Šiuo metu 259 Baudžiamojo kodekso straipsnis numato, jog tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Sutikime, kad baudžiamosios atsakomybės dabartinis taikymas už mažo kiekio narkotinių medžiagų disponavimą yra neadekvatus atsakomybės taikymas, ypač jaunuoliams, prasižengusiems vos pirmą kartą. Todėl ir siūloma, kad būtų taikoma administracinė atsakomybė disponuojantiems mažu kiekiu, tačiau jokiu būdu ne platintojams. Moksliniais tyrimais paremta, kad itin griežtas baudimas, deja, nesumažina vartojimo. Tuo tarpu vartojusiam žmogui „klijuojama“ etiketė, kurią vargu ar laikui bėgant bus galima taip lengvai nusiimti.
Tose ES valstybėse, kurios vis dar nesilaiko dekriminalizavimo politikos, stengiamasi sumažinti bausmės dydį ir sankcijas asmeniui, kuris vartojo atitinkamus narkotikus. Vienas iš tokių būdų yra siūlymas gydytis nuo priklausomybių. Na, o mūsų kaimynė Estija yra atsisakiusi baudžiamosios atsakomybės už disponavimą mažu kiekiu narkotinių medžiagų (taikoma administracinė atsakomybė).
Šioje vietoje reikėtų nepamiršti ir kai kurių iniciatyvų, siekiant įteisinti taip vadinamus „lengvuosius“ narkotikus. Kas tai yra? Ar tai apibrėžta? Jei taip – tuomet kur? „Lengvojo“ narkotiko sąvoka nėra reglamentuota, tai – tik skolinys ar, pavadinkime, viltinga ateities perspektyva, nusikopijuojant vis dar nereglamentuotą sąvoką iš užsienio šalių. Todėl keliu klausimą – kaip atskirti lengvus nuo vidutinių narkotikų, o gal yra kokie pusiau sunkūs ar pusiau lengvi, ar sunkūs ir pusiau sunkūs? Galbūt yra ir labai sunkūs? Ar tai priklauso nuo suvartojamo kiekio?
Štai Olandija yra priėmusi „Opium Law“ (Opijaus įstatymą), kurio ištakos siekia 1919 m. Jame esančiais dviem sąrašais (List I, List II) aiškiai apibrėžiamas ir reglamentuojamas skirtumas tarp soft drugs – lengvųjų narkotikų, ir hard drugs – sunkiųjų narkotikų. Nuo 1971 m. Jungtinėje Karalystėje centrinę nervų sistemą psichoaktyviai veikiančios medžiagos skirstomos į kelias kategorijas arba klases: A, B, C. A klasei priklauso heroinas, kokainas, ekstazis ir LSD. Kai kurie amfetaminai, kanapės, ketaminas, mefedronas priskiriami B klasei. C klasė apima anabolinius steroidus ir kai kuriuos raminamuosius.
Tad principinis klausimas: ar galima aiškiais kriterijais Lietuvoje apibrėžti ir išskirti, kas yra lengvasis narkotikas? Atskyrus šias sąvokas, papildomų klausimų nebekiltų. Net jei medžiagos ir priskiriamos prie lengvųjų narkotikų (soft drugs), bet kokiu atveju visi šie produktai yra psichoaktyvūs, turintys cheminių junginių, kurie veikia centrinę nervų sistemą. PSO savo oficialiame puslapyje aiškiai deklaruoja „nekaltojo“ ir ilgalaikėje perspektyvoje priklausomybes sukeliančio narkotiko – kanapių – priskyrimą būtent bendrai narkotikų grupei.
Mano nuomone, tolimesniuose įstatymo projekto svarstymuose turėtume susieti mažo kiekio narkotinių medžiagų (ne visų, o jau suskirstytų į grupes, klases, sąrašus ir pan.) dekriminalizavimo iniciatyvą ir baudžiamosios atsakomybės panaikinimą su savalaike bei pilnaverte pagalba jaunuoliams.
Kartu reikia spręsti paauglių priklausomybių ir būtinos jiems nuolatinės (ne epizodinės) pagalbos psichikos sveikatos centruose klausimą. Tam būtinas sisteminis ir nuoseklus veikimas – konsultacijos su chemikais, medikais ir teisininkais, su tikslu gauti išvadas, po kurių vėliau politikams lengviau priimti sprendimus, o ne vadovautis „savo nuožiūra“ ar abejotino patikimumo šaltiniais.
Papildomos diskusijos su ekspertais-profesionalais yra būtinos, nors kai kurių šalių profesionalai jau yra išsakę savo susirūpinimą dėl pablogėjusios psichiatrinės ir kriminalinės statistikos tose valstybėse, kuriose įvyko dekriminalizavimas. Todėl akivaizdu, Lietuva dar nėra atlikusi visų būtinų namų darbų ir turi kur padirbėti.