Bet kažin, ar jie laukia tokių klausimų. Įsivaizduoju, kad ir be mano ar kažkieno kito pagalbos šie siaubingi klausimai prieš aušrą jiems smilkinius gręžia.
Matau: populistinės isterikos virpintojai kelia tomahaukus, reikalauja skalpų. Dunda tamtamai, siūlomi efektyviausi pandemijos suvaldymo būdai: a) nekreipti dėmesio į skaičius; b) nesidairyti į šalis, anapus Budzisko – Kalvarijų.
Jeigu šiuos metodus pavyktų masiškai taikyti šalies gyventojams, tada kovidas būtų nebaisus, o skiepijimo kampanija prarastų prasmę.
Jeigu dar ne visi suprato, pakartosiu šią „Titaniko“ versiją: jeigu orkestras smagiai griežia, tai skęstančiame laive panikos ir liūdesio žymiai mažiau! Galima neskubėti, išgerti šampano, pasiklausyti melodijų. Galima netgi leisti sau pagalvoti: o gal visa tai tik sapnas? Gal kaip nors savaime išsispręs? Todėl plinta nuomonė, kad nuolatinis Lietuvos žmonių bombardavimas skaičiais negrojant jokiai muzikai yra žalingas, neproduktyvus, kenksmingas psichinei sveikatai.
Yra dvi mąstymo srovės: pirmoji srūva iš liaudies ir tvirtina, kad skaičių mokslas bei statistika yra melagių ginklas, bjaurus propagandos ruporas. Jie ten sėdi savo departamentuose, maigo klaviatūras, skelbia kažkam naudingą baimę ir gauna už tai pinigus. Antroji sklinda iš „protingais“, o ne „kvailais“ skaičiais suramstytos motyvacijos, kuri galėtų pakeisti pandemijos suriestą pasaulį, bet kadangi pasaulis išprotėjo, todėl reikia nekreipti į jį dėmesio.
Populiarioji „mušk skaičius“ logika ima du ingredientus, du prieštaringus, nupušusius epideminius rodiklius ir iš jų išmaišo skanią mišrainę. Skanią, pikantišką, nes vienas ingredientas yra labai didelis, o kitas – labai mažas.
Ką rodo bendras užsikrėtimų skaičius, tarkime, „tūkstantis du šimtai“? Niekinis. Ką rodo mirčių nuo kovido skaičius, tarkime, „penki“? Beveik nieko. Ne tai, dėl ko penktadienį negalėtume eiti pertis į viešąją pirtį.
Tokia yra „mušk skaičius“ logika: jeigu didelis visuminis užsikrėtimų skaičius generuoja itin mažą mirtinų ligos atvejų skaičių, vadinasi, abu skaičiai yra nulis. Didelis, riebus nulis, lyginant su poreikiu eiti penktadienį į viešąją pirtį.
Nuostabioji statistika prie širdies visiems – tiek namų šeimininkėms, tiek deputatams, nes lyginti baltą spalvą su juoda spalva visais laikais buvo veiksminga populistinė strategija. Kažkas drįsta gadinti pavasario nuotaiką, bando atsargiai priminti – palaukite, bet be baltos ir juodos yra dar pilka? Tokiems atsakymas nuskamba choralu: pilka yra viso labo pilka. Ir galų gale – prasidėjo ilgai lauktas, spalvotas pavasaris.
Pilka spalva yra „tūkstantis“ – tiek ligonių gydoma kovidiniuose skyriuose. Pilka spalva yra „šimtas“ – tiek gydomų reanimacijose. Pilka spalva yra „aštuoni“ – tiek lovų kovidiniams ligoniams prieš keletą dienų buvo likę Vilniuje. Prieš tris mėnesius Santaros klinikose vyravo beveik juoda, nes buvo užimta 99 proc. kovidiniams ligoniams skirtų lovų.
Bet apie ką mes čia šnekame? Populistiškai maloniau aptarti tai, kas vyko prieš 800 metų Žalgirio mūšyje negu prieš tris mėnesius Vilniuje, Santaros klinikose.
Greta „mušk skaičius“ strategijos minėjome kitą efektingą kovos su pandemija būdą – nesidairyk į šalis ir būsi sveikas. Universalus, patikrintas, raminantis. Nes jeigu pažiūrėsime į tai, kas dabar vyksta Vokietijoje, o ten šį savaitgalį – po 30.000 naujų atvejų, 300 mirčių per vieną dieną, 5.000 gydomų reanimacijose, tada mūsų savaitgalis subjurs. Kam mums to reikia?
Jeigu nei iš šio nei iš to, beprotybės apimti, apsvarstytume Prancūzijos beveik aštuonias šimtines atvejų, atnaujintą karantiną ir leidimą judėti 10 km spinduliu nuo namų, Lenkijos 840, Estijos 770 atvejų, gal net šautų į galvą nepadori mintis pasakyti Dulkiui su Šimonyte: o gal vis tik dar neskubėkime su atsidarymais? Kam mums to reikia? Prancūzai mums ne pavyzdys, lenkai – taip, bet tik dėl „Ordo Iuris“, o estų geriau išvis neminėti.
Nors ir labai nesveika dairytis į šalis, vis tik yra ta viena vienintelė, kurią mes gerbiame, į ją nuolat dairomės, adoruojame. Švedija!
Mes mylime švedus, nes suknistos pandeminės statistikos kreivės jiems negalioja. Visiems galioja, o jiems ne. Visi seniai uždaryti, o švedai juokiasi!
Mes garbiname švedus, nes jie neturėjo nei Verygos, nei Dulkio, o simpatišką epidemiologą Anders Tegnell, nacionalinės sveikatos agentūros direktorių, kuris neuždraudė nieko. Net alaus nueiti į legendinę „Akkurat“ alinę! Kaipgi mes jiems galime nepavydėti?
Nors žvelgiant į jų skaičius tai nieko gero. Atvejų – kone dvigubai daugiau negu Lietuvoje. Stokholmas jau pralenkė pandeminių bėdų pagairę Čekiją, vejasi Lenkiją ir Prancūziją. Kovidinėje reanimacijoje – beveik keturios šimtinės Karolio XVI Gustavo pavaldinių. Senukas monarchas prieš Kalėdas kažką ten murmėjo apie aukas, dramatišką situaciją, siaubingus metus, bet karalius yra karalius – ką nori, tą ir šneka, neuždrausi.
Žodžiu, turint galvoje gyventojų skaičiaus proporciją – švedų statistinė situacija panaši į Lietuvos. Bet juk jie – švedai! Jie neužsidarę! Jie dirba! Jie linksminasi! Palaidojo beveik 14.000, bet vis vien gali alaus eiti į „Akkurat“! Kai Švedijos pavyzdžio apsvaiginti tautiečiai man nuolatos primindavo apie malonų Stokholmo išskirtinumą, aš jiems atsakydavau: mielieji, reikia būti švedais, o ne lietuviais, lenkais ar italais, kad švediškasis pandemijos modelis būtų tinkamas naudoti. Daugiau argumentų neturėjau.
Ir štai dabar – unikali galimybė pasitikrinti. Nuo kitos savaitės Lietuva atsidarys, ir valdžia pagaliau suteiks gyventojams švediškas galimybes: judėti, sportuoti, ilsėtis, alaus išgerti, parodas aplankyti. Šansas suteiktas. Beliks formalumai: tapti truputį švedais. Reikia tikėtis, kad pavyks. Na, o jeigu kartais nepavyktų – visada bus galima susigrąžinti lietuviškąją empatijos formą: paieškoti kaltųjų. Arba garsiai užrikti: dangus griūva!
