Kai 2014-ųjų lapkričio mėnesį, pačiame Kremliaus organizuotos agresijos prieš Ukrainą įkarštyje, Dalia Grybauskaitė pavadino Rusiją „teroristine valstybe“, tai sukėlė nemažą audrą ne tik Rusijos viešojoje erdvėje, bet ir Vakarų pusėje.
Viena vertus, dalis stebėtojų įvykius Rytų Ukrainoje traktavo kaip bent jau dalinai separatistinį, nors ir Kremliaus palaikomą bei kariniais resursais aprūpinamą žingsnį. Kita vertus, Krymo aneksija ir įsiveržimas į Donecko bei Luhansko regionus buvo traktuojami kaip karo veiksmai, kurie neprimena organizuoto ir sąmoningo civilių žudymo.
Štai politologas Kęstutis Girnius po maždaug pusmečio publikuotame tekste D.Grybauskaitės pasisakymą traktavo kaip „informacinio karo dalį“ ir „siekį juodinti priešą“.
„Prezidentė ne kartą pavadino Rusiją teroristine valstybe. Šis apibūdinimas nėra tikslus, jei terorizmas laikomas tiesioginiu ir sąmoningu nekaltų žmonių žudymu, siekiant paveikti valstybės ir organizacijos veikimą.
Kaltinimus terorizmu reikia laikyti dalimi vadinamojo informacinio karo, kuriuo siekiama juodinti priešą. Vakaruose terorizmas yra blogio įsikūnijimas, tad Rusija vadinama teroristine, panašiai kaip Kremlius nuolat kaltina Kijevą antisemitizmu ir fašizmu, siekdamas diskredituoti naująją Ukrainos vyriausybę,“ – „Naujajame Židinyje-Aiduose“ publikuotame tekste rašė K. Girnius.
Deja, bet tiek tolesni Rusijos veiksmai Ukrainoje, tiek jos bandymai veikti Vakaruose ir susidorojimas su opozicijos veikėjais ar tariamais Kremliaus priešais pademonstravo, kad Putino Rusija išties atitinka terorizmą remiančios valstybės bruožus.
Jei 2014 metų liepos mėnesio 17 dieną virš Rusijos remiamų separatistų teritorijos numuštą keleivinį Malaizijos lėktuvą MH17, tragediją, nusinešusią 298 civilių gyvybes, dar buvo galima traktuoti kaip savotišką nesusipratimą ar absoliutaus neprofesionalumo apraišką, tai vėlesni Kremliaus veiksmai nepaliko abejonių.
Visų pirma, Kremlius taip ir nepripažino savo vaidmens separatistų aprūpinime „žemė-oras“ tipo raketomis bei jų paleidimo sistemomis. Atsisakė prisiimti bet kokią atsakomybę ar išduoti keturis tyrėjų grupės įvardintus įtariamuosius – Igorį Girkiną, Sergejų Dubinskį, Olegą Pulatovą ir Leonidą Karčenko.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka šį įvykį pavadino terorizmo aktu, Nyderlandų (kurių piliečiai sudarė didelę dalį aukų) parlamentas pateikė ieškinį prieš Rusiją Europos žmogaus teisių teismui, tuo metu oficiali Rusijos pozicija – derybų su Nyderlandais nutraukimas, pavadinant jų veiksmus „nedraugiškais“.
Nereikia net priminti, kad Kremliaus valdoma žiniasklaida arba ignoravo šį įvykį, arba apipynė jį įvairiomis sąmokslo teorijomis, bandydama permesti kaltę Ukrainai arba, blogesniu atveju, nesusipratimui ir separatistų veiksmų nesusietumui su Rusijos valdžia.
Šią savaitę paaiškėjo, kad teroro aktą, kurio metu įvyko du sprogimai karinės amunicijos sandėliuose Čekijoje 2014 metais organizavo Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) agentai. Tie patys agentai, kurie 2018 metais Jungtinėje Karalystėje apkaltinti nervus paralyžiuojančiomis dujomis „Novičiok“ apnuodiję buvusį Rusijos agentą Sergejų Skripalį ir jo dukrą.
Galima numanyti, kad po Aleksandro Petrovo ir Ruslano Boširovo tapatybėmis pasislėpę Aleksandras Miškinas ir Anatolijus Čepiga ne vieninteliai tokie užsienyje žudynes ir teroro aktus pagal Kremliaus užsakymą organizuojantys ir atliekantys veikėjai.
Juolab, kad labai panašiu stiliumi bandyta susidoroti ir įvairiais Rusijos opozicijos veikėjais. Nuo nuodyto Vladimiro Kara-Murzos jaunesniojo iki to paties „Novičioko“ dozės sulaukusio ir tik Vokietijos gydytojų išgelbėto Aleksejaus Navalno.
