Todėl Londone įvykusios princo Filipo, karalienės sutuoktinio, laidotuvės irgi yra proga apie kai ką pagalvoti.
Žinoma, gali atrodyti, kad prie ko čia mums, sodžių ir daugiabučių vaikams, karališkas gyvenimas su visais jų rūmais, parkais ir karietomis. Ogi ne. Čia viskas apie jus ir jūsų gyvenimą taip pat, tik deimantai ne tie ir nuosavas pilis ne visi turite.
Karalienės Elžbietos II ir jos vyro santuoka, trukusi ilgiau, negu daugelio žmonių gyvenimai, buvo trys pamokos visoms šeimoms, kurias galėtų išmokti kiekvienas.
Pirmoji pamoka. Jaunoji princesė, kuriai tuomet buvo 21 metai ir kurios vardas buvo Elizabeth Alexandra Mary, ištekėjo užsispyrusi už princo Filipo, kuris buvo labai kilmingas ir labai neturtingas. Princesės tėvas, karalius Jurgis V, buvo labai nepatenkintas tokiu pasirinkimu ir stengėsi dukrą atkalbėti: Filipas buvo gražus ir gerai išauklėtas, bet viskas, ką jis turėjo, buvo jo uniforma, batai ir kariškio atlyginimas. Nei žemių, nei dvarų, nei nekilnojamojo turto. Tačiau Elžbieta užsispyrė – turbūt vienintelį kartą gyvenime – ir pasielgė taip, kaip jai norėjosi. Tai ir yra pamoka visiems mums: arba gyveni taip, kaip norisi tau, arba aptarnauji kitų įgeidžius, svajones ir planus.
Po ketverių metų, tėvui mirus, Elžbieta tapo karaliene, ir nuo tada nė karto nesielgė taip, kaip jai norėjosi – ji tarnavo pareigai, o jos pareiga buvo jos šalis ir tais laikais vis dar didžiausia imperija pasaulyje. Čia priedas prie pirmosios pamokos: jei imiesi tarnauti pareigai, savo norus turi pamiršti, ir sau nebepriklausai. Tu jau nebe asmenybė su savo požiūriais ir pomėgiais, tu tik funkcija, ir Elžbieta II taip ir gyveno ir gyvena ligi šiol.
Karalienės ir jos vyro nuolatinis sutarimas ir santuokos darna buvo antroji pamoka mums visiems. Jie kiekvienas turėjo savo darbą, savo gyvenimą ir nebūdavo vienas su kitu ilgiau, nei buvo būtina (o jie daug turėjo būti kartu oficialiuose renginiuose ir kelionėse). Rūmuose turėjo atskirus kambarius ir atskirus miegamuosius, savo tarnus ir padėjėjus, ir stengėsi nesipainioti vienas kitam po kojų. Kadangi Edinburgo princas keldavosi anksčiau, jie pusryčiaudavo atskirai. Jų darbai buvo skirtingi, ir jie niekada nesikišo į vienas kito reikalus.
Antrosios pamokos priedas yra toks, kad tą patį rytą Afrikoje, kai judviejų kelionės metu Elžbieta sužinojo, kad mirė jos tėvas ir ji dabar yra valdovė, princas Filipas suprato ir susitaikė, kad visą likusį gyvenimą jis turės tik vieną darbą: gražiai dėvėti uniformą arba kostiumą ir draugiškai šypsotis. Tai buvo jo karjeros ir ambicijų pabaiga (jis galėjo turėti tik hobius, kuriuos ir įgyvendino – gerai piešė, gerai rašė ir buvo daugelio labdaringų organizacijų garbės globėjas, kas nėra susiję su jokia pastanga arba darbu). Tokioje situacijoje žmogus gali arba maištauti, arba geranoriškai priimti situaciją, ir ją priėmė. Tik gyvendamas taikoje su savimi ir su tuo, kad jis yra karalystėje amžinas antrasis numeris, savo moters šešėlyje, žmogus gali būti tokioje situacijoje laimingas.
Trečioji pamoka būtų liūdnesnė. Karališkosios poros vaikai augo, kaip arkliukai žirgyne. Gal ir ne – žirgyne dar daugiau arklius paglosto, pašukuoja ir su jais draugauja. Karališkus vaikus atvesdavo tėvams parodyti dvidešimčiai minučių, ir tai ne kasdien – nes tėvai nuo ryto iki vakaro užimti ir dažnai išvykę. Vyresnysis, princas Čarlzas, labiausiai ilgėjosi motinos meilės ir švelnumo, o tėvo griežtumas jį tiesiog žudė. Jis nekentė nei griežtų internatinių mokyklų Anglijoje, Škotijoje ir Australijoje, kur buvo nugrūstas tėvų, kad augtų su kuo tvirtesniu charakteriu ir kur jį skriaudė ir mušė, nes vyresnieji mokiniai turi teisę tyčiotis iš jaunesniųjų, net jei tie jaunesnieji yra sosto įpėdiniai, žiaurios taisyklės visiems vienodos.
