Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“ (Jn 10, 11–16)
Žmogaus protas beprasmiškai skirsto ten, kur Meilė mato Vieną. Apie tai kalba ne tik šio sekmadienio Evangelija, bet ir šis pasakojimas:
Piemuo ganė savo avis, kai vienas praeivis jį užkalbino:
– Kokią gražią bandą turite! Leiskite užduoti jums klausimą?
– Žinoma, – atsakė piemuo.
– Kaip manote, kokį kelią kasdien nubėga jūsų avys?
– Kurios? Baltos ar juodos?
– Baltos.
– Na, baltos kasdien nubėga apie šešis kilometrus.
– O juodos?
– Ir jos.
– O kiek, jūsų manymu, kiekvieną dieną avys suėda žolės?
– Kurios? Baltos ar juodos?
– Baltos.
– Na, baltos kasdien suėda apie du kilogramus žolės.
– O juodos?
– Tiek pat ir jos.
Žmogus sutriko.
– Ar galiu jūsų paklausti, kodėl atsakydamas į mano klausimą kiekvieną kartą taip keistai skirtote avis į baltas ir juodas?
– Na, – atsakė piemuo. – Tai normalu. Baltos avys yra mano.
– Ak! O juodos?
– Ir jos, – atkirto piemuo.
