Pvz., gera mintis būtų uždrausti pasakoti nugirstas ar susigalvotas istorijas, juokauti, dainuoti dainas, įvežti knygas prieš tai nepristačius jų didiko patikėtiniams pilyje, kad peržiūrėtų, patikrintų ir patvirtintų (arba ne) – tvarka juk turi būti. Taip pat – išvykti už miesto sienos (arba sugrįžti namo) prieš tai neišgėrus pilyje pagaminto specialaus nuoviro: jis vienintelis patikimai apsaugo nuo pasaulyje vykstančios velniavos.

Dauguma miestelėnų buvo supratingi – noriai gėrė, noriai deklaravo mintis ir džiaugėsi kaip vaikai, kai pilyje pasakydavo, kad viskas su jais gerai, kad jiems galima. Dėkingumas sutviksdavo jų guviose akyse gavus eilinį bilietėlį į laisvę (taip šitą procedūrą mūsuose vadino).

Buvo, tačiau, ir piktavalių arba silpnapročių (kaip ir kiekviename miestely), kurie vengė ar net patyliukais drįso burnoti smuklėse ar priemenėse, šnabždėdamiesi apie nešvarius pilies valdovo ketinimus, net įsižeidusiais dėl suvaržytų teisių dėjosi (tarsi iki tol būtų jas turėję).

Be abejo, dauguma tokio papiktinimo netoleravo (neduok blogiui kelio) – užsakė švietimo, surengė miestelio valymą ir įsipareigojo prižiūrėti vieni kitus, kad kartais, jų tarpe, vėl neatsirastų koks atsilikėlis nepraustaburnis.

Jiems sekėsi – kiekviename skersgatvy steigėsi vis išmanesni patikros punktai, gudresni aptiko, kad ne tik gatvinių kalbų turinys ir tonas, bet ir daugybė senovėje nekaltais laikytų, ir todėl nekoordinuotų, paprastų veiksmų, kaip kad žingsniavimo tempas, kasymosi kryptis ar nepridengta galva, gali kelti pavojų mūsų trapiam bendrabūviui ir pačiai piliai, todėl (ačiū jiems), parengė išsamias tokių veiksmų atlikimo taisykles bei, už pažeidimą, sankcijas.

Nuovirų atsirado vis geresnių, vis tobulesnių ir patikimesnių. Žmonės karščiuodavo, vemdavo, šlitinėdavo, bet buvo saugūs, laisvi ir vis dar gyvi. O ką daryti tiems vargšams ten už kalnų, kurie neturi tokio gero didiko?

Sako, į mūsų tolimus ramius kraštus atėjo maras: krenta nuo jo devyniasdešimtmečiai senoliai, o užkrečia juos jauni. Jiems tai kas – jie jauni, jei suserga, tai beveik visada pasveiksta, bet devyniasdešimtmečiai tai miršta.

Laimei, laikai dabar šviesūs, žmonės išsilavinę, solidarūs, o ir valdžia nebedespotiška, su Mokslu išvien, o Mokslas pluša neregėtais tempais – jau ir mixturam habemus. Padės gal keliems mėnesiams, gal ir ilgiau – niekas nežino, bet, sako, padės.

Nejauniems – niekas nežino ar, bet gerti reikia. Kai išgeri – jau tikrai sergi, bet trumpai, kokią parą ar dvi, daugiausia savaitę, o paskui gal ir nebesusirgsi, bet gal ir susirgsi, gal neužkrėsi, bet gal ir užkrėsi.

Su jaunais – kas kita, išbandyta: dabar patikimai pasirgs, bet paskui gal ir nesusirgs, o gal ir susirgs, tik gal ne taip sunkiai; gal neužkrės, o gal ir užkrės, gal net numirs nuo mikstūros (yra atvejų ir blogų šalių, kurios jais tiki), bet gal visai ne nuo mikstūros, gal sutapimas (jei senas numirs, tai šiaip, nuo streso ir nuo senatvės; jei jaunas – gali pakakti ir streso), pažangios valstybės, kaip mūsų, paskalomis netiki.

Na, neneigsime, tiki kai kas ir čia – naivūs neišsilavinę provincialai, tokių visur pasitaiko. Bet aukštos erudicijos žmonės protingi, supranta padėties rimtumą: krykštaudami priima kiekvieną Mokslo dovaną, nuramina mažiau protingus, bet vis dar protingus aplinkinius stoiškais reportažais apie sėkmingai iškentėtas patirtis, o visai neprotingiems rūpestinga valdžia efektyviai apribos navigacijos po socialines ir geografines platumas galimybes (ir gerai – nėra čia ko vaikščioti ir kalbėti, jei nesi protingas; dabar juk visi užrakinti sėdime – išgersime viską, kad tik paleistų, o kas negers – pats kaltas, tokį būtina užrakinti, kad nekeltų grėsmės visuomenei). Tiesa, ateina naujos maro formos – nuo jų, sako, nepadės. Bet bus naujų Mokslo dovanų – Mokslas nestovi vietoje.

Mažame atokiame mūsų miestely būta seno keistoko prietaro: kas nusipjaus pirštą – po mirties atgims avinu. Todėl taip daryti žmonės vengdavo. Laikai pasikeitė, jaunesni pamatė pasaulio, paragavo mokslų sostinėje, kai kurie net laipsnius įgijo – sugrįžo, ir kad ims juoktis: avigalviai jūs (kreipiasi į prietaru tebetikinčius miestelėnus), na, kas per kvailystė? Niekuo jūs po mirties neatgimsite (moksliškai įrodyta), ir ką bendro – ką bendro?! – avinas turi su pirštu?! Tai kodėl, chi-chi, jo nenusipjovus?

Va, žiūrėkite – nusipjoviau ir dar gyva! – rašo mokslų daktarė instagrame prie pjūvio nuotraukytės. Aha, ir aš! Jau, matyt, avinu pavirtau! – krizena žinomas intelektualas feisbuke, o du šimtai stilingų draugų deda like. Mada pasklido, greitai beveik pusė gyventojų nusipjovė po pirštą ir išdidžiai vaikštinėdavo atkišę jį kaip kilmės sertifikatą, su panieka raukydamiesi prietaringųjų adresu, net užeiti į tas pačias kavines šiems uždraudė.

Bėgo metai. Žmonės mirė ir gimė. Mirė ir gimė. Kartą užklydęs keliautojas užsirašė dienorašty: gražus miestelis, žmonių, tiesa, visai nebedaug, bet maisto jie nestokoja – apylinkėse ganosi įspūdingos avinų bandos.