
Lietuviams pradėjus sargybų tarnybą, kaliniai tuojau sužinojo kas juos saugo, bet nerodė paniekos, ar nepasitenkinimo. Tiesa, dalis buvo abejingi, bet daugiau atvirai rodė palankumą, ypač marš. Milch, ministr. A. Speer, ministr. W. Funk. Kai kurie kaliniai bandydavo kalbinti sargybinius, prašydamis susitikti su jų šeimomis, perduoti jų laiškus, siūlydami fantastiškiausius atlyginimus. Kalėjimo taisyklės draudė su kaliniais kalbėtis, išskyrus tarnybiškai, bet sargybiniai dėl žingeidumo ar užuojautos, apsižvalgę kartais pasikalbėdavo ir privačiais klausimais. (...)
Nekalbiausias buvo Hitlerio pavaduotojas R. Hess. Jis kartais nereaguodavo nei į mūsų, nei į MP tarnybinius užkalbinimus, buvo nuolat susimastęs, vis kažką rašydavo, plėšydavo ir greit užpildydavo atmatų dėžę. Net po teismo sprendimo, kada kaliniai galėjo vienas kitą kamerose aplankyti, jis vengdavo su savo buvusiais bendradarbiais susitikti. A. Speer buvo priešingybė jam: jis buvo šnekus, paprastas, net linksmas, nuolat kalbindavo sargybinius daugiausiai politinėmis temomis, įrodinėdamas, kad nereikia leisti rusams atsigauti, kitaip bus neišvengiamas naujas karas. Maršalas Milch buvo taip pat labai simpatiškas, visus kalbindavo, visiems šypsodavosi, lietuvius pasveikindavo: „Labas rytas“. Sakėsi taip išmokęs iš lietuvių karių, kurių nemažai tarnavo pas jį aviacijoje. Lietuviai, esą narsūs ir geri vyrai.
Kuopai tik pradėjus tarnybą, buvo nugirstas kameroje pasikalbėjimas tarp buvusio ministerio W. Funk ir hitlerjugend vado R. Ley. W. Funk, su matoma simpatija, pasakojo apie lietuvių tautą, jos didingą praeitį, vėliau valstybinį žlugimą ir nelygias kovas dėl laisvės. Bet su jais neturėjo progos sargybiniai pasikalbėti, nes greit abu iš kalėjimo dingo.
Mažesniųjų kalinių skyriuje buvo užtiktas lietuvis iš Klaipėdos krašto, buvęs nemažas SD pareigūnas. Jis neblogai kalbėjo lietuviškai, vis dar buvo išdidus ir su panieka atsiliepdavo apie viską, kas ne naciška.
Vytauto Didžiojo sargybų kuopa Niurnbergo kalėjime kalinius saugojo beveik metus laiko, iki užsibaigė teismo procesas. Mirties bausme nubaustiems kaliniams sprendimas tuojau buvo įvykdytas, o kalėjimo bausmėmis nubausti buvo iškelti į kitus kalėjimus. Niurnbergo srities okupacinės kariuomenės vadas, gen. Leroy H. Watson, padėkojo kuopai už gerą ir sąžiningą tarnybą ir atsiuntė padėkos raštą.
(Markus K. Lietuviai Juodojoj Gvardijoj. Karys, 1978, nr. 6, p. 232-237).
