Atskirų namų ūkiai broliavosi kaip Antantės bloko ir Vokietijos kareiviai Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Brolybės virusas užtikrintai dygo ir augo.
Kodėl Šimonytės kabinetas laisvę prekybos centrams, lauko kavinėms, sporto klubams ir kvėpavimui burna į burną Palangos Basanavičiaus gatvėj suteikė kaip tik dabar? Kai susirgimų kasdien jau stabiliai per 1 000? Kodėl taip, jei dar neseniai, kai naujų atvejų buvo tik apie 500, griežtai draudė nuvažiuoti net į gretimo rajono mišką?
Logikos nerasta. Vienintelis logika paremtas valdžios garso takelis – leisti laisviau gyventi tiems, kurie pasiskiepijo arba persirgo. Bet ir vėl – o kada tas Galimybių pasas bus? Jei išvis bus.
Visa kita verčia stebėtis. Lenkijoje – susirgimų bumas. Vokietija skelbia, kad jos sveikatos sistema artėja prie kritinės ribos. Ligoninės perpildytos. Fiksuotas didžiausias nuo sausio susirgimų skaičius. O vieną skiepą kol kas gavo tik 17 proc. vokiečių.
Lietuvos skaičiai panašūs. Intensyvios terapijos vietų užpildymas sostinėje pasiekė 90, Alytuje – 78 procentus. Bet Vyriausybė staiga tik šmaukšt ir šalin karantiną.
Vyriausybės konsultantas, prof. M.Stankūnas perspėja, kad šitie atlaisvinimai dar gegužės pradžioje turėtų konvertuotis į 3000 naujų COVID-19 atvejų kasdien. Grįšim į juodąją zoną. Ten, kur buvom sausio pabaigoje.
Mokslininko teigimu, kad taip neatsitiktų, reikėjo pakentėti iki tol, kol bus paskiepyta bent 40 proc. žmonių. Ištverti uždarytiems dar 5-6 savaites.
Tai čia epidemiologinė logika. Balsas tyruose. Be epidemiologinės, yra dar ir politinė logika. Pagaliau valdo nebe ekspertai, o Vyriausybė, sufleruoja ji. Laisvę papūgoms, ir basta.
Vyriausybę pliekė, kas netingėjo. Visų be išimties draudimų nepripažįstantys, mūsų asmens laisves visaip ginantys Seimo valstiečiai kaip ir uždaryti verslininkai baladojo ją, kad viską seniai buvo galima atlaisvinti, tik durna valdžia nepagauna esmės, nes silpni ministrai.
Miestiečiai ir nuosaikūs Šimonytės mylėtojai tuo metu dūsavo dėl neįmanomai prastų Vyriausybės viešųjų ryšių. Kitu eufemizmu – „prasta komunikacija“ bandydami kažkaip užvualinti faktą, kad pučia į tą pačią dūdą su Karbauskio pulkais.
Išėjo visai nieko pandemchoras.
Žūsta smulkieji verslai. Siaubas, kodėl Vyriausybė jų neatidaro. Tai tiesa. Kaip karo, taip ir maro metu žūsta ne tik smulkieji verslai. Tai force majeure. Vienintelis dalykas, ko ši Vyriausybė taip ir nepadarė, tai aiškiai nepasakė, kad daugybė verslų per šią pandemiją neišvengiamai žlugs, ir jokia valdiška parama jų neišgelbės.
Bet verslas yra gajus. Laisvoje šalyje verslai atsikurs. Įsikurs nauji. Štai Vokietija 1945 m. Dauguma miestų – sulyginti su žeme. Pinigų ir bankų sistema žlugo. Bet jau po 10 metų tai tūkstantį kartų labiau klestinti šalis nei karo nugalėtoja SSRS, kurioje nėra verslavimo laisvės. Vienintelis dalykas, ko nepavyko Vokietijai, – prikelti iš kapo 13 mln. žuvusių.
