Nežinia dėl ko – ar dėl artėjusių Seimo rinkimų, ar dėl valstybės finansų valdymo išmanymo stokos, bet DNR plano atsiradimas tapo pagrindiniu konservatorių kritikos taikiniu. Esą tai tuščias, niekinis planas, kurio įgyvendinimas šakėm ant vandens rašytas. Vis dėlto kiek kitaip imta kalbėti, kai pagaliau buvo įsitikinta, kad visi nurodyti finansavimo šaltiniai yra realūs ir, tiek prieš tai buvusio finansų minstro, tiek visos likusios Vyriausybės, detaliai apskaičiuoti ir atsakingai įvertinti.
Tada imtasi viešumoje sukti kažkokį tai mistinį naratyvą: nors DNR planas turi aiškiai numatytus finansavimo šaltinius, tačiau žmonės (!) jį esą kažkaip klaidingai suvokia kaip „papildomą pinigų kapšą“ ir dėl to yra būtina šį planą panaikinti arba kaip madinga sakyti – dekonstruoti.
Nors dar būnant kandidate į finansų ministrus G. Skaistę daug kas kritikavo dėl jos patirties trūkumo finansų valdyme, vis tik apie žmonėms ir visai visuomenei lūkesčius keliančius planus, rodos ministrė G. Skaistė tikrai išmano.
Praėjusį penktadienį Finansų ministerija pristatė Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą, pagal kurį iš Europos Sąjungos Lietuvą turėtų pasiekti 2,2 mlrd. eurų vertės parama, skirta šalies ekonomikai atsigauti po pandemijos. Viskas būtų gal ir neblogai, tiksliau – planas gal ir neblogas ta apimtimi, kiek apie jį gali per mažiau nei porą savaičių pasidomėti bei savo pastabas ar siūlymus pateikti suinteresuota visuomenės dalis.
Toks sąmoningas šio ekonomikos gaivinimo plano dengimas po paslapties skraiste nuo visuomenės akių, rodos, nesuprantamas ne tik opozicijos, bet ir savivaldybių bei nevyriausybinių organizacijų. Apie kokį bendradarbiavimą su socialiniais partneriais galima kalbėti, kai beveik 200 puslapių apimties planas paviešinamas likus dviems savaitėms iki jo pateikimo Europos Komisijai? Kaip galima tikėtis, kad pateiktos partnerių pastabos turės laiko tapti plano diskusijų objektu, o ne keliaus tiesiai į šiukšliadėžę? Ir visgi šioje situacijoje nerimą labiausiai kelia tai, kad plano rengimo aplinkybės, švelniai tariant, ne itin skaidrios.
Iš pradžių finansų ministrė G. Skaistė, atsakydama į kritiką dėl nepakankamų diskusijų su socialiniais partneriais rengiant planą, teisinosi, kad planas su jais buvo derinamas, o nepristatinėti jo viešai esą prašė Europos Komisija, kad nebūtų nepagrįstų lūkesčių. (Čia svarbu priminti, kad dėl nepagrįstų ar neįgyvendinamų lūkesčių žalos visuomenei finansų ministrė itin nerimavo ir viešuose pasisakymuose dėl buvusios Vyriausybės paruošto DNR plano.)
Ir visgi, Europos Komisijai vienareikšmiškai paneigus tokį nurodymą (EK nuolat ir nuosekliai kvietė Lietuvą būti kuo atviresnę socialiniams partneriams ir įtraukti juos į plano rengimą), finansų ministrė ėmė laikytis naujos pasiteisinimo versijos – esą ekonomikos gaivinimo planas yra integrali Vyriausybės programos dalis, o ne vienas atskiras produktas, todėl pirmosios diskusijos vyko ministerijų lygiu rengiant Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Kitaip tariant, jei nesidomėjai visa naujosios Vyriausybės darbų programa, nėra ko žinoti ir apie ekonomikos gaivinimo planą.
Toks finansų ministrės elgesys ne tik nekelia visuomenės pasitikėjimo, bet ir diskredituoja jos, kaip ministrės, darbą. Šio plano rengimo procesas turėjo vykti aukščiausiame skaidrumo lygmenyje ir atviroje diskusijoje su socialiniais partneriais nuo pat pirmų plano rengimo žingsnių. Ką jau kalbėti apie tai, kad net ir tiesiogiai Lietuvos žmones atstovaujanti institucija – Seimas, taip pat buvo visiškai nušalinta nuo šio plano rengimo proceso, o visgi tai – 2,2 mlrd. eurų siekianti investicija.
Deja, bet ši akivaizdi plano slėpimo intencija sukelia pagrįstų abejonių tiek dėl plane numatytų priemonių, tiek dėl paties plano rengimo proceso, todėl Seimo opozicija sieks, kad Seimo komitetai pagal savo kuravimo sritis sušauktų papildomus posėdžius detalesniam plano priemonių išnagrinėjimui bei taip pat kreipsis į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl antikorupcinio šio plano vertinimo.