Jis nekentė tarnybos laivyne ir karinėse oro pajėgose, buvo kvalifikuotas pilotas, bet jo širdžiai buvo artimas menas, architektūra ir gamta, kuriais jis galėjo užsiimti tik priešokiais, o kai sukritikuodavo kokį nevykusį naują projektą Anglijoje, buvo gėdinamas ir ujamas, kad kišasi ne į savo reikalus.
Apie motiną Čarlzas kalbėjo, kad ji visada buvo jam „tolima“, apie tėvą nekalbėjo nieko. Kitų karališkosios poros atžalų gyvenimas ir santuokos buvo ne ką laimingesni.
Kur čia pamoka? Vaikams tėvų meilės ir laiko negali pakeisti niekas, nei rūmai, nei palikimai, nei suvokimas, kad mama tiesiog turi svarbiausią darbą pasaulyje ir atsiprašo, bet neturi laiko. Tai pirma. O antra – visi tėvai, kurie grūda vaikus į kažkur, nes „taip reikia“, „taip priklauso“, „tokia giminės tradicija“ („visi buvo šeimoje medikai, ir tu būsi medikas, niekas neklausia“), nieko gero savo vaikui nepadaro, ir parinktai profesijai nieko gero irgi, nes užspaustas žmogus niekada gerai nedirba savo darbo.
Tai, beje, galioja ir visiems tarp jūsų, kas iš vaiko spaudžia kuo didesnį užimtumą: būreliai, baseinai, šokiai, portugalų kalbos pamokos nuo ketverių metų, ir kad kuo labiau būtų užimtas vaikas, kad neturėtų nė minutės atsisėsti. Mano vaikystėje daktarai rašydavo straipsnius, kad reikia vaikus (ypač berniukus) apkrauti kuo labiau užduotimis, sporto užsiėmimais, pamokų ruoša, užklasine veikla – nes tada jiems nebeliks laiko ir noro užsiiminėti masturbacija, kuri buvo matoma kaip didžiausias blogis. Vaikas, kuris veikia tai, ką nori, tėvams buvo baisi grėsmė. Tarp tėvų ligi šiol ginklavimosi varžybos: priverskime vaiką kuo labiau kentėti ir kuo labiau būti užimtam, kad nebūtų jo pageidavimams ir norams jokios vietos. Auginame vunderkindą ir „paskui mums jis padėkos“. Ne, tėveliai, jums vaikas ne padėkos, o per psichoterapijos sesijas išsiaiškins, ką jūs jam padarėte, ir greičiausiai noras bendrauti su jumis bus labai sumažėjęs.
„Vaikeli, aš dėl tavęs naktų nemiegojau, subinę tau šluosčiau, su tėvu visą gyvenimą pražudėm, o tu dabar nenori su mama bendrauti.“
„Mama, nori, kad būčiau laimingas?“
„Žinoma.“
„Tai nebeskambink man daugiau“.
Kadangi tris pamokas išdėsčiau, štai jums ketvirta, papildoma, nes visada iš Užkalnio gaunate daugiau, negu tikitės, ir trigubai daugiau, nei nusipelnote.
Velionis princas Filipas, kurio pagrindinis darbas buvo gražiai dėvėti uniformą, turėjo puikų bruožą: jis žinojo, kad jo niekas negali atleisti iš darbo, niekas negali nubausti, ir jis gali įgyvendinti užspaustus anglų tautos norus elgtis chuliganiškai ir kartkartėm ką nors leptelėti, ko kiti sau negalėtų leisti.
Tai paklausia britų studentų Kinijoje, ar ne per ilgai čia užsibuvo, ar nepradėjo siaurėti akys, tai Vengrijoje dirbančio anglų dėstytojo klausia, ar jis neseniai čia gyvena, o kai tas atsako: taip, neseniai, iš kur jūsų šviesybė tai žino, tai princo atsakymas yra: „nes jei būtumėt čia seniai gyvenęs, būtumėt storas pilvūzas, kaip visi vengrai“. Na ir kas? Nieko. Ambasadorius formaliai atsiprašo Vengrijos žmonių, o princas šypsosi, nes niekas net ir neįsižeidė, ir neįmanoma įsižeisti, nes jo karališkoji šviesybė su tokia linksma ir šilta šypsena veide, kad kur čia jau pyksi.
Iš esmės, Edinburgo hercogas, princas Filipas buvo Britanijos Egidijus Dragūnas ir Andrius Užkalnis viename asmenyje. Žmonės slapčia žavėjosi jo juokais, nes patys tokių nedrįso juokauti.
Karalienė su princu Filipu lankė sužeistus karius, grįžusius iš Afganistano, o gal iš Irako. Karalienė priėjo prie kario, kuris apako, ir klausia: „Ar jūs visai nieko nematote?“. Princas Filipas, nelaukdamas nieko, sako karalienei: „aišku, kad nemato: jeigu jis būtų regintis, argi jis galėtų pasirinkti tokį baisų ir neskoningą kaklaraištį?“. Aklas veteranas juokiasi, karalienė šypsosi, ir žiaurus juokas pasirodo visai nežiaurus.
Gyvenkite taip, kad galėtumėt šitaip juokauti, ir visi jus vis tiek mylėtų.