Ar galėjo ši Vyriausybė taip byloti? Ar tai būtų geri viešieji ryšiai? Bent jau liberalų ministrai, kraštutiniu atveju – Seimo nariai liberalai bent apie tokį situacijos vertinimo variantą privalėjo. Bet ir liberalai kalba tik apie etatistinį skolintų valstybės milijardų „teisingesnį“ padalijimą.
Šimonytės kabinetas nuleido rankas. Tiksliau sakant, padarė kaip Poncijus Pilotas – jas nusiplovė. Jei taip visi norite grįžti į gruodį ir sausį, kodėl viena Vyriausybė turėtų būti prieš?
Tokia politinė logika. Kuri skiriasi nuo epidemiologinės. Abi logikos – tiek epidemiologinė, tiek politinė – negailestingos. Todėl Šimonytės Vyriausybė yra pasmerkta būti sudeginta ant laužo. Bet kuriuo atveju. Nepriklausomai nuo jos gerų/blogų viešųjų ryšių.
Geri viešieji ryšiai pirmiausia remiasi gerais darbais. Pandemija praktiškai nepalieka plyšių geram darbui daugumos žmonių supratimu. Jei Vyriausybė imasi gerų darbų iš epidemiologijos varpinės žiūrint, tai papjauna verslą, pirmiausia paslaugas, išderina švietimo ir sveikatos sistemas, kurios pas mus dar ir nereformuotos, o tai sukelia visuotinio nepasitenkinimo bangą.
Jei Vyriausybė, kaip dabar, atlaisvina karantino apynasrį verslams, pirmiausia paslaugoms, epidemiologinė situacija tampa menkai kontroliuojama. Ligonių ir mirčių daugėja, užsikemša ligoninių intensyvios terapijos skyriai.
Rezultatas tas pats – kyla visuotinis nepasitenkinimas. Visi rėkia, kad Vyriausybė nieko nedaro apsaugoti žmones. Negana to, turi vėl grąžinti karantino ribojimus, gal net komendanto valandą įvesti. Vyriausybė vėl dega mėlyna mūsų isterijų ir vaikiško pykčio ugnim.
Jei prof. M.Stankūno prognozė taps kūnu, labiausiai gvoltų rėks tie, kurie ką tik rėkė, kodėl neatidaromos lauko kavinės, prekybos centrai, turgūs ir sporto klubai.
Vienintelis Vyriausybės šansas jei ne gyvai būti iškeptai ant laužo, tai bent pasirinkti kulką į kaktą – pats koronavirusas, pamatęs, kad iš karantino liko tik graužtukas, apsigalvos ir išeis.
Bet ir tuo gražiu atveju Šimonytės kabineto sėkmės šansai – daugiau nei abejotini. Gresia pakilti pasipiktinimo banga, kad covido pavojaus jau seniai nebuvo, o šita Vyriausybė pernelyg ilgai uždelsė atlaisvinimus, kas ir sukėlė tūkstančius bankrotų. Ratas užsidaro.
Madinga kartoti, kad pandemijos nėra įveikiamos nei politikų, nei ekspertų – jas įveikia paprasti žmonės. Nors tiksliau turbūt sakyti, kad praeityje pandemijų išvis niekas neįveikdavo. Po kelerių metų pandemijos pačios pasitraukdavo. Palikusios krūvas lavonų, milijardinius nuostolius, prarastą sveikatą ir gyvenimo džiaugsmą.
Jei kas ir gali įveikti pandemijas, tai tik mokslas. Bet net ir mokslui – vakcinacijai – reikia laiko. Bent iki vasaros.
O už viską, ką pridaro pasaulinės pandemijos, kiekvienoj šaly atsako ta Vyriausybė, kuri valdžioje. Net jeigu Šimonytė pasamdytų visus ją kritikuojančius šalies viešųjų ryšių guru ir dar kokį 30 didžiųjų PR guru atsikviestų iš Amerikos, laužas po trimis valdžios moterimis (raganomis, kaip jas mintyse, panašu, vaizduojasi Karbauskis) niekur nedingtų.
Minia įtemptai dėbso laukdama satisfakcijos – ugnies. Tai vienas, tai kitas kritikas prakošia (su kreiva šypsenėle, na, kaip iš FB): „Ar aš nesakiau?“