Čekijoje paskelbti faktai apie Rusijos agentų sukeltus sprogimus, kurie pražudė ir du civilius čekus, sukėlė tikrą politinio pasipiktinimo audrą. Čekijos vidaus reikalų ministras Janas Hamačekas skubiai atšaukė vizitą Maskvoje, kuriame turėjo tartis dėl galimo rusiškų „Sputnik V“ vakcinų įsigijimo.
Iki tol Rusijos žvalgybiniu lizdu vadinta Praha, kurioje veikė net 135 diplomatinę neliečiamybę turintys rusų atstovai (palyginimui: Lenkijoje tik 57, Serbijoje – 53, Slovakijoje – 31, Estijoje – 26), išsiuntė dalį diplomatų ir sulaukusi tokio paties Kremliaus atsako, pagrasino išvaryti visus likusius diplomatus, įtariamus šnipinėjimu.
Šiaip jau nuosaikia ir pragmatiška pozicija Kremliaus atžvilgiu pasižymintis Čekijos premjeras Andrejus Babišas paprašė ir kitų Europos Sąjungos bei NATO valstybių solidarumo. Norima, kad jos išsiųstų iš savo valstybių dalį Rusijos diplomatų.
Opozicinės Piliečių demokratijos partijos lyderis Petras Fiala sprogimą Čekijoje pavadino „Rusijos valstybiniu terorizmu“. O žymus čekų politikos analitikas Jakubas Janda – „grėsmingiausia ataka Čekijos valstybėje nuo 1968 metų sovietų invazijos“.
Kokia yra Rusijos pozicija? Trečiadienį sakytame metiniame pranešime Vladimiras Putinas pažėrė naujų, bet nieko nestebinančių grasinimų Vakarams, pabrėždamas, kad „mes patys nuspręsime, kur kiekvienu atveju yra raudona linija“.
Kitaip sakant, Rusija ne tik neketina prisiimti atsakomybės dėl savo veiksmų ar laikytis dvišalių ar tarptautinių susitarimų, bet ir aiškiai nurodo Vakarams, kad būtent ji ketina diktuoti tiek galios poziciją, tiek nustatyti pasekmių mastą.
Kremlius demonstruoja tokį patį cinizmą ir bandymą chuliganišku elgesiu išmušti iš vėžių „Vakarų partnerius“ kiekvienoje situacijoje. Nesvarbu, ar tai būtų bandymas kištis į rinkimų procesus Vakaruose, ar susidorojimai su opozicijos atstovais, ar neteisėti mėginimai prisijungti savo įtakos zona ar istoriškai priklausančiu grobiu laikomas teritorijas.
Putino Rusija funkcionuoja kaip teroristinė valstybė ir jokie bandymai racionalizuoti jos veiksmus neveiks. Diplomatija Kremliui yra tiesiog priemonė žvalgybai arba teisėtumo ribas peržengiančiam poveikiui. Pagauti už rankos rusų valdžios atstovai atsako naujais grasinimais ar panašaus tipo kariniais manevrais, kokius matėme pastarosiomis dienomis prie Rytų Ukrainos, pademonstruodami valią eskaluoti konfliktus.
Iki šiol Vakaruose skambėjo (ir vis dar skamba) pateisinimai, kad diplomatinius kanalus išlaikyti su Rusija verta, verta kalbėtis ir tartis. Bet dėl ko, tiesą sakant, galima kalbėtis su atvirai priešiška ir teroristinius metodus taikančia valstybe?
Putino strategija yra sena ir aiški. Vakarai yra priešas, per kurį galima ne tik apsibrėžti naujas ribas rusiškai tapatybei, bet ir kurio silpnosios vietos gali tapti gera erdve skaldymui bei chaoso kėlimui. Visa tai galima panaudoti tam, kad sutvirtintum savo poziciją demoralizuotoje ir amorfiškoje visuomenėje, pasitenkinančioje naujų išmokų pažadais.
Svarbu savuosius įtikinti, kad priešas už vartų, o priešą įtikinti tuo, kad esi nenuspėjamas, grėsmingas ir neišvengiamas veikėjas geopolitinėje erdvėje. Pririšti jį stambiais ekonominiais projektais, investicijomis ar tiesiog palenkti korupciniais ryšiais, atsigabenant kokią olimpiadą ar čempionatą.
Čekijos pavyzdys yra tik dar viena detalė į bendrą dėlionę, patvirtinanti teroristinės Rusijos valstybės paveikslą. Tokiai valstybei ir vieno diplomato civilizuotoje demokratinėje erdvėje yra per daug.
